Obojininkas su ypatingu energijos užtaisu

Obojus – sudėtingiausias instrumentas, įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą, – taip pokalbį pradėjo žinomas obojininkas prof. dr. Robertas Beinaris. Jis – vietoje nenustygstantis atlikėjas, grojęs solo su visais Lietuvos kameriniais ir simfoniniais orkestrais; bene dešimties festivalių, konkursų, čempionatų įkūrėjas, kamerinio ansamblio „Musica humana“ meno vadovas ir dirigentas; pedagogas, skaičiuojantis jau 25-erius kūrybinės veiklos metus, parengęs kelias dešimtis obojininkų. Kaip tiek daug muzikos, veiklumo ir užsispyrimo telpa viename žmoguje, ir mėginsime išsiaiškinti.

Kiek muzika suteikia prasmės jūsų gyvenimui?

Be muzikos nepraeina nė viena mano diena ar akimirka – tai lyg maistas ir vanduo. Kai žmonės paklausia, kada aš nemuzikuoju, atsakau, kad tik tuomet, kai miegu (juokiasi). Labai myliu šį meną ir neskaičiuoju laiko nei pats grodamas, nei dirbdamas su mokiniais, studentais. Svarbu pridurti, kad mano seneliai buvo muzikai, tad galima spėti, jog daug dalykų paveldėjau, ir už tai esu labai dėkingas.

Jūsų senelis Pranciškus Beinaris buvo žymus vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, o močiutė Danguolė Bereckaitė-Beinarienė – dainininkė. Kaip nutiko, kad seneliai jums padovanojo būtent obojų?

Apmaudu, kad būdamas vaikas to paklausti nesugalvojau, o dabar galiu tik spėlioti. Aš seneliams buvau pirmas anūkas, tai tikriausiai į mane dėjo viltis pratęsti muzikų giją. Dar bandyčiau spėti, kad senelis, grodamas vargonais, galbūt labiausiai mėgo obojaus registrą.

Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje pirmuoju jūsų mokytoju tapo obojininkas Vytautas Masteika, apie kurį labai gražiai atsiliepiate spaudoje. Minėjote, kad būtent dėl šio mokytojo nebenorėjote keisti specialybės.

Jis ne tik puikus mokytojas, bet ir nuostabus žmogus. Pamenu, pradėjus lankyti pirmą klasę man didžiausią nuostabą kėlė tai, kad keliskart per savaitę likdavau akis į akį su mokytoju, be būrio kitų vaikų. 45 minutes dėmesys skiriamas tik man! Masteika man buvo it antras tėtis. Jaučiau jo gyvenimišką ir profesinį rūpinimąsi, geranoriškumą, globą, o man, vaikui, šie dalykai buvo labai svarbūs.

Tiesa, paauglystėje svarsčiau mesti muziko kelią. Tačiau net ir dėl šios situacijos mokytojas reagavo labai ramiai, pagarbiai ir racionaliai: „Jeigu ir netapsi muzikantu, galbūt būsi geras medikas ar sportininkas.“ Taigi Masteikos dėka supratau, kad kartais reikia pasikliauti jausmais ir leisti vykti natūraliems procesams.

Kokie buvo jūsų santykiai su specialybės profesoriais Romualdu Staškumi ir Algirdu Vizgirda studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Kaip ir anuomet, taip ir dabar palaikome šiltus, draugiškus santykius. Tai žmonės, parengę mane didžiajai scenai. Profesorius Staškus buvo obojaus pedagogas bakalauro, magistrantūros ir aspirantūros pakopose. Doktorantūroje mane lydėjo profesorius Vizgirda ir visai nesvarbu, kad jis fleitininkas, o aš obojininkas, – bendravome jau kitomis muzikinėmis dimensijomis.

Ar buvote toks veiklus studijų metais?

Kai iš Kauno atvykau studijuoti į Vilnių, supratau, kad į gyvenimą reikia kibti pačiam, sykiu padėti tėveliams palengvinti finansinę naštą. Pamenu, vyko pirmas susitikimas su tuometiniu Pučiamųjų instrumentų katedros vedėju, klarnetininku profesoriumi Algirdu Budriu. Jis nusprendė, kad į akademiją reikia grąžinti pučiamųjų orkestrą. Ir kai paklausė, kas iš mūsų, studentų, norėtų eiti laboranto pareigas – pats pirmas pakėliau ranką. Tiesą sakant, net nenumaniau, kas tas laborantas. Tačiau buvau laimingas, kai profesorius mane paskyrė į minėtas pareigas. O vėliau sužinojau, kad už darbą dar gausiu daugiau nei 100 litų per mėnesį!

Po kurio laiko įsidarbinau Lietuvos simfoniniame pučiamųjų orkestre (anuomet Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ – L. S.), vėliau Lietuvos kariuomenės orkestre, esu grojęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos nacionaliniame simfoniniame, Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestruose. Įsisukau į tikrą pasiutpolkę.

Organizuojate Lietuvos obojininkų čempionatą, Tarptautinį Liutauro Vėbros obojininkų konkursą, Tarptautinį kamerinių ansamblių konkursą „Muzikinė akvarelė“, Tarptautinį Juozo Pakalnio atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais konkursą, Tarptautinį obojininkų festivalį ir dar daug kitų. Taip pat esate Lietuvos obojų kvarteto (vėliau kvinteto) įkūrėjas. Iš kur tiek energijos ir noro?

Nesakau, kad nepavargstu. Kartais reikėtų ir šeimai skirti daugiau dėmesio... Bet vadovaujuosi posakiu „Juo daugiau darai – juo daugiau ir padarai“. Sakoma, kai šeimoje yra vienas, du vaikai – sunku, bet kai yra dešimt – lengviau, nes jie vienas kitą augina. Taip pat ir su festivaliais, konkursais bei kitais muzikiniais renginiais – jie vienas kitą papildo.

Esate stažavęs užsienyje. Kaip tai formavo jus kaip muziką?

Pagrindinės kultūros, kurios man turėjo didžiulę įtaką, – prancūzų ir vokiečių. Prancūzija man, kaip obojininkui, yra šalis numeris pirmas. Būdamas studentas pagal „Erasmus“ mainų programą išvykau į Lioną pasitobulinti pas geriausią to meto obojininką – prof. Jeaną-Louisą Capezzali ir jo asistentą Jérome’ą Guichard’ą.

Patekti pas tokio lygio pedagogą padėjo prof. Vizgirda, nes jis buvo pakvietęs Capezzali koncertuoti Lietuvoje. Profesorius man suteikė išskirtinę galimybę pagroti svečiui. Išgirdęs mane Capezzali pakvietė į Lioną sakydamas: „Turite didžiulį talentą, bet numanau, kad dar yra dalykų, kuriuos jums reikėtų sužinoti.“ Prancūzijoje Capezzali mane išmokė groti obojumi taip, kad nenuvarginčiau raumenų, sužinojau tikslių metodikos subtilybių, mokėmės daug prancūziško muzikinio repertuaro. Per šešis mėnesius išmokau, parengiau apie 50 kūrinių!

Vokietijoje taip pat turėjau labai naudingų stažuočių pas profesorių Georgą Meerweiną. Vokiečių muzikinėje kultūroje labiau vyrauja konservatyvumas, griežtumas, garso konkretumas, o prancūzų – elegantiškos ekspresijos, romantinis polėkis, garso minkštumas, jo elastingumas.

2018 m. Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio ansamblio „Musica humana“ vairą jums į rankas perdavė ilgametis meno vadovas Algirdas Vizgirda. Kaip pradėjote groti šiame ansamblyje?

1999 m. Vizgirda mane pakvietė pagroti Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje ansamblio 25 metų veiklos proga. Tada patyriau lengvą šoką, nes anuomet ansamblį sudarė tik keturi instrumentai (fleita, obojus, violončelė ir klavesinas), o atlikėjai buvo aukščiausios klasės muzikai. Pavyko labai gerai pasirodyti, jaučiausi įvertintas. Kitais metais tapau ansamblio nariu, pakeičiau Romualdą Staškų. Vizgirda skatino ir toliau aktyviai muzikuoti drauge, tai mane įkvėpė ir įpareigojo nenustoti tobulėti. Esu labai dėkingas profesoriui ir Nacionalinei filharmonijai už galimybę dabar kaip vadovui tęsti darbus, kurti naujus projektus, programas su nuostabiu ansambliu „Musica humana“, kuris 2024 m. švęs savo 50-metį.

Kokius darbus spėjote nuveikti per penkerius vadovavimo metus? Kokių užmojų turite ateičiai?

Pradėkime nuo to, kad „Musica humana“ yra specifinės sudėties (fleita, obojus, 9 smuikai, altas, violončelė, kontrabosas, klavesinas arba vargonai – L. S.), bet kartais sugalvojame atlikti ir stambius kūrinius. Tad norint įgyvendinti tokius užmojus reikia skirti daug laiko kūrinių aranžavimui – šiuo požiūriu didžiausias darbas tenka mūsų ansamblio klavesinininkui ir vargonininkui Gediminui Kvikliui. 2019 m. su „Musica humana“ pastatėme miuziklą „Sidabrinis Ežerinis“ (kompozitorė Vaida Striaupaitė-Beinarienė). Šiuo metu kuriamas dar vienas miuziklas, nes anas sulaukė didžiulio pasisekimo. Taip pat sukūrėme nemažai programų, kurias vis kartojame: tai „Nuostabusis amžius“ su dainininkais Kristina Zmailaite ir Edmundu Seiliumi, „Didingieji garsai“, „Muzikiniai šachmatai“, „Obojaus ir kontraboso dvikova“, „Antonio Vivaldi muzikos ekspresijos“, „Disnėjaus filmų muzika“ ir kiti. Svarbu paminėti ir 2021 m. mūsų įgyvendintą grandiozinį projektą (dalyvavo apie 100 žmonių) – operą „Neringa“ (režisierius Vytautas Rumšas, kompozitoriai Striaupaitė-Beinarienė, Loreta Narvilaitė, Algirdas Martinaitis). Esame įrašę dvi naujas kompaktines plokšteles. Grojame dar daugiau lietuviškos muzikos, dalyvaujame nacionaliniame moksleivių kūrinių konkurse „Mano nata“, atlikdami jaunųjų kompozitorių kūrinius. Kartu su kunigu Pranciškumi Čiviliu įkūrėme naują sakralinės muzikos festivalį, kurį skyrėme Palaimintajam Teofiliui. Tęsiame tarptautinį kamerinės muzikos festivalį „Kuršių nerija“, kuris šiais metais bus jubiliejinis – 25-asis. Na, o šiuo metu kuriama nauja kamerinė opera „Meilės legenda“, premjera įvyks šių metų birželį. Taigi ansamblyje radosi daug naujų idėjų ir jau spėjome nemažai nuveikti.

Man teko garbė parengti paskutinį interviu su šviesaus atminimo vargonininku Bernardu Vasiliausku. Jis sakė, kad pasaulyje yra dvi svarbiausios profesijos – gydytojo ir pedagogo. Ar sutiktumėte su šia mintimi?

Sutinku. Pedagogą drįsčiau sutapatinti ir su kunigu, nes abiem būtinas pašaukimas. Deja, Lietuvoje pedagogika dar nėra prestižinė profesija. Kad patenkintų savo minimalius poreikius, pedagogas turi dirbti per kelis darbus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje pedagogai, dėstydami vienoje įstaigoje, per mėnesį gauna net keturženkles ar penkiaženkles sumas. Tai daug ką pasako apie pamatines vertybes.

Kokią vietą pedagogika užima jūsų daugialypėje muzikinėje veikloje? Galbūt ji svarbiausia? 

Pedagogika man labai patinka, myliu visus savo mokinius ir studentus. Labai noriu išugdyti daug puikių obojininkų, būsimų obojaus mokytojų, nes šiuo metu jaunieji muzikantai šiek tiek prisibijo šios srities. Smagu, kad Muzikos ir teatro akademijoje galiu ugdyti obojininkus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir atvykstančius iš užsienio – Latvijos, Lenkijos, Danijos, Graikijos, Japonijos.

Man labai svarbios visos veiklos, kiekvienai jų atiduodu visą save. Džiaugiuosi, kad turiu daug veiklų, tad mano gyvenime nėra rutinos.

Kiek obojininkų jau esate parengęs ir ką jie veikia dabar?

Esu parengęs kelias dešimtis. Vienas pirmųjų mano studentų Ugnius Dičiūnas dabar yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro obojų grupės koncertmeisteris, pirmasis solo obojus. Praktiškai visi mano buvę studentai groja įvairiuose Lietuvos orkestruose, muzikiniuose bei operos ir baleto teatruose. O baigę studentai užsieniečiai taip pat tęsia sėkmingą karjerą orkestruose ar pedagogikos srityje.

Kaip vyksta jūsų darbas su mokiniais ir studentais?

Vienodų užsiėmimų nebūna, nes kiekvienas žmogus – išskirtinis. Aišku, dirbdamas su vaikais stengiuosi pamokas sisteminti, nes tokie aspektai kaip mankšta, kvėpavimo pratimai mūsų profesijoje turi tapti įprasta rutina. Su studentais tą darau rečiau, nes prarastume daug laiko. Tačiau pasitaiko išimčių, ypač su pirmakursiais, kai visą paskaitos laiką prašau daryti mankštą arba pūsti ilgus tonus. Kartais jaunieji obojininkai iki galo nesuvokia, kad ta viena nata ar ilgi tonai yra lyg vitaminas C, be kurio jie negalės tobulai groti. Būna, pajuokauju: „Matai prierašą „dr.“ prie mano pavardės? Aš esu daktaras ir matau, kad tau trūksta vitamino A, B ar C (pvz., nešvariai intonuoja, nevaldo garso, netaisyklingai kvėpuoja ir t.t.). Išrašysiu „receptą“, paaiškinsiu, kaip vartoti, bet vitaminus turėsi gerti pats.“ Stengiuosi inspiruoti studentus, mokyti juos savarankiškumo kasdienėje praktikoje. Kartais tenka pabūti ir psichologu, nes studentai susiduria su gyvenimiškomis problemomis. Tad pasitaiko, kad paskaitoje tik kalbamės, ir studentai tą labai vertina.

Noriu pasidžiaugti visais Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentais, jų motyvacija, siekiais ir profesionalumu. Natūralu, kad tarp daugybės studentų pasitaiko turinčių kokių nors rūpesčių. Pamenu atvejį, kai studentas tiesiog pradėjo nebeateiti į paskaitas. Nuvažiavau jo aplankyti į bendrabutį, teko kelti jo kritusią motyvaciją. Valandėlę kalbėjomės apie gyvenimą, vertybes. Jis tai įvertino ir su džiaugsmu pasakė savo draugams, kad jei pas jį buvo atėjęs pats katedros vedėjas, matyt, jis tikrai yra kažko vertas ir reikalingas. Labai džiaugiuosi, kad ta viena valanda pakeitė studento mąstymą ir jis sėkmingai baigė studijas. 

Kuo jums svarbus darbas akademijoje? Kas žavi ir ką norėtumėte keisti?

Žavi jauki atmosfera, nuoširdus dėstytojų darbas su studentais, išskirtinis profesionalumas, atsidavimas ir geranoriškumas. Studentų – motyvacija, siekiai, tikėjimas tuo, ką daro, ir nuoširdumas. Norėčiau dar daugiau mūsų visų bendrystės, aktyvumo, visuomeninio veiklumo, įsitraukimo visos akademijos bendruomenės mastu. Esame gana didelė bendruomenė – muzika, teatras, kinas – bendros mūsų kūrybinės galimybės ir potencialas yra beribiai.

Ko palinkėtumėte studentams LMTA 90-mečio proga?

Linkiu visiems kuo didesnio aktyvumo ir supratimo, kad akademija yra meno laboratorija, iš kurios galima labai daug pasisemti. Taip pat linkiu niekada nenustoti tobulėti. Aš pats ką tik baigiau studijas – simfoninio dirigavimo magistro pakopoje, pas profesorių Dainių Pavilionį. Kaip sakoma, ką žinosi – ant pečių nenešiosi. Taigi linkiu kūrybinių siekių, motyvacijos, sveikatos ir Dievo palaimos mums visiems, Lietuvai.

Dėkoju už pokalbį.