7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Madrigalai karaliui ir dainos miestelėnams

Vokalinio ansamblio „The King’s Singers“ muzikinės staigmenos Vilniaus festivalyje

Justina Paltanavičiūtė
Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Muzika
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.

Šiemet Vilniaus festivalis, pasivadinęs „Misija įmanoma“, klausytojams pateikia kaip niekad daug skirtingų muzikinių patirčių. Galvoje vis dar skambant galingam Arvo Pärto „Credo“ ir Mieczysławo Weinbergo Koncerto violončelei melodijoms, itin jautriai atliktoms Sheku Kanneh-Masono, vis dar mąstant apie neįtikėtinai intelektualią Marco-André Hamelino Ludwigo van Beethoveno interpretaciją, birželio 11-ąją įvyko vėlgi kitoks koncertas nei kiti – laisvas, kupinas improvizacijų ir britiško humoro. Ansamblio „The King’s Singers“, kuriame šiuo metu dainuoja Patrickas Dunachie (pirmasis kontratenoras), Edwardas Buttonas (antrasis kontratenoras), Julianas Gregory (tenoras), Christopheris Bruertonas (pirmasis baritonas), Nickas Ashby (antrasis baritonas), Jonathanas Howardas (bosas), vakarą Nacionalinėje filharmonijoje pradėjo lietuviškai prakalbęs britų seksteto narys, iš karto nuteikęs žaismingam bendravimui.  

 

Šiemet pristatytoje seksteto programoje „Tegyvuoja karalius!“ – britų kompozitorių opusai, vedantys per monarchų istoriją, reflektuojantys ir pastaruosius įvykius, tokius kaip Karolio III karūnavimas, bei pagerbiantys karalienės Elžbietos II nuopelnus šaliai ir visam pasauliui.

 

Jau 56-erius metus gyvuojantis sekstetas „The King’s Singers“ yra laikomas a cappella dainavimo meistriškumo pavyzdžiu ir stebina neįtikėtinu produktyvumu: per metus ansamblis atlieka daugiau nei šimtą koncertų visame pasaulyje, aktyviai rengia meistriškumo kursus, bendradarbiauja su kitais atlikėjais, išleidžia po kelis albumus, kuriuose – įvairių žanrų kompozicijos nuo viduramžių iki šių dienų akademinės ir populiariosios muzikos.

 

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Renesanso ir šiuolaikinių anglų kompozitorių opusai, antroje – populiariosios muzikos klasika, kiek nutolusi nuo monarchijos konteksto. Pirma dalis buvo dramaturgiškai suskirstyta į keturias padalas, atspindinčias skirtingas britų monarchijos epochas: „Teisingoji Oriana“ priminė apie karalienę Elžbietą I (1533–1603) ir jos darbus; „Jos Didenybės karalienės Elžbietos II karūnavimas“ nukėlė į Elžbietos II karūnavimo ceremoniją; „Šių dienų Oriana“ pagerbė Elžbietos II valdymą ir įprasmino atsisveikinimą su užpernai amžinybėn iškeliavusia monarche. Galiausiai „Jo Didenybės karaliaus Karolio III karūnavimas“ sugrįžo į neseniai vykusias Karaliaus III karūnavimo iškilmes.

 

Intrigavo galimybė išgirsti koncertų salėse šiaip jau retai skambančią Renesanso vokalinę muziką. Buvo įdomu suvokti, kaip glaudžiai britiškoji kūryba siejasi su monarchijos tradicijomis. Williamo Byrdo, Michaelo Cavendisho, Henry Purcello, Thomo Weelkeso bei kitų kompozitorių madrigalai, himnai ir motetai, originaliai komponuoti karalienės Elžbietos I karūnavimui, pagerbimui ir laidotuvėms, svarbūs ne tik taikomąja funkcija. Šie opusai vertingi ir kaip autonomiški meno kūriniai, reprezentuojantys Renesanso muzikos stilių ir įvairias imitacinės polifonijos technikas. Būtent šios technikos labiausiai imponavo klausantis „The King’s Singers“ interpretacijų – akimirką net aplankė mintis, kad toks darnus, švarus skambesys ir tiksliai sudėlioti akcentai galėtų tapti itin patrauklia priemone studijuojantiesiems polifoniją.  

 

Įdomu, kad ir XX amžiuje, ir net šiandien Didžiojoje Britanijoje vis dar gaji tradicija svarbiems monarchijos įvykiams specialiai komponuoti muziką. Pavyzdžiui, koncerte skambėjęs dabarties autoriaus Paulo Mealoro „Karūnavimo Kyrie“ sukurtas Karolio III karūnavimo iškilmėms. Dar įdomiau, kad ir kiti koncerte skambėję šiuolaikiniai opusai (Howardo Goodallo, Jocelyn Pook, Judith Weir ir kitų) atsigręžia į grigališkąjį choralą bei senąją polifoniją, taip tarsi pabrėždami britų muzikinės kultūros ir karališkosios šeimos tradicijos nuoseklumą bei tęstinumą. Beje, senosios muzikos opusai skambėjo įvairiomis sudėtimis (ne tik seksteto, bet ir kvarteto ar kvinteto) – subtiliau, intymiau, o šiuolaikinės kompozicijos – kur kas sodriau, atliekamos viso seksteto. Ryškesnį jų pavidalą lėmė modernesni harmoniniai sąskambiai, ansamblio interpretacija, deja, neišvengiant šiokių tokių intonacinių nesklandumų. 

 

Antra koncerto dalis buvo visai kitokia – laisvesnė, mažiau įpareigojanti. Sekstetas priminė solidžią 56-erių metų gyvavimo istoriją ir publikos pamėgtus repertuaro perliukus, seniai tapusius klasika. Skambėjo šmaikštieji Paulo Draytono šedevrai iš kolekcijos „Masterpiece“ (liet. „šedevras“), linksmai apdainuojantys žymiausius kompozitorius, cituojant jų kūrybos motyvus. Be šių, 2005-aisiais pirmą kartą „The King’s Singers“ išpopuliarintų dainų tikriausiai sunku įsivaizduoti ne tik šio kolektyvo koncertą, bet ir visą jo istoriją. Vėliau klausėmės dainų iš Walto Disney’aus animacinių filmų. Nors ši programos dalis pasirodė nuobodžiausia, iš publikos reakcijos tąkart buvo galima spręsti, kad gerai pažįstamos Eltono Johno ir kitų kompozitorių baladės didžiajai daliai klausytojų labai patiko, nes baigę oficialią programą „The King’s Singers“ gausiomis ovacijomis buvo sugrąžinti į sceną ir atliko net tris bisus. Kaip koncerto pradžioje nustebino sklandus seksteto prisistatymas lietuviškai, taip pabaigoje nuostabą sukėlė lietuviškai atliekamas pirmasis bisas – Romualdo Gražinio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Vai ūžia, gaudžia“. Vėliau dar išgirdome žymiąją „The Beatles“ baladę „Penny Lane“ ir Eltono Johno „Crocodile Rock“.

 

Koncertas paliko labai smagų ir šiltą prisiminimą, nepaisant pasitaikiusių kai kurių intonacinių netobulumų (kartelę šiuo klausimu yra užkėlę ne kas kitas, o patys „The King’s Singers“). Žavi ansamblio gebėjimas nuoširdžiai, šiltai bendrauti su publika. Net ir šiek tiek pakeista koncerto programa nesukėlė jokių nepatogumų, nes dainininkai patys ir rimtai, ir šmaikščiai komentavo visus atliekamus kūrinius. Toks muzikos pateikimas natūraliai aktualizuoja net ir prieš 500 metų sukurtą muziką. Taip pat buvo gera stebėti, kaip prie solidaus muzikinio turinio pripratusi Nacionalinės filharmonijos publika atsipalaiduoja, atsiduoda natūraliai muzikos tėkmei ir jos sukeltoms geroms emocijoms.

 

Pamatyti ir gyvai išgirsti legendinius „The King’s Singers“ – neabejotinai privalomas dalykas visiems muzikos gurmanams. Džiugu, kad Vilniaus festivalyje ši misija jau ne pirmą kartą tampa įmanoma.

Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „The King’s Singers“. D. Matvejevo nuotr.