7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Trys muzikiniai įspūdžiai iš Kauno

Londono Karališkosios filharmonijos orkestro, Algimanto Kubiliūno ir jo mokinių koncertai bei Giuseppe’s Verdi opera „Nabukas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Alina Ramanauskienė
Nr. 35 (1442), 2022-11-04
Muzika
Londono simfoninis orkestras, dirigentas Vasilijus Petrenko. V. Kaminsko nuotr.
Londono simfoninis orkestras, dirigentas Vasilijus Petrenko. V. Kaminsko nuotr.

Kompanijos „Riverside Music“ prodiusuojamas Londono Karališkosios filharmonijos orkestras (LKFO) spalio 12 ąją koncertavo Kauno „Žalgirio“ arenoje ir papuošė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą. Tad ramų, auksu žėrintį spalio vakarą galėjome žavėtis ne tik šio orkestro klasikiniu aiškiu muzikavimu, bet ir lietuviškais akcentais, kuriais buvo papildyta kolektyvo programa.

 

76-erius metus gyvuojantis LKFO yra Didžiosios Britanijos muzikinio gyvenimo lyderis. Kiekvieną sezoną jis surengia apie 200 koncertų, pasirodo didžiausiose pasaulio koncertų scenose ir tarptautiniuose festivaliuose. Kolektyvas žengia kartu su šiuolaikinės muzikos tendencijomis, yra įrašęs kino filmų ir televizijos laidų, vaizdo žaidimų, garso takelių, aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose. Nuo pernai orkestrui vadovauja dirigentas Vasilijus Petrenko, jis taip pat yra ES Jaunimo orkestro vyr. dirigentas, kaip kviestinis svečias koncertuoja daugelyje pasaulio šalių.

 

Neeilinis muzikos vakaras Kaune prasidėjo Sergejaus Prokofjevo „Klasikine“ simfonija D-dur, op. 25, kurios kiek „chuliganišką“ stilių ryškina pasirinktos muzikinės temos, artimos Haydno ir Mozarto stilistikai. Kalbėdamas apie simfonijos pavadinimą kompozitorius rašė: „Pirma, toks pavadinimas paprastas. Antra, kalba mano išdykėliškas būdas. Ir trečia, yra slapta viltis, kad galų gale aš būsiu teisus ir simfonija taps klasikinė.“ O kas gali būti geriau, kai „Klasikinė“ simfonija dar ir pagrojama klasiškai – neįtikėtinai greitu tempu, tarsi vienu atsikvėpimu, lengvai, grakščiai, žavingai išryškinant muzikines temas ir pavasariu alsuojančius jų dialogus.

 

Koncerto ašimi tapo Ludwigo van Beethoveno „Choralinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui, pranašaujanti Devintosios simfonijos idėjas bei muzikinę tematiką. Šį prancūzų revoliucijos atgarsių pripildytą veikalą drauge su LKFO atliko pianistas iš Makedonijos Simonas Trpčeskis ir Kauno valstybinis choras (meno vadovas Robertas Šervenikas).

 

Pianistas Trpčeskis giriamas ne tik dėl savo, regis, įgimto virtuoziškumo ar įtikinamos artistinės raiškos, bet ir dėl intensyvių pasirodymų pasaulio scenose. Itin pageidaujamas atlikėjas yra bendradarbiavęs su daugiau nei šimtu orkestrų keturiuose žemynuose. Skambindamas „Fantaziją“ pianistas žavėjo vokiečių klasiko stiliaus pajauta, valingumu, techniniu užtikrintumu ir netgi dideliu dėmesingumu publikai, kuriai koncertuoja. Tą patvirtino jo gana sklandžia lietuvių kalba tarta netrumpa prakalba Kauno klausytojams ir bisui paskambintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Muzikinis momentas.

 

Patikimu partneriu ir Londono orkestrui, ir solistui tapo Kauno valstybinis choras, kuris dainavo nepriekaištingai – nuo moterų grupių piano atliktos veikalo pradžios iki galingos pabaigos kulminacijos. „Bravo!“ iš visų jėgų šaukiau Kauno chorui ir jį parengusiam maestro Robertui Šervenikui, dvejus metus vadovaujančiam šiam 54-erius metus skaičiuojančiam kolektyvui.

 

Koncertą vainikavo suomių kompozitoriaus Jeano Sibelijaus Antroji simfonija, kūrinys, apie kurio gimimą (beje, saulėtoje Italijoje) autorius kalbėjo: „Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą...“

 

Koncerto finale suskambėjo du klausytojus pamaloninę bisai. Ypač širdžiai mielas antrasis –Londono orkestro atlikta Juozo Naujalio „Svajonė“, iki ašarų sujaudinusi publiką. Beje, eidama į koncertą nuogąstavau, kad „Žalgirio“ arenoje klasika skambės, švelniai tariant, šiaip sau. Apsirikau: šiuosyk įgarsinimas buvo tikrai geras, o sceną puošė skoningos rudeninės puokštės. Saulėgrąžų žiedai sveikino koncerto dalyvius, kurie pripildė ne tik mūsų klausą, bet ir kur kas gilesnius turiningo muzikavimo pojūčius. Nuoširdi padėka. Londono Karališkosios filharmonijos simfoninio orkestro koncertą pavadinčiau Metų įvykiu Kaune.

 

***

„Apie kiekvieną mokinį galvojau, mintyse spėliodamas jų būsimus pasiekimus. Atrodo, kad pavyko nuspėti gal tik dviejų ar trijų mokinių ateitį, jie yra tokie, kokių ir tikėjausi. O kiti... – vieni nelauktai šovė aukštyn, iš kitų tikėjausi, kad reikšis įdomiau“, – sakė kompozitorius ir pedagogas Algimantas Kubiliūnas, 33 metus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje dėstęs kūrybą ir šį savo darbą laikantis pačiu reikšmingiausiu.

 

Bene lakoniškiausiai ir taikliausiai savo kompozicijos mokytoją apibūdina kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė: „Algimantas Kubiliūnas – tai inteligencija, profesionalumas, dėmesys, siena, už kurios saugu ir gera studijuoti bei kurti.“ Pats kompozitorius taip kalba: „Nesu romantikas, kurį kūrybai skatintų gražūs gamtos vaizdai. Esu minties žmogus, visą patirtą, pamatytą grožį transformuojantis į kažkokią vidinę, jausminę, filosofinę prasmę, kuri šaukiasi išraiškos. [...] Jei kas atsuktų laiką, jei būtų įmanoma pakartoti gyvenimą, rinkdamasis profesiją į priešingą pusę neičiau. Gal tik stengčiausi dirbti racionaliau ir padaryti daugiau. Kai susitikau su muzika, ji iškart nustelbė viską, tapo mano svarbiausia ir vienintele geidžiamiausia raiškos priemone.“

 

O kokia įvairiapusė, įdomi ir kupina novatoriškų ieškojimų Kubiliūno mokinių kūryba, buvo galima išgirsti spalio 19-ąją Kauno filharmonijos Mažojoje salėje, koncerte „Algimantas Kubiliūnas ir jo mokiniai“. Skambėjo aštuonių kūrėjų, žinomų Lietuvoje ir už jos ribų, kūriniai bei paties Algimanto naujausi opusai.

 

Nepaisant profesinio reiklumo ir disciplinuotumo, kiekvienas Kubiliūno išugdytas kūrėjas yra savitas ir nepakartojamas. Jų Juozo Gruodžio konservatorijoje išugdyta 22! Tiesa, du kompozitoriai jau amžinybėje... Tai Daiva Rokaitė-Dženkaitienė (1972–2010) ir Algirdas Klova (1958–2021).

 

Iš visos didelės programos išskirsiu kelis kūrinius, kurie kamerinės muzikos vakare padarė didžiausią įspūdį. Tai Zitos Bružaitės dvi dainos: „Du bist mein“ bei „Ich sag, der Sommer ist nie...“ balsui ir fortepijonui (viduramžių anonimo ž.), kurias ypač sėkmingai padainavo solistas Mindaugas Zimkus, talkino pianistas Mykolas Bazaras. Miniatiūros gal tik klausytojams atrodė nesunkios, mat tiksliai padainuoti visus tenorinius viražus – aukštasis pilotažas. Algirdo Klovos ciklas „Ramybė“ įsimintinas ne tik pastelinėmis spalvomis, žmogiška šiluma ir švelnia melancholija, bet ir tuo, kad kūrinį itin jautriai skambino kompozitoriaus sesuo pianistė Aušra Klovaitė, kuriai opusas ir dedikuotas.

 

Alvido Remesos pjesės iš ciklo fortepijonui „Sakramentalijos“ buvo bene įdomiausias koncerto programos opusas. Remesa Lietuvos ir užsienio klausytojams gerai pažįstamas sakralios muzikos autorius, pasirinkęs vienuolio kelią, ir yra bene pirmasis muzikos kūrėjas Lietuvoje, pradėjęs rašyti instrumentinę religinę muziką. „Sakramentalijos“ – nepaprasto skaidrumo, bet drauge sudėtingumo veikalas, kurį aukščiausiu meistrystės lygiu atliko pianistas Motiejus Bazaras, pažadėjęs, jog šis ciklas skambės ir kituose jo koncertuose. Apskritai itin pagirtina Motiejaus nuostata – mažiau groti tuos veikalus, kurie gerai žinomi publikai, o eiti nepramintais ir sudėtingais keliais, kurie, žinia, mažiausiai vertinami...

 

Nijolės Sinkevičiūtės Trys dainos fortepijonui, paskambintos Mykolo Bazaro, skaidrino koncerto rimtį raiškiais, žaviais folkloro intarpais. Na, o vakaro „kaltininko“ Algimanto Kubiliūno dvi pjesės iš rinkinio „Impulsai“ skatino manyti, kad po 71-osios pjesės bus sukurta dar tiek pat (o gal ir daugiau?) miniatiūrų fortepijonui, kurias labai profesionaliai atliko Bazaras.

 

Draugišką, kamerinę koncerto nuotaiką kūrė ir Kauno filharmonijos Mažosios salės jaukumas, ir gausiai susirinkę klausytojai, lietuviškos kamerinės muzikos gerbėjai. Ypač nuoširdi padėka atlikėjams! Jūs buvote puikūs ir tiesėte tiltą, kuris būtinas tarp kuriančiųjų ir klausančiųjų. Koncertą komentavusi muzikologė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė negailėjo visiems pelnytų komplimentų ir jautriais žodiniais intarpais malonino tiek kūrėjus, tiek atlikėjus, tiek publiką. Daugiau tokių kamerinių vakarų, mes jų pasiilgę!

 

***

 

Operą „Nabukas“ Giuseppe Verdi sukūrė būdamas 28-erių. Kai spektaklis buvo parodytas teatre „La Scala“, prasidėjo didžioji Verdi kūrybinė karjera. Operoje „Nabukas“ muzikinės ir dramaturginės minties mastas atskleidžiamas nepriekaištingai! Čia vyrauja romantinių ir stambių muzikinių potėpių dermė, kuri skleidžiasi masinėse ar konfliktinėse scenose, vaizduojančiose tautos ir jos užkariautojų susipriešinimą. Siužeto pagrindu tapo žydų tautos istorijos įvykis – Šventyklos sugriovimas ir Babilono nelaisvė. Su apmaudu tenka pripažinti, kad per tą laiką pasaulyje niekas nepasikeitė, išliko tik vienas esminis klausimas: kurias vertybes – priešpriešos, karo, melo ar atgailos, atjautos – pasirinks žiūrovas. Kūrinys įdomus ir tuo, kad pusė jo siužeto vyksta Biblijos motyvais, o Nabukui patyrus Dievo rykštę įsivyrauja atgaila, sąmonė ir sąžinė.

 

Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Nabukas“ premjera įvyko liepos 16-ąją Kauno IX forto muziejuje. Tąsyk spektaklis buvo skirtas žydų tautos genocido aukų atminimui (pastatymas buvo grandiozinis, jame dalyvavo net 16 chorų!). Spalio 22-ąją Kauno muzikinio teatro scenoje buvo rodomas paskutinis „Nabuko“ spektaklis šį sezoną, kurį ir teko pamatyti (padėka muzikologei Linai Stankevičiūtei, parengusiai išsamų, turiningą spektaklio bukletą).

 

Pagrindinių operos personažų dvasinė kaita nuosekliai atskleidžiama muzikoje: iš pradžių Nabukas vaizduojamas kaip barbaras, jo partijai būdingas patosas ir heroika, bet vėliau pasigirsta kantilena. Kulminacija ir tikrasis Nabuko sąmonės lūžis įvyksta operos pabaigoje, kai jis pradeda suvokti savo barbariškų veiksmų pasekmes. Nors pagrindinis operos herojus scenoje „veikia“ beveik nuolat, kompozitorius jo išplėtotą ariją pateikia tik operos pabaigoje – kaip prieštaringiausių emocijų išraišką. Puikiai Nabuko personažą įkūnijo baritonas Laimonas Pautienius, jo minkštas, aksominis balsas galėtų papuošti bet kurio pasaulio teatro sceną. Beje, ir jo aktorinė raiška buvo nepriekaištinga – skleidėsi ansambliuose, kurių pats ryškiausias su nesantuokine dukra Abigaile.

 

Abigailė – dramatiškiausias ir prieštaringiausias šios operos personažas. Mylinti ir neapkenčianti, stipri, siekianti valdžios, ambicinga, žiauri, brutali, bet prieš mirtį prašanti atleidimo. Daugiaklodį Abigailės personažą sukūrė solistė Gitana Pečkytė. Atrodo, kad ši vokalinė partija – milžiniško diapazono, plačių šuolių, dramatiškų viršūnių – sukurta kaip tik jai! Verdi laikais ši partija buvo lūžio taškas itališkojo bel canto istorijoje. Solistė ir vaidino puikiai. Regis, Pečkytė yra pasiekusi savo profesinės brandos viršūnę – apie tai byloja ne tik Abigailės, bet ir Ledi Makbet vaidmuo „Makbete“. Būtų mano valia, solistę drąsiai siūlyčiau ne tik „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams, bet ir kur kas solidesnėms premijoms.

 

Ramiomis, bet didingomis spalvomis buvo „nutapytas“ ir Zacharijos, Izraelio šventiko, paveikslas, išskirtinai įtaigiai įkūnytas jaunesnės kartos teatro solisto Žygimanto Galinio.

 

Atskira padėka muzikos vadovui ir dirigentui Jonui Janulevičiui, kuriam teko sustyguoti visą spektaklio muzikinį veiksmą, tiesiogiai atsakyti už darniai, niuansuotai skambantį orkestrą. Filigraniškai atlikta uvertiūra – geriausias to įrodymas.

 

„Nabukas“ – ryškus operos fenomenas. Neatsitiktinai žinovai operą vadino, o ir tebevadina „drama chorui“, „chorine freska“: choras čia atlieka itin svarbų vaidmenį. Monumentalios choro scenos įrėmina ir atskirus veiksmus, ir visą operą, suteikdamos spektakliui oratorinės rimties bruožų. Kauno muzikinio teatro choras ūgtelėjęs neatpažįstamai. Padėka ir pagarba vyriausiajai chormeisterei Rasai Vaitkevičiūtei, kuri padarė viską ir dar daugiau, kad kolektyvas suskambėtų nepriekaištingai ir vestų klausytojus link nesumeluoto dvasinio pakylėjimo.

 

Režisierius Kęstutis Jakštas dėjo daug pastangų ir sumanumo, kad dainuojantys artistai stabiliai, patikimai vaidintų scenoje, atsisakydami nusibodusių klišių, kurių kartais pasitaiko miuzikluose.

 

„Nabukas“ – jau trečia Verdi opera (greta, „Traviatos“ ir „Makbeto“), šį sezoną rodoma Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tad klysta tie, kurie sako, kad Kauno muzikinis virto tik miuziklų teatru. Atvažiuokite į Kauną – patys tuo įsitikinsite!

Londono simfoninis orkestras, dirigentas Vasilijus Petrenko. V. Kaminsko nuotr.
Londono simfoninis orkestras, dirigentas Vasilijus Petrenko. V. Kaminsko nuotr.
Dirigentas Vasilijus Petrenko ir Londono simfoninis orkestras. V. Kaminsko nuotr.
Dirigentas Vasilijus Petrenko ir Londono simfoninis orkestras. V. Kaminsko nuotr.
Algimantas Kubiliūnas ir Aušra Klovaitė. A. Ramanauskienės nuotr.
Algimantas Kubiliūnas ir Aušra Klovaitė. A. Ramanauskienės nuotr.
Algimantas Kubiliūnas ir koncerto dalyviai. A. Ramanauskienės nuotr.
Algimantas Kubiliūnas ir koncerto dalyviai. A. Ramanauskienės nuotr.
Gitana Pečkytė ir Laimonas Pautienius operoje „Nabukas“ M. Aleksos nuotr.
Gitana Pečkytė ir Laimonas Pautienius operoje „Nabukas“ M. Aleksos nuotr.
Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus ir Gitana Pečkytė operoje „Nabukas“ M. Aleksos nuotr.
Laimonas Pautienius, Mindaugas Zimkus ir Gitana Pečkytė operoje „Nabukas“ M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Nabukas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Nabukas“. M. Aleksos nuotr.