Nesitikėkite atsikratyti rečitalių

Pradėsiu nuo Umberto Eco minties: „Knyga įrodė savo pranašumus, ir neaišku, kaip būtų įmanoma padaryti ką nors geresnio už ją, išlaikant tas pačias funkcijas. Galbūt keisis sudedamosios jos dalys, gal lapus gaminsime ne iš popieriaus. Bet ji liks tuo, kuo yra“ (Jean-Claude Carrière, Umberto Eco „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. Vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. Vilnius, „Žara“, 2011).

Šis rašinio pavadinimas nusižiūrėtas ir pertransponuotas iš nuostabios Jeano-Claude’o Carrière’o ir Umberto Eco pokalbių knygos pavadinimo. Tą padaryti paskatino rečitalio kaip koncertinio žanro savotiška atitiktis knygai, rečitalio reikšmė, šio žanro gyvensena, jo likimo perspektyva. Kita vertus, rečitalis sužadino ir tam tikrą autorystės klausimą: ko einama klausytis rečitalyje – kompozitoriaus ar jo originalaus teksto interpretuotojo meno? Ko gero, ir vieno, ir kito, bet tas „kitas“ šiuo apibrėžtu atveju tikriausiai būtų tas pirmasis.

Ir štai galvojasi apie interpretuotojo stilių, braižą. Kartais pianisto Daumanto Kirilausko skambinamų Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno kūrinių girdžiu LRT „Klasikos“ programoje. Gal ne tiek girdžiu, kiek numanau girdinti (iš tikrųjų braižas atpažįstamas iš koncertų ar kompaktinių plokštelių), nes susidaro dvilypė situacija: šioje radijo programoje nėra mados detaliai pranešti, kas grojama ir kas groja. Tad kaskart patiri savotiškas „muzikos mįsles“ – spėk, kas ir ką. Niekaip nesurasčiau argumentų, kodėl toji autorystė nutylima, nepranešama – nei balsu, nei raštu (internete pateikiamoje programoje). Kodėl visa tai pridengiama „intermezzo“ ar „muzikinės pauzės“ žanro anonimišku pranašumu? Visiškai suprantama, kad „Klasikos“ programos klausosi labai įvairi auditorija, bet turbūt nereikėtų ignoruoti ir tos jos dalies, kuri klausosi sąmoningai, turėdama interesą įdėmiai išklausyti sužinojusi, kieno kūrinius kas groja. Nes juk tai – esmė.

Vis dėlto svarbiausia šio rašinio dalis – pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis, įvykęs jo jubiliejinio gimtadienio dieną, lapkričio 26-ąją, „Organum“ salėje, ypač gerbiančioje pianistų rečitalius. Jubiliejiniai koncertų vakarai dažniausiai būna dviejų tipų – linksmi, su šou elementais (jų, ko gero, daugiausia) ir rimti, atsakingi, be šou, brėžiantys svarbią dar vieną profesinio kelio liniją. Po šio rečitalio bendraujant, dalijantis mintimis, įsiminė Kirilausko fortepijono mokytojos profesorės Liucijos Drąsutienės mintis: „Jis turi tikslą. Tai buvo girdėti ir šiame rečitalyje.“

Na, trumpai dar apie mokytojo ir mokinio santykį, kuris ypač specifinis ir jautrus Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos pamokų proceso šiokiadieniuose. Neretai viešuose kontekstuose tenka girdėti švelniai ironišką požiūrį, esą Čiurlionio mokyklos absolventai pernelyg sureikšmina tuos mokytojų ir mokinių, bendruomeninius santykius. Tačiau šiuo požiūriu norėčiau pasidalyti tik vienu dalyku, kuris šiandien gal atrodytų kiek anachronistinis (nes dabar nebėra negabių moksleivių, tik negabūs mokytojai): Čiurlionio mokykloje susiklostantis ilgametis mokinio ir mokytojo santykis tampa labai svarbia, net esmine (savi)kritikos mokykla. Meno mokantis neišvengiamai susiduriama su daugybe situacijų, kai labai svarbus mokytojo stebėjimas, jo kritinės pastabos, mokinio stipriųjų ir silpnųjų pusių įžvalgos. Tad Drąsutienės pastaba susiejo tam tikras Kirilausko šaknis ir dabarties būvį.

O koks tas dabarties būvis – atskleidė rečitalio programa ir jos atlikimas. Skambėjo trys Bacho Tokatos (BWV 910, 911, 916) ir trys Beethoveno kūriniai: Fantazija, op. 77, Sonata Nr. 24 Fis-dur, op. 78, Sonata Nr. 28 A-dur, op. 101. Pirmiausia – apie susiformavusį pianisto stilių, kurį galima atpažinti. Bandau jį nusakyti. Labai skaidriai sudėliota kūrinio forma, aiškiai girdimi balsai ir harmonija, baroko ir klasicizmo stilių skirtingumo jutimas, šiems stiliams būdingų instrumentų galimybių suvokimas ir saikingas savosios meninės sampratos autografas. Pastaroji savybė – tai intymaus ryšio su kompozitoriaus kūryba arabeska. Ji tarytum „laiškelis“ Bachui ar Beethovenui apie tai, ką pianistas siunčia kaip savo laikmečio ir patirties atstovas. Bacho Tokatose itin tauriai skambėjo moduliacijų grandinės, kurios, regis, priminė Kirilausko improvizatoriaus gabumą. O ilgosios Tokatų fugų temos, jų plėtotė (toks būdingas Bacho jaunystės atributas) liudijo mėgavimąsi melodine ištarme, kurios jau kur kas daugiau Beethoveno kūryboje.

Koncerto pradžioje – juntamas pianisto jaudulys, kuris vėliau, su juo sėkmingai kovojant, (Beethoveno muzikoje) nuvedė į laisvos tėkmės minties būvį. Tas jaudulys – savaip gražus, kalbantis apie rečitalio reikšmę pianisto gyvenime. Juk, atrodytų, ko čia jaudintis, keliasdešimtą kartą kylant į sceną, išleidus per 20 muzikos albumų. Tačiau tas gyvas išgyvenimas, suteikiantis progą publikai alsuoti pianisto širdies ritmu, alsuoti jo muzikos girdėjimo ritmu, – yra rečitalio esmė.

Taip, rečitalių pasitaiko rečiau ar dažniau. Tačiau aišku viena: jų dažnumo grafika turi būti nuolatos palaikoma. Tai – tarytum knygos, kurių niekas negali atstoti. Tai muzikinio gyvenimo tapatybė, liudijanti gyvuojančio, nesenstančio ir perspektyvaus meno sveikatą.

Čia vėlgi norėtųsi grįžti prie knygos bei rečitalio parafrazės ir vėl pacituoti Umberto Eco: „Viešoji nuomonė (bent žurnalistai) laikosi įsikibusi įkyrios idėjos: knygai lemta išnykti (o gal patys žurnalistai mano, kad jų skaitytojus užvaldė ši įkyri idėja), ir visi neišvengiamai kelia tą patį klausimą.“ Jubiliejinio rečitalio proga linkėtume Daumantui Kirilauskui išlikti šios tapatybės – rečitalių – pašauktiniu. Tik neatsikratykime rečitalių!