Perelšteino mokiniai negali gyventi be dainos

Balandžio 10-ąją Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje nuskambėjo „Ąžuolų klubo“ 30-mečio minėjimui skirtas koncertas „Misterija „ĄK“. Vakaro programoje susipynė chorinė tradicija, teatro elementai, istorinė atmintis ir gyvas ryšys su „Ąžuoliuko“ mokykla, iš kurios išaugo visa „Ąžuolų klubo“ bendruomenė. Koncerte dalyvavo „Ąžuolų klubo“ vyrų choras ir Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, aktoriai Andrius Bialobžeskis ir Tauras Čižas, solistai Valius Staknys ir Pijus Renevičius. Dirigavo Laurynas Vakaris Lopas, Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė ir Vytautas Miškinis. Koncertmeisteriai – Dainius Jozėnas ir Loreta Kuliešiuvienė.

Po koncerto kalbėjomės su choristais: kolektyvo valdybos pirmininku Dainiumi Čižu, valdybos nariais Sauliumi Špokevičiumi, Edmundu Kačkumi, choristu Valiumi Stakniu bei naujuoju meno vadovu ir dirigentu Laurynu Vakariu Lopu.

 

Kaip apibūdintumėte „Ąžuolų klubo“ vyrų choro tapatybę? Kas jį daro išskirtinį?

Dainius Čižas: Mūsų klubas maždaug dvidešimt metų gyvavo be choro. Hermanas Perelšteinas klubo inauguracijos kalboje pasakė: „Būtų gerai, jei kartais visi drauge padainuotumėte.“ Ilgainiui tai tapo mūsų vidiniu poreikiu. Susirinkimai, susitikimai natūraliai baigdavosi dainomis. Kai buvo švenčiamas klubo dvidešimtmetis, nusprendėme susiburti ir padainuoti šventėje – taip pirmą kartą pasirodė „Ąžuolų klubo“ vyrų choras. Po renginio sutarėme tęsti koncertinį gyvenimą, nes tai buvo ir Perelšteino priesakas, ir patys jautėme, kad to reikia.

 

Saulius Špokevičius: Kartą, pasibaigus klubo susirinkimui, Laurynas Vakaris Lopas, girdėdamas mus dainuojant, pasakė: „Kaip jūs gražiai skambate!“ Tuomet jam atsakiau: „Vakari, burkime chorą.“ Po dvejų metų Valdovų rūmuose vyko didžiulis klubo susirinkimas ir buvome sutarę, kad renginyje padainuosime. Po pasirodymo mūsų garbės narys maestro Juozas Domarkas sušuko: „Turite parako!“

 

D. Č.: Dabar choras gyvuoja natūraliai. Mes susirenkame ne dėl ambicijų ar karjeros, bet dėl bendrystės.

 

Laurynas Vakaris Lopas: Esame išaugę iš to paties medžio – „Ąžuoliuko“. Kiti chorai dažniausiai suburia žmones iš skirtingų vietų, o pas mus nėra „svetimų“, tik ąžuoliukiečiai. Net klubo įstatuose parašyta, kad nariu gali tapti tas, kuris bent metus dainavo „Ąžuoliuko“ chore. Kai susirenkame į repeticiją, vėl tampame vaikais (visi šypsosi). Dainuoti chore mums yra malonumas, o prisiminimų niekada nepristinga. Mes kartu jau šešiasdešimt metų.

 

D. Č.: Aš juokaudamas sakau, kad turime unikalią galimybę sugrįžti į vaikystę. Ateiname ir vėl pasijuntame lyg dešimtmečiai, nes aplink tie patys žmonės, kurie buvo šalia prieš šešiasdešimt metų. Juokai tie patys, pravardės tos pačios...

 

S. Š.: Ir disciplina ta pati.

 

D. Č.: Tie, kurie vėluodavo, ir dabar tebevėluoja. Tačiau mes čia ne tik dirbame, bet ir pailsime. Mūsų antrosios pusės sako, kad po repeticijų grįžtame atjaunėję.

 

Valius Staknys: Anuomet šie piliečiai (kalbama apie pokalbio dalyvius), ypač mūsų dabartinis vadovas Laurynas Vakaris, buvo tikri išdykėliai. Tik Dainius pasižymėjo drausme. Perelšteinas sakydavo: „Kuo labiau išdykęs, žiūrėk, gal kas nors gero iš jo išeis ateityje.“ Tad Laurynui tai, galima sakyti, netgi komplimentas. Tačiau už šio šmaikštaus pastebėjimo slypi ir kur kas gilesnė tiesa – mūsų nepakartojamas vadovas Perelšteinas sugebėjo suburti pradžią, kuri iki šiol gyva mumyse, tarsi nemirštantis, stebuklingas daigas. Vis prisimenu Šefo išsakytą mintį: „Net ir sulaukus solidaus amžiaus reikia dainuoti.“

 

Edmundas Kačkus: Mūsų choras ypatingas ir tuo, kad esame tarp mėgėjų ir profesionalų statuso. Prie profesionalumo mus priartina tai, kad ir pirmasis „Ąžuolų klubo“ vyrų choro vadovas profesorius Povilas Gylys, ir dabartinis vadovas Laurynas Vakaris Lopas yra labai reiklūs. Jų reiklumas mus išskiria iš kitų, nes kolektyve vis dar gyvas senasis įdirbis. Beveik visada dainuojame keturiais balsais, labai dažnai naujus kūrinius mokomės skaitydami iš lapo. Chorinė kultūra, kurią dar „Ąžuoliuke“ mums įskiepijo Perelšteinas, niekur nedingo.

 

Laurynai, kaip nutiko, kad būtent jūs tapote naujuoju choro meno vadovu ir dirigentu?

L. V. L.: Net žinodami mano bjaurų charakterį jie sutiko dirbti su manimi. Vardan kokybės.

 

S. Š.: Nepalankiai susiklosčius ankstesnio vadovo sveikatos aplinkybėms ir Vakariui perėmus chorą – šis suskambo kitaip. Tąsyk ir gimė noras dirbti su Vakariu. Manau, jis tiko ir dar dėl vieno aspekto. Abejoju, ar kokį kitą pretendentą vadovauti chorui būtų tenkinusios darbo sąlygos. Mes dirbame pro bono, vadovams nieko nemokame.

 

E. K.: Esame saviveiklinis kolektyvas, tad natūralu, kad tam tikras išlaidas padengiame savo lėšomis.

 

D. Č.: Be to, mes dar ir pensininkai. Galima sakyti, esame ilgiausioje pensijoje dainuojančių dainininkų choras.

 

L. V. L.: Nes „Ąžuoliuke“, kai berniukams mutuodavo balsai, sakydavome, kad jie išeina į pensiją. Vadinasi, kai kurie iš mūsų pensininkai jau nuo keturiolikos ar penkiolikos metų.

 

Kokios profesijos susitinka chore?

S. Š.: Aš esu gydytojas mikrochirurgas ir iki šiol dirbu.

 

V. S.: Aš – chorvedys ir muzikinio teatro režisierius.

 

L. V. L.: Valiui dar būtų galima išduoti dailės diplomą. Kas buvo koncerte ir matė didžiulį nutapytą medį, žino, kad tai Valiaus Staknio darbas.

 

S. Š.: Valius yra mūsų klubo Čiurlionis!

 

E. K.: Na štai, ir vėl nukrypome nuo temos. Aš esu ekonomistas, o tarp mūsų dar turime inžinierių, valstybės tarnautojų, fizikų, matematikų, chemikų ir architektų. Ir dar pridursiu, kad tarp mūsų yra septyni mokslų daktarai.

 

Kuo savitas jūsų choro skambesys?

L. V. L.: Savitas tuo, kad turime plačią dinaminę skalę ir daug agogikos galimybių. Galime lanksčiai valdyti muzikinę tėkmę, jautriai keisti tempą, išlaukti, pabrėžti svarbiausias frazes ir taip kurti gyvą, kvėpuojantį skambesį.

 

E. K.: Nežinau, ar tu, Vakari, su manimi sutiksi, bet sakyčiau, kad mus išskiria ir brandus vyriškų balsų skambesys.

 

V. S.: Dalyvaudami vyrų chorų konkurse aiškiai pastebėjome, kad tie vyrai, kurie nuo mažens dainavo berniukų choruose, skambėjo be nereikalingo vibrato. Buvo akivaizdu, kad jų balso aparatas išlavintas, todėl balsas stabilesnis, o skambesys vientisesnis ir lygesnis. Tą patį įspūdį patyriau ir per „Ąžuolų klubo“ trisdešimtmečio koncertą Taikomosios dailės muziejuje. Repeticijoje nuėjau į salės galą pasiklausyti choro – ten ypač aiškiai atsiskleidė garso lygumas.

 

Kaip chore dera pagarba paveldėtai tradicijai ir poreikis netapti muziejiniu kolektyvu?

L. V. L.: Nemanau, kad galėtume virsti muziejiniu „daiktu“, nes vis dar kvailiojame. Žinoma, ateis toks amžius, kai dabartinė programa mums taps per sunki. Tuomet formuosime tokį repertuarą, kad ir patys jaustumės gyvai, ir publika tai pajustų. Net jei kada nors tektų dainuoti vienu balsu, darysime tai tvarkingai.

 

D. Č.: Muziejumi tapsime tada, kai būsime mumijos (visi juokiasi).

 

S. Š.: Manyčiau, atsakymo reikia ieškoti labai ankstyvose patirtyse. Teko vykti į pirmąsias „Ąžuoliuko“ užsienio keliones, ir nors visi augome sovietinėje sistemoje, Šefas mūsų niekada neugdė komunistinės ideologijos dvasia. Taip, dainuodavome ir to meto dainas, tačiau esmė buvo visai ne tai. Svarbiausia buvo pats dainavimo patyrimas – akimirka, kai garsas iš tiesų suskamba ir užsimezga gyvas ryšys su publika. Tą ypatingą ryšį jaučiu iki šiol. Vos tik išeiname į sceną ir prieš save išvystame pilną salę, dainuojame visai kita jėga.

 

D. Č.: Pagarba tradicijai ir noras netapti muziejiniu kolektyvu susitinka tada, kai tradicija nėra vien saugoma, kai ji nuolat išgyvenama iš naujo. Norisi prisiminti mūsų koncertą Čiobiškio dvare prieš porą metų, per partizanų paminklo atidengimą. Koncertuojant netikėtai sugrįžo labai ryškus vaikystės prisiminimas: šioje vietoje jau buvome lankęsi, būdami maždaug dešimties, tik anuomet čia veikė nepilnamečių kolonija. Iki šiol atsimenu pilną salę mūsų amžiaus berniukų nuskustomis galvomis ir uniformuotus prižiūrėtojus. Tuomet stipriai pajutome, kaip skirtingai gali susiklostyti vaikų likimai. Po daugelio metų sugrįžus į Čiobiškį koncertuoti buvo sunku patikėti, kad čia kadaise veikė kolonija. Tokios patirtys primena, kad tradicija gyva ne tada, kai ją tik kartojame, bet tada, kai ji mums vis dar kalba, jaudina ir leidžia naujai išgyventi atmintį.

 

S. Š.: Man regis, tradicija chore išlieka gyva tol, kol ji skleidžiasi ne kaip praeities reliktas, o kaip šiandien veikianti meninė jėga. Tai ypač pajutome Florencijoje. Vykome pas kitą chorą, galbūt ir ne paties aukščiausio lygio, tačiau juk italai – daininga tauta, pripratusi prie aukštos muzikinės kultūros. Atsimenu, vienas jaunuolis, atėjęs į nuostabią bažnyčią, kurioje turėjome dainuoti, nustebęs klausė: „Kas jie tokie? Iš kur jie? Iš Lietuvos?“ O jų choristas jam atsakė: „Palauk – pamatysi, kaip jie dainuoja.“ Kai dainavome, žiūrovai mūsų klausėsi išplėstomis akimis. Nustebinti Florenciją nėra paprasta. Man regis, tai buvo vienas geriausių mūsų pasirodymų. Tokios akimirkos parodo, kad tradicija nėra sustingusi. Ji gyva tol, kol gali šiandien jaudinti, stebinti ir kalbėti žmonėms.

 

Ką trisdešimtmečio koncertu „Misterija „ĄK“ norėjote pasakyti apie patį chorą?

L. V. L.: Mūsų koncertas vadinosi „Misterija „ĄK“. Ir iš tiesų toje istorijoje yra tam tikros mistikos, nes žmonės, mažiau susiję su mūsų klubo istorija, galėjo kai kurių poteksčių ir nesuprasti.

 

S. Š.: Apie meno vadovų pasikeitimą buvo kalbama šmaikščiuose aktorių tekstuose: „Tai koks gylys čia jums įkando, kad vėl užgimė daina? Po įvairių perturbacijų ir įkandimų dar sugebėjote susilopyti.“ Manau, tame yra nemažai tiesos ir nemažai mūsų būdo.

 

Kuo „Ąžuolų klubo“ vyrų choras svarbus ir šiandienos Lietuvai, ir plačiau?

E. K.: Mano galva, tai, ką mes duodame Lietuvai, yra labai paprasta, bet svarbu: savo dainavimu, koncertinėmis kelionėmis ir buvimu neleidžiame užgesti chorinės kultūros laužui. Pristatome vyrų chorinę muziką. Tai mūsų kuklus indėlis.

 

S. Š.: Esame pakviesti į vieną centrinių Lenkijos bažnyčių, kur palaidota Chopino širdis. Ten mums gros vienas žymiausių Europos vargonininkų, o Vakaris diriguos; Druskininkuose turėsime du koncertus per vieną dieną. 

 

V. S.: Mes negalime be dainos. Dainuodami semiamės nepaprasto džiaugsmo, energijos, jėgos, draugystės pojūčio. Ir, kiek galime, visa tai dovanojame kitiems. Juk mes esame čiulbantis, dainuojantis Vilniaus ąžuolas.

 

D. Č.: Perelšteino mokiniai negali gyventi be dainos!

 

Dėkoju už pokalbį.