Leiskime sau būti čia ir dabar

Ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinoma Paliesiaus dvaro „Pasagos“ koncertų salė pasižymi ypatinga istorija ir unikalia akustika. Į ramybe alsuojantį Paliesių koncertuoti ir daryti muzikos įrašų nuolat atvyksta pasaulinio garso atlikėjai. Gegužės 6-ąją ši unikali erdvė buvo pilna melomanų, susirinkusių vėl išgirsti čia ne kartą koncertavusio norvegų džiazo pianisto Tordo Gustavseno Trio. Koncerte pristatytas naujausias jų albumas „Opening“ (2022), kurį prodiusavo ECM.

Muzika kvapo neužėmė, kaip rašė žurnalas „Pitchwork“, priešingai – muzikantų sukurta meditatyvi nuotaika kvėpavimą nuramino ir sinchronizavo. Gyvos muzikos tekstūrą papildė elektroninės elementai (garso dizaineris Andersas Oliveris), ir tai suteikė kiek kitokį muzikinį patyrimą nei klausantis albumo įrašų. Ši muzika buvo sukurta per pandemiją, joje gerai jaučiamas subalansuotas garso ir tylos santykis, paliekama vietos ir asmeninei refleksijai. Skandinaviškas minimalizmas, susipynęs su folkloro atgarsiais, ramina, bet nebūtinai skamba melancholiškai. Išgirdome ir mažorinių kompozicijų. Tai buvo puikiai susigrojusio trio meistriškas, techniškai nepriekaištingas atlikimas, kurio klausydamasis net nesusimąstai, kaip tai atliekama. Tiesiog leidiesi panardinamas į muziką.

Po koncerto Paliesiuje pasikalbėjome su Tordu Gustavsenu apie šią unikalią sceną, atlikėjo kūrybą ir naują albumą.

Jums teko koncertuoti įvairiausiose pasaulio vietose ir scenose. Kaip skirtingas kultūrinis kontekstas paveikia muziką ir jos atlikimą? Lietuvoje koncertavote jau ne kartą. Kokie įspūdžiai po koncerto Paliesiaus dvare?

Kai erdvė yra ypatinga ir įkvepianti, tokia kaip Paliesiaus dvaras, tai formuoja ir muziką, ir jos atlikimą, nes sąveikauja tiek fizinės akustikos savybės, tiek vizualus erdvės vaizdas, kuris kartu yra ir istorinis. Jaučiu tos erdvės energiją, kas joje vyksta, kaip ji kinta su laiku. Unikalus garsas, unikali konfigūracija, geometrija ir akustika. Seni griuvėsiai, moderniai įrėminti stiklu, žadina vaizduotę – ir istorinę, ir dvasinę. Taip nutinka kiekvienoje erdvėje, tačiau kai ji tokia specifinė kaip Paliesiuje, visa ta interakcija tampa kur kas intensyvesnė.

Dažnai koncertuoju bažnyčiose – nuo didžiulių katedrų iki nedidelių, medinių bažnytėlių Norvegijoje. Man tai ypatingiausia patirtis dėl jų istorinės bei dvasinės reikšmės. Taip pat ir dėl žmonių, kurie ten ateidami atsineša savo ilgesį, džiugesį ir sielvartą. Taip buvo per amžius ir tu gali jausti, kad tai šventa vieta. Mane tai visuomet įkvepia.

Žinoma, man gali patikti modernios erdvės, kur muzika kalba lyg izoliuotoje, švarioje aplinkoje. Gali patikti jauki vieta, kurioje klausytojai sėdi labai arti, arba didžiulės salės, kai scena yra aukščiau klausytojų. Turbūt svarbiausia koncerto sąlyga man yra erdvė, kurioje atsiskleidžia dvasinis intymumas tarp atlikėjų ir klausytojų. Paliesiaus dvaras – būtent ta vieta, kur tai nutinka.

Kiek vietos per koncertą paliekate spontaniškumui?

Dažniausiai grojame be griežtos programos. Kartais pasikalbame, kokį konkretų kūrinį atliksime koncerte, bet galiausiai grojame nebūtinai tai, ką sutarėme prieš koncertą. Kompozicijų pasirinkimui didelę įtaką daro erdvės akustika. Nuo jos priklauso tempas, nuotaika, kartais tiesiog transponuojame kompozicijas į kitą tonaciją, nes tai geriau rezonuoja su erdve arba konkrečiu fortepijonu. Mūsų muzikiniai pasirinkimai stipriai priklauso nuo to, kur yra atliekami.

Tuomet kiekvienas koncertas yra unikali patirtis ir antrą kartą to paties klausytojai neišgirs?

Žinoma, spontaniškumas muzikai suteikia naujumo, gaivumo. Nuo naujo albumo „Opening“ išleidimo 2022 m. surengėme daugiau nei šimtą koncertų. Ir kaskart mūsų grojimas būna kitoks, naujas – antraip jis taptų rutina.

„Opening“ yra tarsi naujai skambantis prieš tai išleistų albumų tęsinys. Garsinėje paletėje girdimi skandinaviško folkloro motyvai, giesmės, jaučiama Bacho muzikos įtaka. Kokie buvo naujo albumo kūrybiniai sprendimai, aranžuočių pasirinkimai bei pats įrašymo procesas?

Šis albumas – kaip balansas tarp naujumo ir tęstinumo. Aš niekada nesistengiu kurti kažko naujo vien dėl to, kad sukurčiau kažką naujo. Man tai nuobodu. Įdomiau judinti jau esamą kūrybinę spiralę. Muzikos naujumui ir tęstinumui didelę įtaką daro gyvenimo patirtys plačiąja prasme – sielvartas, tragedijos, geri dalykai, dvasiniai išgyvenimai. Tai daro įtaką ir muzikos atlikimui.

Taip nutiko, kad visuose mano albumuose groja tas pats būgnininkas Jarle Vespestadas, tačiau įvairiais kūrybos laikotarpiais grojo skirtingi kontrabosininkai. Darant „Opening“ įrašus grojusio Steinaro Rakneso garso paletė kitokia negu prieš tai su trio grojusio kontrabosininko Sigurdo Hole’s, kuris, beje, turi taip pat labai unikalų garsą. Šiuo klausimu esame kontempliatyvus muzikinis projektas, tačiau pastaruoju metu labiau rokenrolinis. Pavyzdžiui, Steinaras naudoja atsargiai parinktus garsinius efektus su elektronika arba aš naudoju garsinės erdvės elektroniką su semplais. Taip formuojamas garsas labiau gyvo koncerto metu nei albumo įrašuose.

Albumas „Opening“ įrašytas kitoje studijoje nei prieš tai buvę – „Auditorio Stelio Molo RSI“ Šveicarijoje, Lugane. Pats įrašymo procesas taip pat buvo kitoks. Mes visuomet įrašinėjame albumus studijoje grodami visi kartu, tuo pačiu metu, bet būgnai dažniausiai būna atskirti stikline siena, tai suteikia lankstumo derinant bendrą skambėjimą. Šiuo atveju grojimas visiems kartu toje pačioje erdvėje suteikė labai natūralų, kamerinį skambesį.

Kuri kompozicija iš „Opening“ jums artimiausia, turinti ypatingą reikšmę?

Labai sudėtingas, bet geras klausimas. Jei turėčiau išsirinkti vieną kompoziciją, tai būtų „Flute“. Pagrindinė kompozicijos tema labai lyriška ir lakoniška, lyg mantra. Tai melodija, kurią pasiskolinau ir kurios žodžius mano kartos žmonės žino mintinai. Tai labai graži, metaforiška poezija, kurios pagrindinė mintis skatina mus, žmones, būti atvirus patiems sau. Leisti sau būti tarsi fleitai, kuria groja aukštesnės jėgos, nesvarbu, ar tai būtų Dievas, ar begalinės meilės jėga – bet kas, kas kiekvienam yra aukščiau už jį patį. Nieko neforsuoti ir leisti laisvai tekėti oro srovei per save, tarsi per fleitą. Man tai labai reikšminga ir svarbi kompozicija. Žinoma, ją atlikdamas nevartoju žodžių, tačiau fortepijonu stengiuosi pagrindinę temą skambinti taip, tarsi dainuočiau.

Sukūrėte savitą muzikinį stilių. Ar galite pasidalinti mintimis apie menininkus, muzikus ar kitus įkvėpimo šaltinius, kurie turėjo įtakos formuojant jūsų požiūrį į muziką ir prisidėjo prie unikalaus jūsų skambesio?

Pirmas ir tikriausiai pagrindinis inspiruotojas buvo mano tėvas. Jis neprofesionalus muzikas, bet namie nuolatos skambindavo pianinu. Aš taip pat pradėjau groti pianinu būdamas trejų ketverių metų. Tai buvo improvizacijos, kurios pamažu peraugo į melodijas, taip pat giesmės, lopšinės. Dažnai grodavome kartu keturiomis rankomis. Man tai padarė lemiamą įtaką. Labai svarbu paminėti, kad muzikinė pažintis prasidėjo žaidimo forma, kai nebuvo baisu pagroti netaisyklingas natas. Tai man padėjo susikurti erdvę, kurioje galiu išreikšti save grodamas ir užčiuopdamas gilesnę grojimo prasmę. Taip pat man buvo svarbu groti bažnyčiose, akompanuoti choristams, sutiktuvių dainininkams. Labai vertinu akompanavimą balsams, net labiau nei grojimą solo. Kartu tai ir mano aistra melodijai, leidžiančiai fortepijonui dainuoti.

Stilistiškai man įkvėpimą suteikia įvairūs dalykai – tradicinė bažnytinė muzika, giesmės, afrikiečių bei amerikiečių gospelas, kurį grojau būdamas paauglys. Taip pat klasikinė muzika, kurios klausausi ir groju labai daug. Ypač mane įkvėpė tokie kompozitoriai kaip Bachas, Ravelis, Šostakovičius. Taip pat džiazo istorija, kurią studijavau konservatorijoje. Galiausiai norvegų liaudies muzika, kurią atradau gerokai vėliau, bet ji iki šiol yra svarbus mano kūrybos pagrindas. Beje, ne tik norvegų folkoras, bet ir persų muzika, jų atlikėjai, dainininkai iš Turkijos, Irano. 

Minėjote, kaip svarbu nejausti baimės, kad padarysi klaidų, būti spontaniškam ir atviram muzikoje. Ar pats užsiimate pedagogine veikla? Kokiu patarimu galėtumėte pasidalinti su džiazo atlikėjais, pasinėrusiais į kūrybines paieškas?

Geriausias patarimas, kurį galiu duoti, – klausytis. Klausytis kitų atlikėjų, įvairių stilių muzikos. Klausytis, kaip garsai susilieja, sąveikauja tarpusavyje ir kaip skamba visuma. Klausantis svarbu pamiršti, kad praktikuojiesi, kad turi groti, kad kažką privalai parodyti. Daug gerų muzikantų turi konservatorijos išsilavinimą, kuris suteikia didžiulę grojimo technikos bazę, ir dažnai muzikantams atrodo, kad visa tai jie turi pademonstruoti grodami. Tačiau pagrindinė mano mintis – visa tai pamiršti ir techniką naudoti tik kaip įrankį, kuris padeda išreikšti vidinį balsą, emocijas ir buvimą šią akimirką. Žinoma, praktikuotis reikia, bet leiskime sau būti čia ir dabar. Tai yra svarbiausia. 

Jūsų muzika apibūdinama kaip meditatyvi, emociškai intensyvi, kvėpuojanti. Kaip savo muziką girdite ir apibūdintumėte pats?

Apibūdinimai yra svarbu, tačiau kur kas svarbiau klausytis muzikos atviru protu ir atvira siela, nes apibūdinimai niekada nebus tikroji realybė. Pats savo muziką įvardinčiau kaip lyrinį, kamerinį džiazą.

Studijavote džiazo istoriją ir jūsų kūrybai tai turi įtakos. Džiazo muzika dažnai atliepia to laikmečio aktualijas – politiką, žmogaus teises ir pan. Ar jūsų kūrybai tai aktualu, ar nuo to atsiribojate?

Tiesą sakant, taip, aktualu. Muzika turi galią padėti ištrūkti iš skausmo, taip pat galią mus keisti ir įkvėpti. Ji gali skatinti ir politinį aktyvumą. Muzikos galia priešus gali paversti draugais. Kai koncertuojame, mūsų darbas yra tiesiog groti kaip įmanoma geriau ir būti atviriems. Tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos nemenka to grojimo dalis yra iššūkiai, su kuriais susiduriame, pavyzdžiui, tokia pasaulinė tragedija kaip karas. Kai atvykstame koncertuoti į Lietuvą, geografiškai esame arčiau Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, ir tai jau kitoks jausmas, nei būnant Norvegijoje. Mūsų šalyje taip pat yra nemažai atvykusiųjų iš Ukrainos ir savo koncertų pradžioje dažniausiai atlieku ukrainietišką „Kyrie Eleison“, nes ši tragedija, kurią išgyvena Ukraina ir jos žmonės, yra ir mūsų tragedija. Muzika padeda jaustis geriau, padeda žmonėms būti sąmoningesniems ir primena, kad pasauliui desperatiškai reikia politinių lyderių, kurie spręstų šias problemas, kad pasauliui reikia žmonių, kurie burtųsi ir kartu statytų tiltus.

Dėkoju už pokalbį.