Pro laiko langą – amžinybės blyksniai

Šio teksto pavadinimas kilo paskaičius suomio Einojuhani Rautavaaros mintis apie kūrybą. Kompozitorius mistikas manė, kad kūriniai turi savo valią, tad jo darbas – perkelti kūrinį į šį pasaulį. Tai susišaukia, nors ir netiesiogiai, su Friedricho Nietsche’s filosofijos „valios galiai“ principu, atmetančiu vienintelį teisingą požiūrį į pasaulį, kurį, pasak jo, suformavo klasikinis mąstymas, ir teigia esmišką interpretacijų įvairovę.

Gal kiek atsitiktinai, o gal ir ne, balandžio 12-osios koncerto programą sudarantys keturi kūriniai ne sąvokinėmis, bet muzikinėmis priemonėmis pateikė keturias skirtingas pasaulio interpretacijas. Tai koncertą atvėrę du Algirdo Martinaičio opusai „Nebaigtoji simfonija“ (1995) ir „Gija“ (2025), Einojuhani Rautavaaros Koncertas fleitai ir orkestrui „Šokiai su vėjais“ (1974) ir Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896). Visus šiuos kūrinius, kad ir kokių skirtingų stilių ir kūrybinės technikos jie būtų, siejo daugiau ar mažiau ryškus naratyvumas, arba pasakojamasis pradas, persmelktas stipriai išreikštos kūrėjų valios suteikti jiems kuo daugiau raiškos ir paveikumo.

Martinaičio „Nebaigtosios“ pavadinimas ir dviejų dalių struktūra pasiskolinti iš Franzo Schuberto, tačiau tuo panašumas ir baigiasi. Kompozitorius nesiima nei didžiojo romantiko citatų, nei aliuzijų į jo muziką. Schubertas Martinaičiui svarbus, bet kalba jis savo balsu ir pasakoja apie tai, kuo gyvena, ką suprato, ko klausosi, rodos, ir ką slepia giliai giliai... Tiesa, kūrinyje pasigirsta aliuzijų į Mozartą, Sibelijų, ką jau kalbėti apie simfonijos pradžioje keliskart veržliai praskriejantį siautulingą garsų gūsį, nukreipiantį į Wagnerio valkirijų skrydį. Klausydamasi gerai surepetuotos ir brandžios Roberto Šerveniko interpretacijos nuoširdžiai džiaugiausi, kad kūrinys tebepulsuoja gyvybe ir jėga. Beje, ar tai nebus vienintelis arba vienas iš nedaugelio lietuviškų simfoninių kūrinių, tuoj po premjeros nuskambėjusių Vienos „Musikverein“ Auksinėje salėje?

Simfonijos premjera prieš trisdešimt metų, 1995-aisiais spalio mėnesį, įvyko Nacionalinėje filharmonijoje. Tuometė LRT dar paminėdavo tokius reiškinius, tad internete atradau trumpą reportažą (rodos, iš „Panoramos“), kuriame jaunas autorius sako: „Rašiau orkestrui, specialiai maestro Domarkui ir specialiai tiem žmonėm, kurie groja. Jie visi mano draugai, mes mokėmės kartu, bendravome ta pačia muzika.“ Dabar Martinaitis džiaugiasi, kad jo simfonija išliko tokia pati, nepasikeitusi. Pridursiu, kad taip pat, kaip tuomet per premjerą, toliau intriguojanti ir paslaptinga, o antroje dalyje tiesiog graudinanti paprastute minorine valso melodija, ką kompozitorius meistriškai moka daryti dar nuo savo garsiųjų kamerinių opusų.

Kitas Martinaičio kūrinys „Gija“, koncerte atliktas pirmą kartą, pasak autoriaus, yra atminties siūlas į 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai jis išgirdo Giyos Kancheli Trečiąją simfoniją. Kartvelų kompozitoriaus muzika padarė didžiulį įspūdį, kurio atšvaitai ryškūs naujajame Algirdo kūrinyje. Jis toks emocionalus ir skausmingas, kartais gedulingas ir raudiškas, kaip ir pastarųjų metų pasaulis. Kontrastais grįstas muzikos vyksmas verčia krūpčioti, kai po skaidrių ramių diatoninių slinkčių netikėtai pasigirsta labai garsus ir šaižus orkestro trenksmas. Iškalbingai derinamas pradžioje ir pabaigoje tiksintis ritmas su pauzėmis, kūrinio viduje – žemyn krintančios melodijos, tarsi slegianti rezignacija, o vos tik jos bando kilti aukštyn – nutrūksta ir nutyla. Bloga pranašaujančioje siaubingoje tyloje pasigirsta klaikus žvėries staugimas, kuris sklinda iš atsisukusio į publiką dirigento pučiamos keistos fleitos. Šį delne telpantį instrumentą, vadinamą jaguaru, Šervenikas parsivežė iš Meksikos. Meistrišku abiejų opusų atlikimu minimas artėjantis kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 75-metis.

Rautavaaros Koncertas fleitai ir orkestrui „Šokiai su vėjais“ leido pasigėrėti graikų fleitos virtuozo Stathiso Karapanoso muzikavimu. Pagirtinas koncerto rengėjų dėmesys rečiau mūsų scenoje soluojančiam instrumentui, pakeitusiam įprastą fortepijoną, smuiką ar violončelę. Keturių dalių koncertas iš tiesų prilygo žaismingam ir dinamiškai jautriam pokalbiui su vėjais. Prasidėjusi ramiu, liūdnoku fleitos solo, pamažu muzika įgavo specifiškai suomišką koloritą, grindžiamą būdinga harmonija, ritmais ir raiškia melodika. Keturiose kontrastingose dalyse kompozitorius naudoja skirtingas fleitas – paprastą, piccolo, altinę ir bosinę, jas kaitaliodamas pagal muzikos raišką. Fleitos galimybės išties įspūdingos, pradedant plačiausia garsine amplitude, baigiant koloristika. Šiam instrumentui paklūsta paukščio balsas, jo sparnų plazdėjimas, vos juntamas vėjelio dvelksmas, uraganiškas gūsis – tuo įsitikinome klausydamiesi gyvybingo Karapanoso ir orkestro muzikavimo.

Richardo Strausso poema „Taip Zaratustra kalbėjo“– didinga muzikinė drobė, kurios imasi pakankamai aukštą meistriškumo lygį pasiekęs orkestras. Galima sakyti, Nacionalinis simfoninis šią grandiozinę poemą atliko aukštu lygiu, jei nutylėsime keletą atsitiktinių klaidelių, ypač netikslų įstojimą pradžioje. Užtat pagyrų nusipelno atskiri orkestro muzikantai – stygininkai ir pūtikai, atlikę gausybę nedidelių, tačiau labai reikšmingų solo. Atskirai paminėsiu meistriškus didelius koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės solo „Šokio dainos“ epizode.

Kai dėl kai kurių dalių estetinės sampratos ar skambėjimo balanso, vienos nuomonės gali ir nebūti: kas vienam grubokas griausmingumas, kitam – geras forte, kas vienam nepašvarintos polifoninės linijos, kitam – puikus polifoninis audinys ir pan. Tačiau panašios priešingos nuomonės tikrai nesumažino atliekamo kūrinio nepaprasto grožio, paveikumo ir emocinės jėgos. Įspūdingąjį „Saulėtekį“ su raktiniu visos poemos trijų garsų motyvu C-G-C simfoninės muzikos mėgėjai tikrai išmokę mintinai, juolab kad ją nuo 1968 m. Stanley Kubricko pamėgo gausybė kitų meninio ir dokumentinio kino bei įvairių laidų kūrėjų. Po įžangos vienas po kito eina aštuoni poemos epizodai, turintys pavadinimus, kurių nevardinsiu.

Reikia pabrėžti, kad muzika nėra filosofija, tad galime kalbėti tik apie tam tikrą filosofijos inspiraciją kompozitoriui. Straussas naudoja kai kuriuos Nietsche’s knygos skyrių pavadinimus ir pasakoja apie jį supantį žemišką gyvenimą. Beje, paskutinio epizodo „Klajūno nakties daina“ Nietsche’s kūrinyje ir nėra. Poemos muzikoje girdime išraiškingą melodiką, turtingą gausiai alteruotą harmoniją, kompozitoriaus jau naudotą anksčiau, bei naujus įspūdingus instrumentuotės atradimus, tokius kaip kontrafagoto ir vargonų dubliavimas, galingi šešių valtornų akordai, dviejų solinių smuikų (Rasos Vosyliūtės ir Barboros Domarkaitės) duetas.

Baigdama noriu pasveikinti maestro Robertą Šerveniką, parengusį sudėtingą didelio meistriškumo ir patirties reikalaujančią programą. Koncertas tikrai išliks atmintyje.