Jaunąjį maestro namo parvedė opera

Dirigentą Martyną Stakionį nuo pirmųjų karjeros žingsnių lydi epitetas „jauniausias“. Dar mokydamasis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje jis pradėjo rengti koncertų programas su profesionalais, dirigavo garsiems Latvijos chorams ir Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui. Vos įstojęs į Hamburgo muzikos ir teatro akademiją Vokietijoje, Martynas debiutavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO). O rugsėjo mėnesį 29 metų dirigentas paskirtas į atsakingas operos meno vadovo pareigas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Dirigentas sutiko pasidalinti mintimis apie savo kūrybos patirtį ir lūkesčius.

Martynai, ar jau pavyko apšilti kojas naujose pareigose? Čia nestigs ir administracinių rūpesčių – ar jie nėra svetimi jūsų meniškai natūrai?

Džiaugiuosi, kad kol kas teatre neturiu spektaklių ir galiu susitelkti į organizacinius darbus, kurių dabar apstu. Pačiam keista, kaip gerai jaučiuosi ėmęsis naujo amplua. Man patinka planuoti, dalyvauti priimant sprendimus, kurie galiausiai nulems ir meninį rezultatą.

Ši patirtis man nėra nauja. Pastaraisiais metais su režisiere Karina Novikova vykdėme jaunųjų talentų skatinimo programą „Operos akseleratorius“, kurioje mums talkino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, – kartu rengėme spektaklius įvairiuose šalies kampeliuose, dalyvavome Kristupo vasaros festivalyje. Dirbant su kitais orkestrais Prancūzijoje, Austrijoje, kitose šalyse, bendradarbiaujant su Baltijos šalių kameriniu orkestru „Kremerata Baltica“ taip pat tekdavo imtis ir tam tikro prodiusavimo.

Aišku, dabar mastelis kitoks, bet vidinio konflikto nejaučiu. Smagu įsilieti į kūrybos procesus, kurti teatre sąlygas, kurios leistų dirbti profesionaliausiu lygiu.

Ko gero, daug kam kyla klausimas, ar toks jaunas operos vadovas nepristigs akiračio, ryšių.

Simboliška, kad grįžau į Lietuvą po dešimties metų, praleistų užsienyje, kur studijavau, dirigavau operas ir simfoninius projektus. Ten sukaupiau nemenką kontaktų su įvairiais teatrais, dainininkais, solistų agentūromis, orkestrais, tarptautinių renginių organizatoriais bagažą. Ta patirtis dabar labai praverčia, nors nacionaliniam teatrui svarbūs ir savi artistai, lietuviškas repertuaras.

Opera – mano nuolatinis palydovas nuo mokyklos laikų, kai su „čiurlioniukais“ statėme mokyklinius spektaklius, patys kūrėme jiems muziką, o aš išbandžiau ir dirigento amplua. Tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie operos. Po mokyklos kasmet teko diriguoti po kelis operų ir simfoninius projektus įvairiuose festivaliuose.

Dar 2015 metais gavau pirmą darbą operos teatre – asistuoti Mirgai Gražinytei Zalcburgo valstybinėje operoje. 2016–2019 metais buvau Hamburgo kamerinės operos antrasis dirigentas ir kapelmeisteris, vėliau dirbau dirigentu ir asistentu Paryžiuje, Vienoje, kapelmeisteriu – Šlėzvigo-Holšteino valstybinėje operoje. Pastarąjį kontraktą teko nutraukti dėl pareigų LNOBT, kad galėčiau persikelti į Vilnių, nes visavertiškai dirbti dviejuose darbuose būtų sunkiai įmanoma.

Įdomu, kad nuo pat savo karjeros pradžios galėjote remtis į buvusių „čiurlioniukių“, tapusių garsiomis dirigentėmis, Mirgos Gražinytės ir Giedrės Šlekytės patirtį: abiem asistavote užsienio teatruose, o per Mirgą suartėjote su LNSO, asistavote dirigentei ir atsakingose šio orkestro užsienio gastrolėse. Kiek svarbus šių kolegių indėlis į jūsų karjerą?

Kai mano chorinio dirigavimo mokytoju meno mokykloje tapo Mirgos tėtis Romualdas Gražinis, susibičiuliavome su šia šeima. Mano klasiokė buvo Mirgos sesuo pianistė Onutė Gražinytė – su ja, būdami moksleiviai, skridome į Vokietiją aplankyti Mirgos, tuo metu dirbusios kapelmeistere Heidelbergo teatre, ir profesorių, pas kuriuos norėjome studijuoti. Heidelberge žiūrėjau Mirgos diriguojamus „Pagrobimo iš seralio“ spektaklius. Vėliau ji pakvietė mane asistuoti jai Zalcburge, LNSO Europos gastrolėse, o tapusi Birmingamo simfoninio orkestro vadove – padėti rengti Dmitrijaus Šostakovičiaus Penkioliktąją ir Mieczysławo Weinbergo Dvidešimt pirmąją simfonijas Birmingame.

Su Giedre Šlekyte susitikome vėliau, jau po kovido. Ji pakvietė mane asistuoti statydama Leošo Janáčeko operą „Laputės gudruolės nuotykiai“ Vienos „Theater an der Wien“. Tada užsimezgė mano kontaktai su šiuo teatru – po kelerių metų buvau čia pakviestas jau kaip pagrindinis dirigentas imtis Johanno Strausso operetės pastatymo.

Mirga ir Giedrė neabejotinai turėjo įtakos mano karjerai, taip pat ir orkestro „Kremerata Baltica“ meno vadovas smuikininkas Gidonas Kremeris, globojęs mane 2016–2019 metais.

Priminsiu, kad jūsų pasirodymas su „Kremerata Baltica“ ir vokiečių akordeono žvaigžde Geiru Dragsvollu Bergeno festivalyje buvo nominuotas Norvegijos kritikų asociacijos apdovanojimui kaip geriausias 2017–2018 metų sezono koncertas šioje šalyje.

Per Kremerį man atsivėrė daug festivalių ir koncertų salių. Su „Kremerata Baltica“ koncertavome Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Čekijoje, visose Baltijos šalyse. Siono festivalyje Šveicarijoje kartu pasirodė ir Kremeris. Ši draugystė padėjo man susipažinti su kompozitoriumi Arvo Pärtu, kai Paryžiuje dirigavau jo kūrinio styginiams „Greater Antiphons“ premjerą. Bergeno festivalyje man teko bendradarbiauti su kompozitore Sofija Gubaidulina. Beje, su Kremeriu mane suvedė jo kaimynas Vilniuje – šviesaus atminimo maestro Saulius Sondeckis, pamatęs mano diriguojamą „čiurlioniukų“ operą „Bebenčiukas ir Kvailutė“. Profesoriui Sondeckiui rekomendavus, Kremeris pakvietė mane bendradarbiauti su  „Kremerata Baltica“.

Ir be garsenybių globos jūs nuo pirmųjų žingsnių diriguodamas stebinote pasitikėjimu savimi, vidine laisve, valingais, raiškiais mostais. Kokia kaina įgyjama ta laisvė?

Mano profesijoje būtinas nuoseklus darbas ir savišvieta, kad galėtum įtikinti savo idėjomis, įkvėpti kitus. Darbo ritmą išsiugdžiau dar meno mokykloje. Praleidžiu kosminį skaičių valandų prie partitūrų ir knygų. Aišku, gyvenimo neįsprausi į geležines taisykles: yra laikas darbui ir laikas poilsiui. Bet manęs dirigento darbas nealina – jis labai įdomus: nuolat keičiasi programos, orkestrai, žmonės, ta pati muzika niekada neskamba vienodai. Be to, mėgstu ir fortepijonu skambinti. Vokietijos teatruose dirigentams privalu puikiai groti operų klavyrus dirbant su solistais.

Dėl to nutarėte pastudijuoti ir operos korepetitoriaus specialybę, kurios mūsų švietimo sistemoje nėra. Kaip šios studijos papildo dirigavimo įgūdžius?

Korepetitorius – tai pianistas ir kartu repetitorius. Jis turi ne tik pagroti, bet ir gebėti padainuoti, padiriguoti tam tikras partitūros linijas, yra nuolatinis dainininkų ir dirigentų pagalbininkas. Mūsų teatre šis amplua tenka pianistams – turime puikiai atliekančių šį darbą, sukaupusių didžiulę patirtį žmonių. Bet ugdant naują kartą reikėtų užsiauginti ir korepetitoriaus profesijos atstovų.

Dabar tariamės su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesūra, LNOBT darbuotojais, festivalių programų kūrėjais dėl korepetitoriaus specialybės steigimo mūsų švietimo sistemoje. Teatras planuoja suteikti praktikos galimybių studentams, galbūt įtrauks jaunus korepetitorius į operos stažuotojų programą.

Mane į šias studijas pastūmėjo kovido pandemija. Tuo metu kaip tik buvau baigęs bakalauro studijas Hamburge. Orkestrams sustabdžius veiklą, buvo beprasmiška toliau mokytis dirigavimo, nuplaukė visi kontraktai. Kad nepaskęsčiau, pradėjau korepetitoriaus magistro studijas Antverpeno karališkojoje konservatorijoje pas puikią profesorę Jeanne-Minette Cilliers. Tai leido man dirbti su dainininkais, kartu studijavau ir basso continuo, klavesiną, dirigavimą. Taip išsiverčiau kelerius metus.

Kurioje iš ligšiolinių darboviečių labiausiai patiko dirbti?

Išskirčiau Vieną, kaip ypatingos kultūrinės auros miestą, ir jos istorinį, nepaprastai aukšto lygio teatrą „Theater an der Wien“. Buvo stebuklinga čia dirbti su Vienos kameriniu orkestru ir Arnoldo Schönbergo choru statant Johanno Strausso operetę. Šio kompozitoriaus muzika – jų kraujyje.

„Theater an der Wien“ nėra repertuarinis teatras, neturi reziduojančio orkestro ir choro – konkretiems projektams buriami laisvai samdomi menininkai, kviečiami Vienos orkestrai ir minėtas choras. Ta nuolatinė kaita visus mobilizuoja, teatre nėra rutinos, jau pradinis darbo lygis yra labai aukštas.

„Theater an der Wien“ kadaise įkūrė „Užburtosios fleitos“ libretistas Emanuelis Schikanderis, įvyko Ludwigo van Beethoveno „Fidelijo“ ir Septintosios simfonijos pasaulinės premjeros. Būtent šiam teatrui daugumą savo operečių sukūrė Straussas. Viena jų – „Nėriniuota karalienės skepetaite“ („Das Spitzentuch der Königin“) – šių metų pradžioje atidarėme šį teatrą po renovacijos. Mano diriguojama premjera sulaukė didelio dėmesio, nes kartu pažymėjo Strausso gimimo 200-ąsias metines.

Ne kartą esate minėjęs, kad norėtumėte tapti XX amžiaus muzikos žinovu. Ar troškimai nepasikeitė?

Iš tikrųjų XX amžiaus pirmosios pusės muzika yra mano aistra, norėčiau praplėsti ja ir LNOBT repertuarą, nes tokie kūriniai čia – retenybė. Mane labai žavi Albanas Bergas, Franzas Schrekeris, Igoris Stravinskis. LNOBT vyrauja XIX amžiaus operos italų kalba. Norėtųsi įvairesnės stilistikos, daugiau vokiškų ir prancūziškų veikalų. Daug kūrinių, tapusių klasika Vakarų Europoje, mūsų scenos dar net nepasiekė.

Džiaugiuosi, kad šį sezoną LNOBT repertuare atsiras Lietuvoje dar nestatyta Benjamino Britteno opera „Vasarvidžio nakties sapnas“. Nekantriai laukiu, kada pradėsime rengti kovo mėnesį numatytą jos premjerą su režisieriumi Gintaru Varnu, scenografu Vytautu Narbutu, kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi. Tai bus nemenkas iššūkis teatro trupei, orkestrui ir vaikų operos studijai.

Šį sezoną LNOBT dar diriguosiu „Madam Baterflai“, „Karmen“ ir  Giacomo Puccini „Triptiko“ spektaklius.

„Operos akseleratorius“ ir Naujoji operos akcija, su kuria taip pat bendradarbiavote, įkūnija naujos kartos operos viziją. Ar pavyktų ją atspindėti LNOBT repertuare?

Nacionalinis teatras – ne eksperimentų laboratorija turintiems nedaug teatrinės patirties. Bet neteigiu, kad užversime duris naujiems talentams ir idėjoms. Jokiu būdu. Birželio pabaigoje planuojame rengti jaunųjų talentų festivalį. Mūsų publika ir atvira, ir šiek tiek konservatyvi – ją pratinti prie naujovių reikia pamažu.

Ar ketinate derinti veiklą Lietuvoje su kitais pasiūlymais? Pastaraisiais metais nemažai nuveikėte per savo niujorkietę agentę.

Su amerikiete agente Stefana Atlas bendradarbiaujame jau beveik aštuonerius metus. Iš pradžių ji atstovavo legendinei „Columbia Artists“ agentūrai. Tačiau per kovidą ši bankrutavo, todėl Stefana įsteigė savo agentūrą „Arabella Arts“, kuriai iki šiol priklausau. Ji rūpinasi mano kontraktais Prancūzijoje. Per šią agentūrą vis nuvykdavau į Paryžių.

Koncertų pasiūlymų gaunu ir kitais keliais. Praėjusią vasarą dirigavau Airijos RTE simfoniniam orkestrui nacionalinėje Dublino koncertų salėje, debiutavau su Milano orkestru „I Pomeriggi“ Italijoje, su Sankt Galeno simfoniniu orkestru – Šveicarijoje. Bandysiu ir toliau gastroles derinti su darbu LNOBT. Lapkričio pradžioje diriguosiu Johanneso Brahmso „Vokiškąjį requiem“ Normandijos Ruano operos chorui ir orkestrui Havro salėje „Le Volcan“.

Dėkoju už pokalbį.