Sunkiausia išlaikyti savo tapatybę ir skirti laiko gilinimuisi į muziką skubančiame pasaulyje

Pianistė Hélène Papadopoulos gimė Paryžiuje, Prancūzijoje. Strasbūro konservatorijoje pradėjo mokytis skambinti fortepijonu ir su pagyrimu baigė Amy Lin klasę, tuomet grįžo į Paryžių ir tęsė savo studijas „École Normale de Musique Cortot“, kur mokėsi pas Jean-Marc Luisada.

Vos pradėjus mokytis skambinti, ją kaip mat pakerėjo J. S. Bacho muzika, repertuare radosi daug barokinės muzikos. Kadangi atlikėja nepaliaujamai ieško naujų žinių bei įkvėpimo šaltinių, yra išleidusi Leonhardo Eulerio (1707–1783) muzikos teorijos veikalą su savo komentarais. Ji taip pat yra įrašiusi W. A. Mozarto sonatą K380 fortepijonui ir smuikui, grojusi tiek solo, tiek įvairių ansamblių sudėtyse Europoje ir Šiaurės Amerikoje, dalyvavusi įvairiuose Europos festivaliuose. Ji laikoma jautrios sielos pianiste, ieškančia gylio muzikoje ir fortepijono atlikimo mene bei pasirūpinančia kiekviena detale atliekant kūrinį.

Spalio 22 d. H. Papadopoulos grįžta į Paliesiaus dvarą ir čia atliks J. S. Bacho kūrinių rinkinį „Clavier‑Übung Part II“, kurį ji įvardija kaip susidūrimą su dviem iškiliausiais XVIII a. Europos muzikos stiliais. Belaukdami koncerto, pašnekinome atlikėją.

Kokios buvo Jūsų pirmosios fortepijono pamokos? Ar iškart pajutote ryšį su instrumentu?

Turėjau galimybę pradėti mokytis skambinti fortepijonu su nuostabiu mokytoju. Jo vardas buvo Eduardas Mirzojanas, jis buvo Heinricho Neuhauso mokinys. Mano tėvas visada ateidavo į mano pamokas. Kartu jie padėjo man sukurti gilų ryšį ne tik su fortepijonu, bet ir su muzika, kultūra ir menu apskritai. Vėliau Neuhauso knygoje „Menas groti fortepijonu“ radau daugybę principų, kuriuos man jau buvo perdavęs mano mokytojas.

Jūsų nuomone, kokios savybės pianistui yra svarbiausios?

Pianistų ir apskritai muzikantų vaidmuo – perteikti kompozitorių muziką. Todėl jie pirmiausia turi išsiugdyti gerą techniką ir garso meno suvokimą. Jie taip pat turi įgyti stiliaus žinių ir atlikimo praktikos, kad žmonėms galėtų pateikti kompozitoriaus užmojus atspindinčią interpretaciją. Tačiau tai yra tik interpretacijos meno priemonės. Kad jų muzika įgautų gilumą ir kad patys galėtų vystyti savo viziją ir kūrybiškumą, atlikėjai turi sujungti visas savo žinias, visą kultūrą ir gyvenimo bei kitų meno formų patirtis. Manau, kad tikriems muzikantams reikia besąlygiško ir bekompromisio atsidavimo savo, kaip menininkų, darbui ir gyvenimui.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo karjeroje?

Norint būti muzikantu šiuolaikiniame pasaulyje reikia ne vieno įgūdžio. Koncertavimui, žinoma, reikia kiekvieną dieną sunkiai dirbti repetuojant ir mokantis. Tačiau muzikantai taip pat turi rūpintis daugybe kitų užduočių, gebėti ne tik daug keliauti, bet ir perteikti savo idėjas socialiniuose tinkluose, mokėti įdėmiai klausytis, apginti savo projektus prieš meno mecenatus.

O didžiausias sunkumas yra išlaikyti savo tapatybę ir skirti laiko gilinimuisi į muziką pasaulyje, kuriame dauguma dalykų vyksta greitai. Stengiuosi kiekvieną dieną kvestionuoti ir iš naujo apibrėžti grojimo fortepijonu idėją, nesustoti augti kaip menininkė ir kaip žmogus.

Daug pianistų dalyvauja įvairiuose konkursuose. O kokia Jūsų nuomonė apie konkursus?

Manau, kad konkursai yra svarbus muzikanto karjeros elementas. Sunku padaryti karjerą nelaimėjus konkurso. Tačiau yra ir kitų būdų, šiandieniniame pasaulyje vis dažniau jų pasitaiko. Jei neklystu, manau, kad Danielis Barenboimas niekada nelaimėjo jokios premijos, tačiau padarė puikią karjerą. Tačiau kai jauni muzikantai metasi į sceną laimėję konkursą, ima gastroliuoti su dviem programomis, jie neturi pakankamai laiko tobulėti ir augti kaip menininkai. Manau, svarbiausia, kad jaunieji muzikantai neaukotų sąžiningumo dėl sėkmės ir prestižo, kad nesustotų ieškoti ir mokytis siekdami į savo atliekamą muziką įnešti šviežumo ir vizijos.

Kokį geriausią patarimą esate gavusi?

Geriausias mano gautas patarimas – stengtis save suvokti, priimti ir leisti sau tapti savimi.

Domėjotės J. S. Bacho muzika nuo pat studijų pradžios. Kas šio kompozitoriaus muzikoje jus labiausiai žavi? Ar tai su metais keičiasi?

Labiausiai mėgstu groti Bacho muziką dėl to, kad ji, labiau nei bet kokia kita muzika, įtraukia mane intelektualiai, emociškai ir fiziškai. Šioje muzikoje randu begalę kūrybiškumo galimybių. Bachas visą savo kūrybinį gyvenimą nuolat ieškojo būdų, kaip išvystyti muziką iki paties aukščiausio lygio, jo kūryba visada buvo orientuota į Dievo šlovę ir į minčių atgaivą. Tokia absoliuti muzika kelia bekompromisius reikalavimus tiek atlikėjui, tiek klausytojui. Tačiau gaunu atlygį: persikeliu į pasaulį, kuriame visi emociniai, intelektualiniai ir dvasiniai pojūčiai susijaukia ramioje introspekcijoje ir atgaivoje. Tai mane nuolat žavi.

Bet taip, mano supratimas apie Bacho muziką su laiku keičiasi, nes kiekvieną dieną vis labiau gilinuosi į jo muziką ir kiekvieną dieną atrandu naujų aspektų ir naujų būdų groti ir suvokti jo muziką.

Esate sakiusi, kad nenorite tiesiog sugroti J. S. Bacho kūrinių publikai – norite, kad modernioji karta pajustų J. S. Bacho muziką, išgirstų ją. Ar manote, kad ši išsikelta užduotis klostosi sėkmingai? Kaip jaunesniosios kartos reaguoja į Bacho muziką?

Šis užduotis leidžia man kelti klausimus apie praeities epochos muzikos gyvybingumą naujoje estetinėje, kultūrinėje, technologinėje ir socialinėje naujųjų laikų aplinkoje. Manau, kad norint prasmingai interpretuoti praeities kultūrų mintis ir praktikas, būtina suvokti mūsų pačių laikmečio estetinį kontekstą, formų, struktūrų, interpretacijos būdų sampratas. Esu daug kalbėjusi su šiandienos kompozitoriais ir su kiekvienu tokiu pokalbiu šis mano įsitikinimas stiprėja.

Taip pat manau, kad tokia perspektyva didina jaunosios kartos susidomėjimą Bacho muzika. Jaunoji karta turi natūralų ryšį su giliu dvasiniu ir emociniu šios muzikos turiniu. Tačiau sąsajų su šiuolaikiniu laikmečiu suvokimas išplečia kelią, kuriuo eidami jie vysto savo mąstymą ir savęs vertinimą priimdami sprendimus dėl atlikimo, prieina prie savo pačių išvadų apie Bacho muzikos interpretaciją.

Kokie Jūsų ateities planai?

Šiuo metu dirbu su keliais projektais. Tarp jų yra projektų, kuriuose bandau susieti Bacho muziką su šiuolaikiniu pasauliu ir kitomis meno formomis, ypač fotografija ir architektūra.

Ir kadangi mane žavi F. Schuberto muzikos intymumas ir žmogiškumas, taip pat rengiu jo vėlyvųjų sonatų rečitalius kitiems sezonams. Nors Bacho muzika man yra pati svarbiausia, manau, kad nuolatinis bendrojo repertuaro tyrinėjimas suteikia šviesos mano mąstymui ir apskritai grojimui.