Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.

Kelrodės dainos, kelią žinodamos, atvedė iki Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ balsui, vaikų chorui, ragams ir vargonams, pagal Sigito Gedos eiles (1978). Tuometė Mažoji baroko salė (Šv. Kryžiaus bažnyčia) tapo idealia oratorijos atlikimo vieta: žiūrovai, choristų supami, klausydamiesi jų, aplinkui einančių, sustojančių ir vėl ratu einančių, panirę į polifoniškai mirgantį balsų lalavimą, patys jautėsi apeigų dalyviais. Pradiniai oratorijos ragų šaukiniai, magiškai šimtmečių klodus nukėlę, atvėrė pirmaprades tautos šaknis. Akimirksniu jas atpažinome kaip savas: regis, tik šitaip, tarsi mirgėdama vaikų balsais, dūlavo toji mūsų pradžių pradžia, kai krikščionybė tebebuvo neužmatomai toli.

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

Žinomas fotografas Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo visą savo paveiksluotų kultūros žmonių portretų archyvą: 80 000 negatyvų ir apie 2600 originalių atspaudų. 1963–2000 m. Lietuvos kultūros metraštis eksponuojamas gruodžio 4 d. atidarytoje parodoje.

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Filmas „Aš žinau tą smoką“ (režisierius Marius Siparis, scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė) lyg ir panašus į kitus tokio žanro – pasakojimo apie menininko gyvenimą ir kūrybą – filmus; primenami ir parodomi svarbiausi įvykiai, apie filmo heroję kalba kiti asmenys, aišku, ir ji pati. Šiemet gražų jubiliejų pasitinka ir kūrybinės veiklos 50-metį švenčia dainininkė Giedrė Kaukaitė. 1968-ieji – sėkmingi dainininkės metai: baigta konservatorija, laimėti trys konkursai, pavasarį debiutas Operos ir baleto teatre, o tų pačių metų rudenį prasidėjusi stažuotė Milano teatro „La Scala“ akademijoje.

Viena pagrindinių fotografijos funkcijų neabejotinai galima laikyti praeities vaizdų, t. y. atminties, išsaugojimą. Fotografijos, ar jos būtų mėgėjiškos, ar meninio pobūdžio, neretai mums primena apie svarbius įvykius – istorinius, politinius, kultūrinius ar asmeninius. Kartais istorinės ir asmeninės patirtys susipina, riba tarp jų tampa nematoma. Vieną iš tokių pavyzdžių nagrinėja Vilma Samulionytė sausio 16 d. Vilniaus fotografijos galerijoje atidarytoje parodoje „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas“.

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.