Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.

Metus pradedame su senomis bėdomis ir senais biudžetais, bet su nauja sprendėjų komanda. Jau dirba naujas kultūros ministras Simonas Kairys su viceministrais Daina Urbanavičiene ir Vygintu Gasparavičiumi, iš dalies atsinaujino ir LR Seimo Kultūros komitetas, kurio darbą savo videoperformansais netruko išgarsinti Petras Gražulis. Vis dėlto panašu, kad Vytauto Juozapaičio vadovaujamame komitete vyrauja kultūros simpatikai, tad kultūros sluoksniams kyla vilčių, jog daugelis rimtų klausimų bus sprendžiami iš esmės, gilinantis į šalies būtinybes. Diskusijos komitete (bei planuojant konferencijas dar iki pavasario sesijos) ėmė vykti nieko nelaukiant. 

Atsigręžę į praėjusius metus ieškome žodžių raktų, atspindinčių jų įvykius. Transformacija – greičiausiai į galvą atėjęs žodis, kuris tiktų ne tik meno ir kultūros reiškinių apžvalgoms. Šiuo atveju mintys sukasi apie transformaciją menuose, pokyčius, kurie nebuvo planuoti, tačiau įvyko dėl pandemijos krizės. 

Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.

Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.

Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.

Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda. 

Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.  

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Atmintis nėra labai patikima, ji pilna užkaborių, klosčių, raukšlių ir randų, kur kas nors svarbaus būtinai pasimeta, o prisimenama, kai niekas nebeklausia ir nebeklauso. Tačiau nepaisant nieko, manėme, kad yra svarbu apžvelgti metus, aptarti, kas įsiminė, ko gaila, ką būtina paminėti, net jei ir nespėta aprašyti ir išanalizuoti, koks įvykių ir vardų audinys sugula istorijai. Labai dėkojame visiems atsišaukusiems, kūrusiems ir skaičiusiems.

Galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, 44279 Kaunas, Lietuva) trečiame aukšte iki lapkričio 9 d. veikia Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“. V. Tamoševičiūtė yra tapytoja, performanso kūrėja, performanso ir gyvo meno festivalio „CREATurE Live ART“ idėjos bendraautorė (kartu su menininke Daina Pupkevičiūte) ir Vilniaus dailės akademijos lektorė. Paroda „Motinos kūnas“ tiria menininką kaip asmenį jungiantį skirtingus veiklos aspektus ir laviruojančio asmeniniame ir profesiniame gyvenime. Ši autorė būdama aktyvia profesionalia menininke ir mažo vaiko mama svarsto kaip galima integruoti motinystės patirtis į performansą. Ruošdamasi parodai 2018 rudenį – 2019 žiemą V. Tamoševičiūtė dalyvavo „Artist Residency in Motherhood“ programoje su mentore Lenka Clayton.

Parodos „Motinos kūnas“ kontekste kalbėjomės su menininke apie performansą, apie performanso dokumentacijos metodus, parodos „Motinos kūnas“ erdvės choreografiją ir menininkės patirtis dalyvaujant Lenka Clayton „Artist Residency in Motherhood“ mentorystės programoje.