7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prabanga būti pačiu savimi

Pokalbis su muzikologu, vargonų restauratoriumi Rimantu Guču

Eglė Šeduikytė-Korienė
Nr. 40 (1447), 2022-12-09
Muzika
Rimantas Gučas prie Vilniaus universiteto Mažosios aulos vargonų, 1979 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Rimantas Gučas prie Vilniaus universiteto Mažosios aulos vargonų, 1979 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos kompozitorių sąjungos sumanytuose „Vakaruose su muzikologais“ lapkričio mėnesį įvyko pirmasis toks susitikimas – su muzikologu Rimantu Guču, kuriam šiais metais sukako 80 metų. Susitikimas žaižaravo žaismingai improvizuotu dialogu, buvo rodomos nuotraukos, tarp jų ir paties Gučo darytos meniškos ir istoriškai vertingos fotografijos, palydimos spalvingais autoriaus komentarais. Vakarą vedė ir sukaktuvininką kalbino muzikologė, vargonininkė Eglė Šeduikytė-Korienė.

 

Jūsų veiklos spektras išties platus. Esate muzikologas, etnologas, istorikas, vargonų restauratorius. Užrašėte daugiau nei tūkstantį lietuvių liaudies dainų, sudarėte pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą (1971), esate radijo ir televizijos laidų, politinių feljetonų autorius. Plati jūsų patirtis atsiskleidžia fundamentaliose monografijose, daugybėje straipsnių, dalyvaujate ir tarptautinėje veikloje, esate Vargonų bičiulių draugijos (Gesellschaft der Orgelfreunde), Tarptautinės vargonų statytojų asociacijos (International Society of Organbuilders) narys. Vadovavote Lietuvos restauratorių sąjungai, o 1987 m. buvote išrinktas visos SSRS imperijos Vargonininkų ir vargonų meistrų draugijos pirmininku. 

Kai sovietmečiu mano tėvai vargonininkavo – buvau dar maža, bet smalsiai klausydavausi jų pokalbių. Tėtis visada pagarbiai atsiliepdavo apie jūsų darbus restauruojant vargonus, buvote jam autoritetas (tuomet siaučiant savamoksliams vargonų „meistrams“). Kai atėjau į pirmą jūsų paskaitą tuometėje konservatorijoje (dabar LMTA), rodėsi, jau seniausiai jus pažįstu – tos ankstesnės, ikisovietinės Lietuvos inteligentą. O kai prieš šį susitikimą plačiau pasidomėjau jūsų šeima, sužinojau, kokioje aplinkoje užaugote: tėvelis – psichologijos profesorius, psichologinės-pedagoginės literatūros leidinių autorius Alfonsas Gučas; mama – taip pat pedagogė, šviesi asmenybė Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė, ką jau kalbėti apie jos tėvą, jūsų senelį dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Papasakokite plačiau apie savo šaknis.

Niekas nepakeis to, ką gauni iš tėvų ir senelių. Tėvelis buvo jauniausias ir į mokslus linkęs valstiečių Gučų vaikas. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Gučai pirko žemės ir išsikėlė gyventi „ant lauko“ Kyburių kaime, į šiaurę nuo Pasvalio. Senelis mirė tą pačią dieną, kai gimiau – 1942-ųjų rugpjūčio 22 d., o bobutė dar po dvidešimties metų. Tėvelis mokėsi Biržų gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Vienoje, Jėnoje. Buvo socialdemokratas, net redagavo „Socialdemokratą“ ir kitus šios pakraipos leidinius. Jo pagrindinė specialybė buvo psichologija, ir gyvenime jis buvo geras psichologas bei diplomatas. Kebliausiais laikais sugebėjo dirbti pozityvų darbą. Rūpėjo Lietuva, neblogai išmanė jos istoriją, paveldą. Rūpėjo lietuvių kalba, rūpinosi, kad mes kalbėtume taisyklingai. Pats nuolat šlifavo savo kalbą. Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ tomai buvo „suskaityti“ kaip romanai.

Mes, vaikai, praleidome Kyburiuose kelias vasaras, kai dar tik prasidėjo kolchozai. Senojo kaimo aromatas ir garsai iki šiol man tarsi simfonija.

Mamytė jaunystėje buvo aistringa skautė ir niekada to nepamiršo. Vytauto Didžiojo universitete studijavo pedagogiką, visą gyvenimą dėstė Pedagoginiame institute, buvo docentė, taip ir netapusi tikra „tarybine dėstytoja“.

Senelis iš mamytės pusės dailininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo dzūkas ir tuo didžiavosi. Vadindavome jį dieduliu. Ne kartą priminė savo tėvo Jono Žmuidzinavičiaus pamokymą, kurio neužmirštu iki šiol: „Ne tas durnas, kuris žino, kad jis durnas, tik tas durnas, kuris nežino, kad jis durnas.“ Jau vien iš jo paveikslų siužetų justi, kad širdimi liko kaime. Mokėjo daug senų, puikių dzūkiškų dainų. Deja, kai jau tapau folkloristu ir nusivežiau konservatorijos magnetofoną, būti įrašomas nesutiko, nes, esą, balsas per seno žmogaus. Nepaprastai brangino tautinį meną. Jau pirmosiose Lietuvių dailės parodose buvo eksponuojama jo surinktų juostų, audinių. Daugelis jų dabar M.K. Čiurlionio muziejuje Kaune. XX a. pradžios tautinio atgimimo dvasia buvo juntama visoje aplinkoje. Jo dirbtuvėje – paveikslų iki lubų, o ant pilkos milo užuolaidos kabojo 1886 m. kanklės gražiai užriestu galu. Ar ne pagal tas kankles vėliau ir iki šiol dirbami nauji instrumentai. 1912 m. diedulis tas kankles nutapė – mažą paveikslėlį. Padovanojo jungtuvių proga mano žmonai Vidai, kanklininkei. Dabar kabo namie matomiausioje vietoje.

Tėvelis, mamytė buvo smalsūs keliautojai, mes turėjome galimybę nuo mažens gerai pažinti Lietuvą ir esame jiems dėkingi, kad apvažiavome ją keliskart dar būdami vaikai. Su dieduliu teko kiek mažiau pavažinėti, o kelionės dažnai būdavo trumpos: išlipam, apsidairo, pasistato etiudininką su lakštu drobės, palete, teptukais... Kiek kartų sėdėjau šalia valandomis ir žiūrėjau, kaip atsargiai ir tiksliai liečia teptuku drobę, neskubėdamas, susikaupęs.

Močiutė iš mamytės pusės Marija Putvinskaitė kilusi iš senos žemaičių bajorų giminės. Jos brolis Vladas Putvinskis vėliau įkūrė Šaulių sąjungą. Močiutė XX a. pradžioje studijavo Vakaruose, tapo dantų gydytoja. Dalyvavo tautinio atgimimo sąjūdyje. 1909 m. susituokė su dieduliu. Kai neseniai Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios knygose Lietuvos valstybės archyve ieškojau įrašo apie vargonų meistro Juozapo Radavičiaus mirtį, pasinaudojau proga pažiūrėti įrašo apie senelių santuoką. Juos sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, o liudininku buvo Jonas Basanavičius. Mamytė gimė Vilniuje. Į Kauną šeima pasitraukė lenkams užėmus Vilnių.

 

Ar muziko kelią pasirinkote pats, ar nukreipė tėvai?

Koks čia pasirinkimas, kai norėdamas pasiekti klavišus ant kėdės turi sukrauti visas Beethoveno sonatų natas. Močiutė jaunystėje gerai skambino fortepijonu, net rengėsi stoti į Paryžiaus konservatoriją. Dar dabar turiu kelias natas su jos parašais. Bet pertempė ranką ir teko mokytis kitur. Mamytė taip pat mokėsi skambinti fortepijonu, bet tiek, kiek to reikėjo dėl gero bendro išsilavinimo. Pianinas mūsų namuose buvo dar močiutės (juo buvo skambinęs Čiurlionis). Mane, kaip ir brolį bei seseris, pradėjo mokyti gana anksti. Mano pirmoji mokytoja – kaimynystėje gyvenusi Jadvyga Čiurlionytė, kiek ji vargo, kad skambinčiau sulenktais pirštais. Atsinešdavau natų sąsiuvinį, ir Čiurlionytė čia pat, sėdėdama prie rašomojo stalo, sukurdavo man kokią mielą mažą pjesę. Vėliau iš Užupio pradžios mokyklos vaikščiojau į vaikų muzikos mokyklą Didžiojoje gatvėje, paskui ketverius metus varganai pūčiau fleitą Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje. 1957 m. perėjau į dabartinę Užupio gimnaziją. Kai supo įvairiausių polinkių ir siekių moksladraugiai, atsirado daugiau oro. Kartais per pertraukas nubėgdavome ant Bekešo kalno pažiūrėti į Vilniaus panoramą. Pradėjau fotografuoti.

Po devintos klasės atsirado galimybė su universiteto studentais vykti į folklorinę ekspediciją Stačiūnuose Pakruojo rajone. Vadovavo nuostabus žmogus, neseniai miręs Leonardas Sauka. Kartu važiavo etnomuzikologė Danutė Kuzinienė. Tuomet melodijas reikėjo užrašyti natomis tiesiai iš klausos. Pasirodė, kad spėju pakenčiamai užrašyti, taigi pasitikėjo mano gebėjimais, galėjau vaikščioti savarankiškai, užrašinėti. Taip patiko, kad dar ir Kuzinienės paragintas panorau stoti į konservatoriją, į Čiurlionytės klasės folkloro specialybę. Paprašiau tėvų „stipendijos“ ir netrukus puiki, temperamentinga pedagogė Aldona Lipčiūtė ėmėsi patempti mano „pianizmą“ iki stojamųjų egzaminų lygio. Jos bute stovėjo Maironio fortepijonas, ant jo paklota skara, su kuria jos motina Marija Lipčienė Valstybės teatre kadaise dainavo Karmen. Tuose namuose sovietų valdžios nebuvo nė kvapo. Harmonijos gana sėkmingai pamokė studentas Vaclovas Juodpusis, su kuriuo iki šiol miela susitikti.

Dar vieną vasarą pabuvau universiteto istorikų ekspedicijos Dieveniškių krašte fotografu. Ekspedicijos dailininkas buvo Vilniaus dailės instituto studentas Rimantas Dichavičius. Jis piešdavo įvairius trobesius ir padargus, o aš fotografuodavau. Grįžę kartu išryškinome fotojuostas ir gal visą mėnesį praleidome žiūrėdami tas nuotraukas. Jam tas labai patiko ir jis įsitraukė į fotografiją.

Konservatorijoje mano diplominis darbas buvo Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Turėjau progų pavažinėti po muziejus, taipgi pažvelgdamas ir į vargonus. Vargonai, ypač kaimų bažnyčiose, kažkaip derėjo prie liaudies instrumentų. Nė karto negirdėjau iš kaimo žmonių apie juos nė vieno nepagarbaus žodžio. Po konservatorijos septynetą metų padirbėjau Dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyriuje. Susidarė puiki galimybė susipažinti su ikisovietinės Lietuvos kultūrine spauda, daugybe įvairių dokumentų, rankraščių. Išėjau neblogą lietuvių muzikos ir teatro istorijos kursą. Netrukus galėjau pradėti sistemingai važinėti po Lietuvą ir aprašyti vargonus.

 

7–9-ajame XX a. dešimtmečiuose rašėte recenzijas, dažniausiai vargonų koncertų. Buvote kandus, nevengdavote kritikos. Ar neteko patirti atlikėjų rūstybės? 

Pradėjau rašinėti į laikraščius dar būdamas studentas. Anuomet redaktoriai tekstus taip darkydavo, kad man būdavo gėda pamatyti savo pavardę, ir tą pačią iškreiptą. Todėl dažnai pasirašydavau slapyvardžiais. Trumpos recenzijos – neblogas, bet praeityje likęs žanras.

Kad ir kokios būtų recenzijos, tai šioks toks įvykio aidas. Ko gero, būti nepastebėtam atlikėjui blogiau nei būti kiek užkabintam. Maniau, reikia reikšti vien savo nuomonę (įspūdį). Tik kad sunku tą nuomonę pateikti ir trumpai, ir aiškiai, ir taktiškai. Labiausiai esu susimovęs tuomet, kai atsižvelgdavau (ar buvau priverstas atžvelgti) į kitų nuomonę. Ilgainiui, kaip man atrodė, susikūriau reputaciją – publika pastebėdavo, redaktoriai atidžiai žiūrėdavo, ar kur nors „nepakišau kiaulės“, kritikos objektai blogiausiu atveju nesisveikindavo porą savaičių, redaktoriai braukydavo, bet kai ką ir praleisdavo. Buvo vienas epizodėlis, vertas poeto plunksnos. Užsukau į „Litmenio“ redakciją peržiūrėti savo rašinėlio. Redaktorė persigandusi rodo į vyr. redaktoriaus duris. O jis sėdi raudonas kaip vėžys – ar žinai, ką parašei?! Juk tavo nuomonė skiriasi nuo „Komjaunimo tiesos“ nuomonės! Pasakojo, kad gerbiamas kultūros ministro pavaduotojas su nerimu laukdavęs šeštadienio ir jei atsivertus „Literatūrą ir meną“ ten „nieko nebūdavo“, jam kaip akmuo nuo širdies nukrisdavęs. Buvo ko jaudintis: griežčiausi kritikos kritikai – SSRS liaudies artistai – aiškiai sakė „mums tokios kritikos nereikia“. Kartą Kompozitorių sąjungoje net buvo surengtas muzikos kritikos būklės aptarimas – bene atviras partinis susirinkimas, kurį inicijavo ir „moderavo“ pats LKP CK kultūros skyriaus vedėjas. Lygis toks aukštas, kad manęs nė neįleido, tik tas „draugas“ pasišaipė: „Norėjo čia tokie iš gatvės įeiti.“ Ir mūsų dienomis yra viršininkų, linkusių kalbėti už akių.

Redaktoriai jautėsi turį teisę tekstus be saiko taisyti, pagal save „tobulinti“. Atneši straipsnelį – „atnešei medžiagytę – puiku, dabar dirbsim“, ir pradeda iš mano „medžiagytės“ savo drabužį siūti. Neužtenka kantrybės ginčytis. Girdėjau, kad nenusileisdavo vienintelis autorius – Vytautas Landsbergis. Jei jau jis ateina – išsunks, prispaus, bet savo pasieks.

 

Man muzikologo pašaukimą liudija jūsų vadovavimas rašant magistro darbą – buvo lengva, paprasta ir aišku. Niekad nepamiršiu, kai pradedant dirbti su archyvine medžiaga užbėgote už akių beprasmiam laiko gaišimui. Tada atnešėte pluoštą savo pirmųjų muzikologijos darbų sąsiuvinių ir pasakėte: „Štai, pažiūrėk ir įsidėmėk, kaip nereikia dirbti!“ O esmė buvo ta, kad paėmus bet kurį šaltinį reikia iškart žymėtis visus būtinus duomenis ir taip išvengti grįžimo prie jo dar ir dar kartą. Dabar tą patį sakau savo studentams ir visada paminiu, iš ko išmokau šią pamoką.

Tasai magistro darbas, kurį parašei, „Lietuvos vargonininkų mokykla iki 1944 m.“ buvo labai reikalingas. Apsidžiaugiau, kai ėmeisi šios temos. Pats kadaise buvau pradėjęs tuo domėtis, net kai ką padariau. Man nepatiko nusiteikimas, kad profesionalus vargonavimas Lietuvoje prasidėjo „tik tarybiniais metais“. Juk ir anksčiau buvo rimtų instrumentų, vargonininkų, mokytojų su mokiniais, buvo Europa. Jei sovietiniai okupantai sklandžią vargonų kultūros raidą nukirto, reikia vėl ją sujungti, kad jaustumės senos kultūros dalimi. Džiaugiuosi, kad darbą parašei gerą, kad jį pratęsei – iš to išėjo ir disertacija, ir monografija.

 

Mažai kas beatsimena, kad vaidinote ir filmuose. Kokie buvo jūsų vaidmenys?

Daugiausia Arūno Žebriūno televizijos filmuose teko pasivaidenti mažuose epizodėliuose, o kartais net ir kokį žodį pasakyti. Žebriūnas kvietėsi daug muzikų. Didžioji dalis laiko filmavimo aikštelėje praeidavo belaukiant. Tai suteikė progą pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Vis prisimenu scenas, kuriose santykius aiškinosi Nelė Savičenko ir Regimantas Adomaitis. Aš visą laiką riogsojau kampe prie baro. Barmenas buvo Juozas Kanopka, senas vilnietis. Jis daug pasakojo apie anuos laikus, apie pažįstamus žmones, apie tai, kaip mokėsi kunigų seminarijoje. Jo profesorius Maironis, pamatęs, kad gero kunigo iš jo nebūsią, patarė rinktis kitą kelią. Kanopka nuėjo į aktorystę, o kunigus vaidino tikrai įspūdingai. Dalyvavau smagioje scenoje kaip vienas iš kelių kostiumuotų prancūzų buržuazinių veikėjų, antikomunistinio laikraščio redkolegijos narių. Iš visų didingai kyšojo Vytautas Tomkus. Mano replika buvo trumpa: „Svarbiausia sunaikinti komunistus!“ Pasakiau ją pasigardžiuodamas ir dar mostelėjau ranka, tarsi traiškyčiau bjaurų vabzdį. Pakartotinai repetuojant tą sceną Žebriūnas pataisė: „Gučas. Mažiau entuziazmo!“ Bet jutau, kad jam patiko. Kažkada paguglinau savo pavardę rusų kalba, tai radau ją prie „aktiory sovietskogo kino“ („tarybinio kino aktoriai“) su rusišku komentaru: „velikolepnyj master epizoda“ („puikus epizodo meistras“).

 

Dažniausiai esate minimas kaip muzikologas ir vargonų restauratorius. Restauravote ir pastatėte per 30 vargonų, keliolika yra jūsų paties vadovaujamos Vargonų restauravimo dirbtuvės, nuo 1993 m. tapusios bendrove „Vilniaus vargonų dirbtuvė“, kūriniai: Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje (1974) ir didieji (2000); Vilniaus universiteto auloje (1975); Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1993); Kauno Vytauto bažnyčioje (1983); Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje (1990), Nidos evangelikų liuteronų (1984), Kernavės (1993), Miroslavo (2006) ir kitose bažnyčiose. Jūsų vargonams būdingas švelnus, gilus, tarsi aksominis skambesys. Šv. Jonų bažnyčioje, kurioje dirbau ilgiau nei dešimtmetį, didžiųjų vargonų skambėjimas man asocijuojasi su vandenyno bangavimu ir vandens gelmės spalva. O kurie statyti vargonai jums mieliausi skambesiu ar statymo istorija?

Pagrindinis mano gyvenimo darbas – vargondirbystė. Trisdešimt metų praleidau dirbtuvėje greta kvalifikuotų ir sumanių darbininkų, ūžiančių staklių, lentų, lydomo metalo. Brėžiniai, tiekimas, nesibaigiantys finansiniai dokumentai (per savaitę popieriaus sueidavo tiek, kiek reikėjo vienam „Literatūros ir meno“ numeriui) ir atitinkama atsakomybė, darbo sauga (buvo ir skaudžių nelaimių...). Kai 1972 m. buvau pakviestas į Paminklų restauravimo trestą steigti vargonų dirbtuvės, viską reikėjo pradėti nuo nieko – nuo dviejų tuščių kambarių, į kuriuos prikrovėme senų nereikalingų vargonų vamzdžių, kad būtų jau užimti. Pagrindines stakles reikėjo patiems susikonstruoti. Turėjau du svarbiausius dalykus – tresto vadovybės pasitikėjimą ir sumanių, nagingų bendradarbių. Jų pastangomis pavyko sukurti dirbtuvę, apie kurią šveicarų vargonininkas Guy Bovet po kelerių metų pasakė, kad Šveicarijoje tokia laikoma gerai įrengta. (Bovet man visada buvo autoritetas, jo mintys, pastabos, patarimai itin taiklūs. Dar prieš porą mėnesių su juo kalbėjausi.) Kai galiausiai atsidūriau Šveicarijoje, Hermanno Mathiso dirbtuvėje, mačiau, kad maždaug 1975–1980 m. jo ir mūsų įranga buvo panaši, bet jie visą laiką plėtėsi, tobulėjo, o mes šliaužėme mažais žingsneliais.

Paminklų restauravimo treste jaučiausi privilegijuotas. Man skyrė meistro etatą – pačią žemiausią pakopą administracijos hierarchijoje. Vargonų meistras – skambėjo tiesiog prašmatniai, o žemos pareigos suteikė prabangą būti pačiu savimi, su visais bendrauti vienodai. Nedaryti tarnybinės karjeros – puikus dalykas. Rūpėjo geriausiai, kaip sugebi, atlikti darbą ir, kaip dera sovietijoje, išnešti sveiką kailį. 

Per 35 metus mūsų UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė padirbo ir restauravo maždaug vienus vargonus per metus. Remontai nesiskaito. Vakaruose tokio dydžio dirbtuvės padarydavo kelis kartus daugiau. Toks buvo sovietinis darbo našumas. Bet už tai, ką padarėme, ne gėda. Ko gero, buvome vieninteliai imperijoje, sugebėję išlįsti iki profesionalaus lygmens.   

Svarbiausias mūsų darbas – didieji Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonai. Dėl jų 1972 m. buvau pakviestas organizuoti vargonų dirbtuvę, juos pašventino 2000-aisiais Tarptautinės vargondirbių asociacijos (ISO) kongreso proga. Turėjome malonumą priimti apie 120 meistrų iš visų pasaulio kraštų. Mums tai buvo rimtas egzaminas, kurį, atrodo, išlaikėme.

Universiteto vargonai – didžiulis instrumentas, turintis 64 registrus. Susipažinau su gana turtinga istorine medžiaga ir bandėme sukurti XVIII–XIX a. pirmos pusės vargonų skambesį. Vargonai grynai mechaniniai – kaip senais gerais laikais. Reikėjo pasukti galvą, kaip sklandžiai sutalpinti tokį mišką jungčių ir trauklių. Braižyti nė nebandžiau, vis vien nemokėčiau. Bet apskaičiavimų ir schemų pakako, kad viskas sklandžiai sutilptų. Pradinį intonavimą atliko Bernardas Vasiliauskas, o galutinį – Jānis Kalniņis. Jānis, kadaise panoręs dirbinti vargonus, buvo atvykęs patarimo. Jam patariau paprastai: nori dirbti – dirbk, mokykis iš pavyzdžių ir neklausyk profesorių, manančių, kad gerai dirbti gali tik užsieniečiai. 

2005 m. į mūsų vargonų dirbtuvę užėjo svečiai iš Antano Žmuidzinavičiaus tėviškės Miroslavo pasiteirauti, ar galėtume pastatyti naujus vargonus. Lyg tyčia galėjome greitai pasiūlyti galingą vieno manualo su pedalais instrumentą. Daugiau bažnyčioje nė vietos nebuvo. Vargonai pašventinti 2006 m. birželio 13 d., per šventą Antaną, mūsų diedulio vardadienį. Tais metais paminėta 130 metų nuo jo gimimo. Tuo baigiau savo, kaip vargondirbio, 35 metus trukusią karjerą.

 

Parašėte fundamentalių darbų vargonininkams, jie visada yra ant mano rašomojo stalo ir dažnai atsiverčiami, pavyzdžiui, katalogas „Lietuvos vargonai“ (2009); esate daugiakalbio „Vargonų žodyno“ (2015) lietuviškos dalies autorius; Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido jūsų knygą „Lietuvos paminkliniai vargonai. Apsauga, priežiūra, restauravimas“ (2019). Turbūt kiekvienai knygai pirmiausia atsiranda visuotinis poreikis?

Taip susiklostė, kad dar studentaujant buvau prašomas  parašyti straipsnelių enciklopedijai. Nuo to laiko beveik 30 metų vis rašiau ir rašiau enciklopedijoms. Informacinio pobūdžio leidiniai lydi mane visą gyvenimą. Kai kiti samprotavo nežinodami faktų, man pasirodė įdomiau juos rinkti ir sisteminti. Kai jau dirbau muziejuje, man buvo suteikta galimybė nuosekliai keliauti po vargonus. 1970 m. duomenų surinkta tiek, kad jau buvo galima sudaryti saugotinų vargonų sąrašą. Jis patvirtintas 1971 m. ir tai galima laikyti oficialia vargonų paveldosaugos Lietuvoje pradžia. Duomenis rinkau įvairiomis progomis, o vėliau susidarė galimybė padirbėti ir archyvuose. Galiausiai medžiagos susikaupė tiek, kad buvo galima galvoti apie išleidimą. O čia dar atėjo trys įpareigojančios progos – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis, 600 metų nuo pirmojo vargonų paminėjimo Lietuvoje ir 100 metų nuo pirmojo lietuviško muzikinio žurnalo „Vargonininkas“ išleidimo. Pavyko parengti gana išsamią Lietuvos vargonų istorijos apžvalgą ir duomenis apie 425 vargonus. Kažkiek praleidau, nes nespėjau aplankyti. Nuo to laiko keli vertingi instrumentai pražuvo, bet pastatyta nemažai naujų.

Nuo pat pradžios susidūriau su lietuviškų terminų klausimu. Pirmasis terminų komisijos posėdis įvyko 1968 metais. Nuo to laiko žodynas nuolat plečiamas, įtvirtinamas. Gal apie 1995-uosius į rankas pateko belgų vargonų specialisto Wilfriedo Praeto 1989 m. išleistas daugiakalbis žodynas (11 kalbų, 2000 m. pasirodė antroji laida su jau 19 kalbų). Kai bičiuliai Švedijoje papasakojo, kad ruošiamasi leisti trečiąją laidą, paprašiau padėti susisiekti su autoriumi ir pasiūliau, kad būtų įtraukta ir lietuvių kalba. Jis pasiteiravo, ar mūsų vargonų tradicijos tiek senos, kad turėtume savo terminus. Įtikinau, kad taip. Dar paklausė, kokiai kalbų grupei priklauso lietuvių kalba ir kurioje vietoje žodyne turėtų būti. Papasakojau, kad tai seniausia Europos kalba, taigi nuo jos derėtų pradėti. Kadangi žodynas jau buvo pradėtas nuo germanų kalbų, po to – romanų kalbų grupė, tai nuo lietuvių prasidėjo tik „visi kiti“, o baigėsi kinų. Trečiame leidime jau 23 kalbos. Ne mažiau man rūpėjo tam tikras politinis aspektas. Lietuvių kalba turi būti matoma tarp kitų senos kultūros tautų kalbų.

Rengti naujausią knygą (2019) paskatino noras pirmiausia padėti vargonų savininkams Lietuvoje, kurie dažnai per nesupratimą vargonų nesaugo. Taip pat ir vargonininkams naudinga turėti kažką panašaus į vadovėlį. Pasinaudojau proga Enciklopedijų leidybos centrui pateikti daug metų rinktą medžiagą apie Lietuvos vargondirbius ir Lietuvos vargonų – kultūros vertybių – registrą. Enciklopedijos, žinynai, žodynai turi būti nuolat taisomi ir papildomi. Tikiuosi, kad bus kas tai padaro.

 

Dėkoju už įdomų pokalbį. Ilgiausių metų!

Rimantas Gučas prie Vilniaus universiteto Mažosios aulos vargonų, 1979 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Rimantas Gučas prie Vilniaus universiteto Mažosios aulos vargonų, 1979 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Rimantas Gučas. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas ir Eglė Šeduikytė-Korienė. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas ir Eglė Šeduikytė-Korienė. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas ir Vytautas Landsbergis. V. Okulič-Kazarino nuotr.
Rimantas Gučas ir Vytautas Landsbergis. V. Okulič-Kazarino nuotr.