7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: Castellucci


Notice: Undefined variable: pageno in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms5/ctypes/pagal_raktazodi.php on line 6

Į operos teatrą reikia grąžinti muziką

Asmik Grigorian triumfą Zalcburgo vasaros festivalyje galėjo pamatyti visas pasaulis. Tuoj po Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjeros liepos 28-ąją internete pasklido spektaklio vaizdo įrašas, leidęs kiekvienam operos gerbėjui pasijusti tarsi pačiam ten buvus ir viską savo akimis mačius ir tapti naujos operos žvaigždės gimimo liudininku.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Apie deguonies prisodrintą utopiją

 Gustas Van Den Berghe (g. 1985 m. Briuselyje) išgarsėjo trilogija „Flandrijos kūdikėlis Jėzus“, „Žydroji paukštė“ ir „Liuciferis“. Pastarąjį šiemet rodė „Kino pavasaris“. „Liuciferio“ veiksmas nukelia į Meksiką, kur Liuciferis pasirodo kaip žmonijos gelbėtojas. Jis duoda visiems tai, ko jie geidžia. Irena Alperytė klausė jauno režisieriaus, iš kur jo kūryboje religiniai motyvai.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kuriu būdamas vienas su savimi

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kelios klasikinės istorijos

Dešimtos sukakties proga „Sirenos“ sau ir savo žiūrovams padovanojo kalną iliustruotų žodžių, dažniausiai tik išsakomo arba nupiešiamo, tačiau intensyvaus veiksmo ir muzikos. Kartu, po praėjusių metų skandalo, lydėjusio Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, leido sau pailsėti nuo bet kokio žiūrovų šokiravimo, apsiribojus vien tik gana saugaus teatro modeliais. Veikiausiai dar niekada šis festivalis nebuvo taip „pergrūstas žodžių“ kaip šiemet. Vis dėlto net jei svarbiausia, kaip kad gerokai ankstesniais laikais, tampa kas, o ne kaip, teksto pateikimas, jo akcentavimas gali būti labai skirtingas (kuo ir teko įsitikinti festivalyje).


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Apie tapsmą

Nacionalistinės pakraipos Vengrijos politinė valdžia pagaliau pasiekė tai, ko labiausiai geidė kultūros sferoje – paėmė į savo rankas Nacionalinį teatrą. Paprasčiausiai išvarė pastaraisiais metais teatrui vadovavusį charizmatišką liberalų maištininką, aktorių ir režisierių Róbertą Alföldi ir jo vadovu paskyrė ministro pirmininko Viktoro Orbáno asmeninį draugą ir artimiausią patarėją kultūros klausimais Attilą Vidnyánszkį. Visa tai vyko atvirai ir ciniškai, nekreipiant dėmesio į iškiliausių, tarptautinį pripažinimą pelniusių Vengrijos teatralų protestus ir laužant rankas savo vadovą gynusiam Nacionalinio teatro kolektyvui. Naujai paskirtas vadovas pirmoje viešoje kalboje pareiškė, kad sieks atkurti „didį Nacionalinį teatrą, kurio tikroji paskirtis – tapti šventa vieta, gimusia iš tautos sielos. Nacionalinis teatras buvo sukurtas ir gyvavo remdamasis dešiniųjų idėjomis, ir mes visi matėme, ką kitaip galvojantys su juo padarė.“ Be platesnių komentarų aišku, kur glūdi tokios retorikos šaknys. Liūdniausia, kad ji atspindi šiandieninę Vengrijos kultūros politiką, kurios negali įtakoti kultūros bendruomenė. Labiausiai priešinasi


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Sveiki sulaukę!...

Jei kas nors padarytų sociologinę apklausą, kiek teatralų į savo profesinės dienos paminėjimą ir „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremoniją žvelgia kaip į šventę, optimistiškai nusiteikusių turbūt būtų mažuma. Ir tai suprantama, nes kad ir kaip kiekvienais metais bandome gaivinti šį ritualą, keisti scenarijų, aplinką, požiūrį į minėtiną datą, vaizdeliai, bent jau regimi TV ekrane, visada būna panašūs. O panašumas, jausmas, kad visa tai jau kažkur matei, atsiranda ne dėl renginio režisierių ar vedėjų išmonės stokos, o dėl paprasčiausio žmogiškojo faktoriaus, išduodančio tai, ką ne kiekvienam pavyksta paslėpti ir ko galbūt nenorėtume matyti: konkurencijos ir nepasitenkinimo grimasų iškreiptų veidų, netikrų šypsenų, demonstruojamo pranašumo, tramdomų nevilties ašarų ir nusivylimo, kad vėl likai kažkur paraštėse, nepastebėta/s, neįvertinta/s, nesuprasta/s. Tokie išgyvenimai pernelyg žmogiški, kad būtų galima juos kritikuoti, ir pernelyg akivaizdūs, kad būtų galima apsimesti, jog viso to nėra ir niekada nebuvo. Būtent dėl savo realumo iš šalies stebinčiajam jie yra patys įdomiausi, atskleidžiantys metų metus kauptas nuoskaudas, troškimus, aistras, užkulisinius teatrų žaidimus ir intrigas. Kaip viename interviu netiesiogiai prasitarė Rimas Tuminas, visame tame yra netgi savotiško grožio. Neseniai Didįjį Maskvos teatrą sukrėtusius įvykius, po kurių šios įstaigos meno vadovas dar ilgai slėps subjaurotą savo veidą, lietuvių režisierius pakomentavo taip, kaip gali pakomentuoti tik nenuilstantis mūsų laikų romantikas:


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Teatras darosi pavojingas

Net ir labai norėdama, šiųmečių „Sirenų“ nebegaliu atskirti nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ sukelto ažiotažo. Jis leido ne tik įsivaizduoti, bet net ir patirti tą būseną, kurią gūdžiais gūdžios sovietijos metais išgyveno šiandien legendomis tapusių spektaklių žiūrovai. Praėję giesmininkų, protestuotojų ir policininkų užkardas, atsidūrę tarsi šventoje, bet taip pat akylai saugomoje teritorijoje, „Dievo sūnaus veido...“ stebėtojai virto ypatingo akto dalyviais – dvasios bendrija, suvienyta sukrečiančios emocinės patirties.


Tai, kas vyko aplink Castellucci spektaklį, ir juokina, ir baugina. Juokina spektaklio nemačiusių ir turbūt apskritai teatrą aplenkiančių žmonių nesugebėjimas suvokti meno ir tikrovės ribos, o baugina primityvios, gausios smurtinės ir pasityčiojimo retorikos protesto formos. Toks visuotinis „apsėdimas“, užkrėtęs ir politikus, ir net išsilavinusius jaunuolius, išsiliejęs neapykanta spektakliui ir paties menininko dergimu, prilygintinas fundamentalizmui. Štai kas, pasirodo, tūno


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Padėkite neiti į spektaklį!

Kai liepos pradžioje ėmiau domėtis artėjančia kasmetinio Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programa, pirmoji interneto portaluose aptikta antraštė skelbė: „Prancūzijoje krikščionofobija kaltinami menininkai atvyksta ir į Lietuvą“. Perskaičius reklaminį tekstą apėmė dvejopas jausmas: džiaugsmą, kad vėl turėsiu galimybę pamatyti jau pamėgtus neįprastą teatrinę raišką demonstruojančius režisierius temdė nustebimas, kad tokie ne tik pasaulyje, bet ir mūsų šalyje gerai žinomi menininkai kaip Rodrigo Garcia ir Romeo Castellucci pristatomi Prancūzijos radikaliųjų katalikų instituto sukelto skandalo kontekste, žinoma, neatmetant tokios tikimybės ir katalikiškoje Lietuvoje (kituose tekstuose taip pat buvo galima justi laukiamo skandalo gaidelių, sąmoningo viliojimo emocionaliais eretikų epitetais).

 

Pamaniau, kad reklama, spektaklių vertės kriterijus išmainanti į skandalo tikimybę, veikiau tiktų geltoniesiems puslapiams, todėl natūraliai kilo klausimas


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

„Sirenos ’12“: šių dienų teatro „eretikai“

9-ojo teatro festivalio „Sirenos“ programoje bus pristatyta dvylika spektaklių. Be geriausių pastarųjų metų lietuvių režisierių darbų, pamatysime ir tris kontroversiško atgarsio, išskirtinio pripažinimo sulaukusių užsienio režisierių spektaklius: italo Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ispano Rodrigo García „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ bei šveicaro Michelio Schröderio „Apie gyvenimo trumpumą“.


„Pasivadinome „Sirenomis“, tad ir orientuojamės į šaižų sirenų skleidžiamą garsą – kitokį, nepatogų teatrą, nes Lietuvoje turime keletą režisierių vardų, kuriais didžiuojamės, tačiau didžiąją dalį teatro šiandien užtvindžiusi prastos kokybės produkcija. Todėl norime, kad būtų kitokio teatro, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie iš tikrųjų reikšmingi šių dienų teatro pasaulyje. Devintajame festivalyje labai konceptualiai sugrįžome prie savo pirminės užduoties – provokuoti, klausti, kalbėti, diskutuoti apie pačius svarbiausius, bet galbūt ne visuomet patogiausius klausimus“, – taip priešjubiliejinį festivalį anonsuoja jo meno vadovė Audra Žukaitytė.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45

Kai (ne)atleidžiama už (ne)žinojimą

„Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro“ – kalbėjo Jėzus. Mes atleidžiame joms – nutarė ir Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai trys jaunos „Pussy Riot“ merginos jau sėdėjo už grotų. Lengva atleisti, kai žmogus jau baudžiamas. Kuo skiriasi šventovės išniekinimas, kai šventovė – cerkvė, o niekintojos – atlikėjos ir kai šventovė – teatro scena, o niekintojai – tarkim, krikščionys? Ogi pastarieji tik sustabdomi. Pankrokeriams gręsia grotos. „Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ką daro“ sakė italų režisierius Romeo Castellucci savo spektaklio griovėjams krikščionims radikalams, nutarusiems, kad Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus portreto buvimas ir net šioks toks veikimas scenoje yra smerktinas ir nutrauktinas, o žiūrovai, norintys pamatyti tai – apmėtytini kiaušiniais ir aliejumi.


Scenoje – prabangus baltas butas ir galvą nuleidęs senas tėvas bei kostiumuotas jo sūnus. Pastarasis bando padėti tėvui išvengti neišvengtino – senatvinės gėdos ir jos dėmių apraiškų ant švarių baldų ir grindų. Jautrus ryšys, siejantis tėvą ir sūnų, tampa Kristaus liudijimu – pastarasis, tapęs ne vien scenos dekoracija, buto puošmena, bet ir nebyliu veikėju, net jei norėtų, negalėtų nusukti akių. Ir tik vaikų būrys imasi veiksmo. Destruktyvaus, nes – atleiskit, - bet jie nežino, ką daugiau daryti.


Notice: Undefined variable: limit in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/kcms4/templates/default/gallery.php on line 45