7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Raktažodis: Gintautas Trimakas


Notice: Undefined variable: pageno in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms5/ctypes/pagal_raktazodi.php on line 6

Kaip netapti didžėjumi

Kaip pasakoja Benas Šarka, „priešistoriniais laikais, kol jokių didžėjų nebuvo, gyveno tikrieji džedajai ir drozofilos.“


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Susitikimai tęsiasi

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

12-8-4

Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Vilnius-Kaunas arba netikėto pokalbio nuotrupos

Važiavome trise: jaunasis fotografas Rimantas Steponavičius, kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, keliaujantis atidaryti savo asmeninės fotografijų parodos „Mano Paryžius”, ir aš. Mašinoje grojo praėjusio šimtmečio muzika, lauke – dangus maišėsi su asfalto spalva ir lyg viso to dar būtų negana, lijo. Kaip man dažnai nutinka, pokalbio metu sužinau visai ne tokių dalykų, kokių tikiuosi iš pradžių (o tikiuosi autoriaus išsiklausinėti apie parodą, kuri tuo metu jau bebaigiama kabinti ant Kauno fotografijos galerijos sienų).


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Du laukai, du laikai

Kelionė į Klaipėdą įvyko greitai – visa autostrada yra pakilimo takas. Skrydžius sugeria ir taip įdrėkęs miestas. Iš ten jau nebėra kur dingti.

Paprastai nesergu nostalgija. Mano liga – nerimas. Bet nostalgiją Lietuvos atgimimo laikui jaučiu ir aš. Tada mes elgėmės kaip modernistai, iš tikrųjų, o ne žodžiais, griovę praeities pasaulį, nes geriau bet kas, tik ne tai, kas buvo. Mene – taip pat. Griuvo ir pats modernizmas, kad pradundėtų visi post post post. Jie buvo nutilę. Dabar visi susidomėjo tais post. Kauno „Plėšrieji“, „Doooooris“, „Post Ars“, Ramūnas Paniulaitis, Naujosios komunikacijos mokykla, buvusi ŠMC kavinė... Ir „(Ne)fotografinis laukas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, papildytas Roko Pralgausko bei Romano Piatkovkos personalinėmis parodomis. Visus rūmus užėmė fotografija, išklydusi iš savojo lauko. Nors kas apibrėžė to lauko ribas?

Vito Luckaus fotografijos centro vadovės Ievos Meilutės-Svinkūnienės kuruotą parodą jau buvau metų pradžioje mačiusi Šiaulių fotografijos muziejuje. Tuomet susižavėjau pačia idėja surinkti visas, kiek įmanoma, performatyvios fotografijos apraiškas ir parodyti tai kaip judėjimą. Laiko atstumas leidžia sutankinti reiškinį, praleisti „nuobodžius gabalus“, kai nieko nevyko, ir kurti legendą – netrukus atrodys, kad apie 1990-uosius visi tik ir tegalvojo, ką dar iškrėsti fotografijai. Įdomu, kokias legendas kurs apie dabartinį laiką.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kultūros namai be jokios didaktikos

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

 

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės kaleidoskopas

Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kainos be emocijų

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

 

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Cukruotas būtasis

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

 

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45
PUSLAPIS
3