Tarp tikrovės ir sapnų

Šiuolaikinis pernelyg skubantis pasaulis mūsų kasdienybę modeliuoja tikrovės apraiška. Neretai pamirštame, kad egzistuoja ir vaizduotės ar sapnų pasaulis, kurį ryškiausiai patiriame vaikystėje. Tai galėjome patirti gruodžio 7 d. koncerte Nacionalinėje filharmonijoje, čia skambėjusi Giedriaus Kuprevičiaus, Einojuhani Rautavaaros ir Edvardo Griego muzika sukūrė žaismingą, vaizduotę žadinančią nuotaiką. Grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Modesto Pitrėno, solavo Jashos Heifetzo smuikininkų konkurso nugalėtojas ispanas Javieras Comesaña Barrera, atlikęs pirmą kartą Lietuvoje skambėjusį Kuprevičiaus koncertą smuikui ir orkestrui „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“.

Pagrindinis vakaro akcentas – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-metis. Šio autoriaus muzikoje prasmingai siejasi istorijos reliktai, teatrališkumo elementai ir modernumas. Kita vertus, galėtume teigti, kad toks polistilistinis mąstymas nėra aktualus šiuolaikinei muzikai, kuri linkusi ne pasakoti konkretų naratyvą, o tiesiog kurti garsinę patirtį. Pavyzdžiui, galime palyginti Kuprevičiaus „Keturis barono Miunhauzeno sapnus“ su Dominyko Digimo kūriniu „Ką sapnavai?“. Pastarasis autorius sapnų temą pateikia per garsinės atmosferos kūrimą bei skirtingus instrumentų ir balsų tembrus be jokio konkretaus naratyvo. Kuprevičius nurodo kryptį į žinomą herojų baroną Miunhauzeną, tačiau nesiekia suvaržyti klausytojų fantazijos ir taip išlaiko šiuolaikinį požiūrį. „Man pasirodė, kad muzika iliustruoti tuos pasakojimus būtų labai tiesmuka, – juk negali jų nei parodyti vizualiai, nei dar kartą papasakoti. Tad kilo mintis, kad bus sapnai, – tai leidžia klausytojams nutolti nuo Miunhauzeno pasakotų istorijų ir susikurti savas“, – teigia kompozitorius. Toks balansas tarp dviejų koncepcijų leidžia Kuprevičiaus muzikai išlaikyti universalumą, o ir pasiekti didesnę auditoriją.

Per keturias opuso dalis – „Paryčiais“, „Po skanių pietų“, „Snūduriuojant“, „Gilioj nakty“ – pasakojamas istorijas, tiksliau – būsenas, perteikė jaunas talentingas smuikininkas Javieras Comesaña Barrera. Vilniuje jis lankosi ne pirmą kartą. Būtent 2021 m. čia pelnė Jashos Heifetzo smuikininkų konkurso laureato titulą. Leidinio „Hannoversche Allgemeine Zeitung“ redaktorius Stefanas Arndtas smuikininką apibūdina kaip „atvirą ir intelektualų muzikantą, gebantį ieškoti naujų muzikos kūrimo būdų“. Atlikdamas „Keturis barono Miunhauzeno sapnus“ Barrera grojo švelniai, formuodamas minkštą bei sodrų garsą. Griežimas pasižymėjo puikia intonacija, aiškiai išgrotais melizmais, tremolo ir flažoletais. Taip pat gebėjo perteikti skirtingus sapno fazių charakterius: nuo ramaus, lyriško, mąslaus iki žaismingo, dainingo bei pasižyminčiu lengvumu. Kūrinio nuotaika atsispindėjo ir solisto veide, tai leido įžvelgti jo emocinį įsitraukimą. Orkestrinis opuso sluoksnis sustiprino ir sodriai papildė solisto partiją. Klausytojai galėjo pajusti skirtingas emocines būsenas ir individualiai interpretuoti Miunhauzeno sapną. Po kūrinio premjeros Lietuvoje pasveikinti jaunojo solisto į sceną užkopė ir koncerte viešėjęs autorius.

Svarbu paminėti, kad pačioje koncerto pradžioje publikai buvo pateikta staigmena – netikėtai atlikta programoje neįrašyta pjesė „Kalnas“. Kuprevičius apie kūrinį rašo taip: „Tai autofilosofinis kūrinėlis – mes, vargšiukai, visą laiką lipame į kalną, belipdami pamatome, koks gražus ten, viršuje, pasaulis, o tuomet nusiritame žemyn. Bet nusiritame į slėnį. Slėnis irgi yra gerai, nes tai yra erdvė, kurioje visko labai daug. Savo didžiąją gyvenimo dalį gyvename slėnyje, ir Lietuva yra slėnis. Pjesės finale yra mano autografas, akustinis parašas.“ Šį vaizdinį orkestras perteikė įtikinamai raiškiai ne tik dinamikos prasme, bet ir tembriškai: nuo žemų registrų pučiamųjų (pirmieji kopimo žingsniai), vėliau prisijungus violončelėms ir galiausiai smuikams (pasiekta aukštuma). Kompozicijai ekspresyvumo suteikė ir netikėtas orkestrantų šūksnis. Pačioje kūrinio pabaigoje galėjome išgirsti kompozitoriaus įgarsintą autografą, kurį koncertmeisterė atliko flažoletais.

Dar vienas vakaro kūrinys – Kuprevičiaus „Simfonija be FP“. Tai fortepijoninės sonatos Nr. 2 orkestrinė versija, sukurta 1970 m., su konkrečiais dalių pavadinimais: „Idėjos“, „Darbas“, „Rezultatai“. Kompozicija, prasidedanti trumpais staccato akordais ir melodikos frazėmis, perauga į besileidžiančias chromatines linijas ir prieina iki dramatinės kulminacijos antros dalies pabaigoje. Muzika tarsi perteikia idėjos užsimezgimą ir abejonę dėl jos. Trečioje dalyje „Rezultatai“ trumpi motyvai formuojasi į bendrą melodinę liniją, o stabilus mušamųjų ritmas suteikia užtikrintumo. Orkestro sklandžiai atlikta kompozicija leidžia pajusti kūrybinį procesą muzikine kalba: idėjos gimimą, jos raidą ir galutinį įsikūnijimą.

Antroje koncerto dalyje išgirdome vieną žinomiausių suomių kompozitoriaus Einojuhani Rautavaaros kūrinių „Cantus arcticus“ (Koncertas paukščiams ir orkestrui), kurį sudaro trys dalys: „Pelkė“, „Melancholija“, „Migruojančios gulbės“. Muzikinėje medžiagoje panaudoti Laplandijos ir Liminkos pelkėse daryti arktinių paukščių balsų įrašai, pakeisti elektroniniu būdu, kad derėtų su orkestru. Paukščių klyksmai tarsi atsiskiria nuo orkestro, o orkestras paukščių giesmėse atranda sau artimus motyvus. Čia svarbus balansas tarp įrašo ir orkestro grojimo, kuris koncerte buvo sėkmingai išlaikytas. Mirgančios styginių melodinės frazės derėjo su paukščių balsais, chromatiniai fleitų motyvai pirmoje ir trečioje dalyse suteikė aiškumo kūrinio formai. Muzika tarsi panardino į nenusakomą laiko tėkmę. Orkestro ir įrašo dermė perteikė melancholišką, meditatyvią būseną, kurioje pasimiršta realybė ir laiko sąvoka.

Programą užbaigė Edvardo Griego siuitų Nr. 1 ir Nr. 2 iš muzikos dramai „Peras Giuntas“ fragmentai („Ingridos rauda“, „Pero Giunto sugrįžimas“, „Solveigos daina“, „Rytas“, „Ozės mirtis“, „Kalnų karaliaus oloje“). Kiekvienas jų atskleidžia savitą muzikinį charakterį bei perteikia norvegiško folkloro, romantizmo ir impresionizmo bruožus. Griego muzika čia taip pat perteikia iliuzijos ir tikrovės derinį. Orkestras, vadovaujamas maestro Pitrėno, sėkmingai sudėliojo šią dėlionę, o dalis „Kalnų karaliaus oloje“ klausytojus atvedė prie didžiosios kulminacijos ir perteikė ugningą, intensyvią bei ritmiškai gyvybingą nuotaiką.

Koncertą apibūdinčiau kaip tiltą tarp realybės ir vaizduotės. Kuprevičiaus kūryba perteikė intelektualius, šiek tiek teatrališkus muzikinius siužetus, Rautavaaros kompozicija nukėlė į gamtą, atskleidė jos meditatyvumą ir tėkmę, Griego mitinis pasakojimas derėjo su žmogiškais išgyvenimais. Visų atlikėjų interpretacija įtaigiai ir paveikiai derino techninį tikslumą ir emocingumą. Ko gero, ir šiuolaikiniame pasaulyje verta sustoti ir įsiklausyti į asmeninį vidinį pasaulį – ten, kur tikrovė susitinka su sapnais. Tai geriausia padaryti klausantis muzikos.