Tarpininkas tarp Kūrėjo ir mūsų

Gailestingumo kongreso uždarymo išvakarėse, birželio 11 d., po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais nuaidėjo aukščiausio meistriškumo, preciziško virtuoziškumo ir subtilaus muzikalumo pripildytas nuo 23-čiųjų savo gyvenimo metų pagrindinio Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedros vargonininko titulą pelniusio Olivier Latry vargonų solo koncertas.

Tai išties abipusė dovana į Vilnių suplaukusiems Gailestingumo kongreso ir Vilniaus festivalio dalyviams. 30-ojo Vilniaus festivalio organizatoriai, gebėję pakviesti šį pasaulinio masto atlikėją, plačiai atvėrę šventovės duris dovanojo nuostabią galimybę vilniečiams apsilankyti nemokamame koncerte, o į festivalį atvykę jo dalyviai turėjo puikią progą išvysti atgijusį miestą, stebėti iš įvairių šalių susirinkusių šiluma spinduliuojančių piligrimų būrius, džiaugsmingai skubančius iš vieno renginio į kitą, ir žmonių gerumu alsuojantį Vilnių.

Su tokia pat gyva ir spalvinga nuotaika vyko ir šis koncertas, virtęs visomis įmanomomis spalvomis žėrinčiu deimantu Lietuvos vargonų meno atlikimo istorijoje. Išgirdome visą spektrą XVII–XX amžių muzikinių stilių, gėrėjomės plačia prancūziškos vargonų muzikos interpretacijos spalvų palete bei įspūdingai išplėtota vargonų maestro improvizacija, kurios temą – tai buvo lietuvių liaudies daina – jis sužinojo tik prieš pat koncertą. Gėrėjomės improvizaciniu bei atlikimo talentu ir įsitikinome, kad šiam muzikui nėra neįmanomų dalykų prie vargonų pulto. Be to, jis vargonavo iš atminties (be natų) ir be asistentų!

Vargonininko pasirinkta programa, apimanti ankstyvosios klavyrinės muzikos autorius, Sweelincką, Buxtehudę, Bachą ir didžiuosius prancūzų vargonų muzikos meistrus, buvo plačiai aprašyta Vilniaus festivalio bukletuose, „7 meno dienų“ anonse išsamiai pristatyti koncerte skambėję kūriniai. Septyniuose šokiuose („Sept Danses“) iš Suzanne van Sold rankraščių (1599), kuriais vargonininkas pradėjo koncertą, daugsyk girdėti Šv. Kazimiero bažnyčios „Oberlingerio“ firmos vargonai staiga prabilo negirdėtais dūdmaišio, rylos ir kitų, rodos, pirmąsyk girdimų senovinių egzotiškų liežuvėlinių aerofonų balsais ir jų deriniais. Vargonininkas meistriškai kūrė nuotaikas: žėrinčiose preciziška technika ir virtuoziškais pasažais greitose šokių dalyse, puoštose tobula švara atliktais pagražinimais, norėjosi patiems šokti; lėtosiose užliedavo palaiminga ramybė, o iškilmingose apimdavo ori didybė.

Garsioji Dietricho Buxtehude’s Pasakalija iki pat paskutinės variacijos, rodės, pulsavo idealiu, nekintančiu paties vargonininko širdies ritmu, kiekvienąsyk sugrįžusios temos išdailose vis labiau užtvirtinamu taisyklingais prediktų įkvėpimais. Johanno Sebastiano Bacho Koncerte a-moll, BWV 593 (Antonio Vivaldi Koncerto dviem smuikams a-moll, RV 522, aranžuotė), Latry virtuozines pasažų gijas tiek rankomis (manualuose), tiek kojomis (pedaluose), suaudė į tris skirtingo kolorito – pagal kiekvienos dalies charakterį – prabangius barokinius muzikinius audinius.

Gaila, kad, dėmesingai koncerto vedėjai įvardijus šio Bacho–Vivaldi Koncerto dalių pavadinimus, klausytojai, apimti entuziazmo, atkakliai plojo tarp kūrinio dalių. Po pirmos dalies, atliktos itin siautulingu tempu, netgi akustikai nespėjant vytis garso šaltinio, kažkas suriko ir „bravo!“. Suprantamas visus apėmęs vienijantis džiaugsmas, kiekvieną palietęs stiprus interpretacijos poveikis ir dėkingumas, tačiau šis pas mus vis dar pasikartojantis reiškinys (ovacijos ne vietoje) rodo ir šiokią tokią plačiosios publikos muzikinio išsilavinimo stoką, verčia rausti ir dėl įspūdžio, kurį įsimins privilegijuotasis muzikas. Laimei, po Bacho publika tapo nuosaikesnė ir aplodismentų audromis reagavo ten, kur ir pridera – tarp kūrinių.

Nuo Jeano-François Dandrieu mažai kam girdėtų, skirtingo charakterio šokių ritmais viduramžiškai skambėjusių Variacijų kalėdinės giesmės „Juozapas yra laimingai vedęs“ tema, laimingi drauge su Juozapu įžengėme į prancūziškosios vargonų muzikos pasaulį. Po jo skambėjusi Claude’o Balbastre’o šviesaus registro Arija (iš „Dižono vargonų knygos“), rodės, rezonavo pačioje sieloje, kartu giedojusioje banguojančių alikvotinių balsų deriniu ir palaimingai supusių klausą trijų takto dalių ritmu. Po virtuoziško Gastono Litaize’o Scherzo, temperamentingai žėrėjusio vargonų mikstūromis, maestro, pasitelkęs tremolo, vėl panardino klausytojus į mistišką ir paslaptingą Vincento Paulet „Elegijos“, dedikuotos Olivier Latry, garsų gelmę. Artėjant koncerto finalui, toliau meistriškai derindamas prieštaringus kūrinių charakterius, Latry pateikė įspūdingą pas mus dažnai atliekamų Jehano Alaino „Litanijų“ interpretaciją, primenančią nenuspėjamos stichijos šėlsmą, sukeltą fantastiško greičio, tarsi įsibėgėjančio vėjo, vargonų pasažais.

Grįžtu prie pradžioje tyčia neįvardytos lietuvių liaudies temos, kuria improvizavo maestro. Tai buvo „Beauštanti aušrelė“, jau tapusi kone mūsų tautos muzikinės tapatybės ženklu. Ką tik, Vilniaus festivalio atidarymo koncerte, šią temą pasirinkęs bisui, akordeonu ilgesingai plėtojo Martynas Levickis. Tad jau pradeda kilti baimė, kad atlikėjams renkantis temą improvizacijai vėl skambės ši Čiurlionio harmonizuota daina, tarsi nebūtų dar daugybės nuostabių, kad ir vienbalsių, dzūkiškų mūsų krašto dainų... Tačiau Latry improvizacija buvo tokia turtinga! Santūrus lietuviškas rytas aušo lydimas impresionistinių sąskambių ir prancūziško peizažo vaizdinių, o tema, nuskambėjusi visais įmanomais registrais nuo vos girdimos 2 pėdų Fleitos manualuose iki 16 pėdų Pozauno pedaluose ir lydima audringų pasažų bei tirštų akordų slinkčių, vedė per stiprius vidinius išgyvenimus ir patirtis, kol pasiekė dramatiškos vargonų fantazijos kulminaciją, o saulei patekėjus gamta ir sąskambiai nuščiuvo, nurimo...

Kodėl mums toks vertingas Olivier Latry atvykimas į Vilnių ir galimybė išgirsti jį vargonuojant? Man jis tolygus „Mahometo atvykimui pas kalną“, nes jau kurį laiką svajota, galvota ir planuota nulėkti į Paryžių vien pasiklausyti pagrindinio Dievo Motinos katedros maestro. Ir štai jo pirmas vizitas į Lietuvą tapo ir pirmąja ypatingos patirties galimybe kiekvienam iš mūsų. Buvo gera stebėti, kaip šis ypatingais talentais Dievo apdovanotas menininkas savo dieviška meistryste vienija susirinkusiuosius. Šįsyk ir gausiai apsilankę vargonininkai per visą koncertą ir po jo nuoširdžiai šypsojosi vieni kitiems, šiltai dalijosi įspūdžiais, vieni žvilgsniais, kiti žodžiais ar atsidūsėjimais reiškė pasigėrėjimą ir susižavėjimą, ilgai nesiskirstė, fotografavosi su išvaizdžiu ir sykiu santūriu, nuolat besišypsančiu maestro, kurio žvilgsnis bylojo: „Esu tik tarpininkas, įrankis Kūrėjo rankose ir visa, ką čia girdėjote, priklauso Jam.“