7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzika koncertų sezono pradžiai

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro 82-ojo koncertų sezono pradžios koncerto įžvalgos

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 29 (1436), 2022-09-23
Muzika
István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Pirmasis naujo koncertų sezono simfoninis koncertas melomanų ir muzikų profesionalų visais laikais buvo laukiamas. Jis žadėdavo nepatirtų įspūdžių išgirdus neeilinį monumentalų kūrinį, įdomų, staigmena tapsiantį dirigentą arba solistą. Atsimenu įspūdingus sezono atidarymus su stambiomis Igorio Stravinskio, Gustavo Mahlerio drobėmis, Jono Aleksos interpretacijomis. Galime sakyti, kad dabar kitoks laikas, kitoks ir klausytojas. Visur paplitę populiarios, pigios muzikos platintojai stengiasi tokia dvasia persmelkti jaunąją kartą. Jai reikia ekspresijos ir garso. Daug garso. Todėl kūrinių finalų fortissimo sukelia telefonų maigytojams ekstazę. Šie net šoka iš kėdžių, bevališkai trypia (jau ir mūsų filharmonijoje), pamalonindami atlikėjus. Tikriausiai į populiarumo faktorių atsižvelgia ir programas sudarantys organizatoriai. Ne išimtis ir Nacionalinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncertas. Jo programa to pirmojo, nepatirto džiaugsmo nežadėjo, neintrigavo. Tačiau publiką pamalonino šventinė jos idėja, širdį gaivino kūrybingai muzikuojantys artistai.

 

Eduardo Balsio „Jūros atspindžiai“, 1981 m. pirmą kartą atliktas Sauliaus Sondeckio diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro, šiandien liudijo lietuviškos muzikos istorijos valandą. Norėjosi girdėti sodresnius unisonus, jautresnius dinaminius atspalvius, mažiau tiesmukiškai pateikto teksto.

 

Violončelininko Istváno Várdai pagriežtas vengrų kompozitoriaus Andráso Mihály Koncertas violončelei ir orkestrui tiko greta lietuviškos muzikos tik kaip istorinis žvilgsnis į tam tikros 7-ojo dešimtmečio muzikinės estetikos įkūnijimą. Įvyko savotiškas paradoksas. Aktyviai propaguodamas kamerinę muziką, vadovaudamas Vengrijos valstybinei operai, kompozitorius Mihály XX a. viduryje ypatingą dėmesį skyrė aktualios, naujos vengrų muzikos propagavimui kuo platesniuose sluoksniuose. „Mūsų amžiaus muzika ir Vengrijos publika, kaip ir visur kitur pasaulyje, vis labiau suartėja, – sakė jis 1977 m. vykusiame pokalbyje. – Natūralu, kad reikia stengtis tai skatinti. Vienas iš būdų tai padaryti – pamažu ir atsargiai į tradicinį koncertų repertuarą įsileisti naują muziką. Kad ir kaip būtų keista, tai ne tik šiuolaikinės muzikos interesai.“ Kokia teisinga mintis! Klausytojai turi būti pratinami prie savo gyvenamojo laikotarpio skambesio, muzikinės raiškos. Tačiau gaila, kad šį kartą naujausios vengrų muzikos puslapių neišgirdome. Solistas I. Várdai pasirinko istorinį vengrų kūrybos pavyzdį. Užtat galima pasidžiaugti šiuo violončelininku, puikiai griežusiu savo šalies autoriaus opusą. Jis yra tarptautinių konkursų laureatas, kamerinės muzikos festivalio „Kapostfest“ organizatorius, daug koncertuojantis su žymiais pasaulio dirigentais, orkestrais ir partneriais. Skambėjo sodrus, neforsuojamas, jėga neprievartaujamas garsas visuose violončelės registruose, kokybiški flažoletai. Gėrėjomės istoriniu Stradivarijaus instrumentu dėstoma logiška muzikine mintimi, natūraliu muzikavimu, spalvingomis solisto kadencijomis. Gražūs buvo epizodai su fleita, medinių pučiamųjų grupe. Klausytojų desertui solistas meistriškai lengvai, grakščiai atliko techniškai sudėtingą Davido Popperio etiudą.

Po pertraukos skambėjo Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ muzikos siuita. Nuotaikingi šeši orkestriniai operos fragmentai perteikia operos žaismę ir Vienos dvasią. Dirigentas Modestas Pitrėnas stengėsi ieškoti jautrių niuansų, išgirsti lėtųjų dialogų kvėpavimą, iškalbingas pauzes, perteikti dinamikos įvairovę. Tirštoje orkestro faktūroje prasmingai driekėsi erdvios melodijų plėtotės. Ritminėje trejinių pulsacijoje galima buvo justi Vienos valso dvasią, jam būdingus nelygumus. Puikiai muzikavo orkestras, žavėjo orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės solo. Manyčiau, jos pavardė galėtų būti rašoma ir programose pristatant orkestrą. 

Puikusis Maurice’o Ravelio „Bolero“ kasmet lydi beveik visus Lietuvos orkestrus. Tik kūrinys dažnai pristatomas su esmine klaida. 1928 m. garsi šokėja Ida Rubinštein prašė sukurti kūrinį „su ispanišku atspalviu“. Jis jaučiamas ostinatiniame ritme ir dviejų besikartojančių temų derminėje sandaroje. Debiuto metu I. Rubinstein atliko solo – tvankios kavinės šokėjos-viliokės vaidmenį, sukurdama didžiulę įtampą ir ekstazę finale. Tai tikrai ne, kaip rašoma programėlėje, „puošniai orkestruotas ispanų šokis“. Su Raveliu bendravęs kompozitorius ir pianistas Joaquínas Ninas sakė, kad „Ravelio „Bolero“ niekuo nesusietas su klasikiniu ispaniškuoju bolero“. „Ir muzika neturi būti į jį panaši“, – pridūręs Ravelis. Kompozitorius net nenorėjo aptarinėti savo muzikos folkloriškumo. Ne vienas ispanas pastebėjo, kad šios originalios kompozicijos ritmas panašesnis į kitų šokių – fandango ar segidilijos. Ravelio sugalvotas „Bolero“ baleto siužetas susietas su veiksmu gamybinėse erdvėse, o ritmo griežtumas – su industrinės (fabrikų ir jų mašinų garsų) muzikos idėjomis. Teigiama, kad Raveliui įtakos turėjo ir mistinis sufijų šokis. Nors kai kurie Ravelio kūrybos tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo „Bolero“ Ravelis galėjo sukurti būdamas vis nestabilesnės psichologinės būsenos. 

 

Filosofinių idėjų perteikimu, bet ne finale siekiamu drastišku orkestro fortissimo skambesiu paaiškinamas kūrinio meninis poveikis. Tai „Bolero“ esmė. Muzikos kritikas Michelis-Dimitris Calvocoressis 1931 m. liepos 11 d. „The Daily Telegraph“ numeryje paskelbė pokalbį su kompozitoriumi: „Paklausiau Ravelio, ar jis turi kokių nors konkrečių pastabų apie savo „Bolero“, dėl kurio Anglijoje, kaip ir kitur, kilo karštos diskusijos. Jo atsakymas buvo toks: „Iš tiesų, turiu. Ypač noriu, kad dėl šio darbo nekiltų nesusipratimų. Tai yra labai kryptingas eksperimentas. Prieš pirmąjį jo pasirodymą perspėjau, kad tai, ką parašiau, yra septyniolikos minučių trukmės kūrinys, sudarytas iš orkestro audinio be muzikos – iš vieno ilgo, labai laipsniško crescendo. Viena moduliacija, kontrastų nėra, ir interpretacijos praktiškai nėra, išskyrus planą ir visuotinio crescendo atlikimo būdą...“ 

 

Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai grojo puikiai. Ypač pagirtinas trombono – sunkiausio solo – epizodas: gerai intonuotas, neforsuotas, su skoningu glissando. Nors dirigentas crescendo įtampą vedė ne visai tolygiai. Tai vienas, tai kitas instrumentas buvo „iškeltas“, pavyzdžiui, saksofonas. Iki pabaigos neišlaikytas ir tas neskubrus, lygus tempas, kuris ir priveda klausytoją iki beprotybės efekto. Nors partitūroje netgi yra pažymėta sostenuto (santūriai, kiek prilaikant judėjimą), kūrinį orkestras baigė greitėjančiai.

 

Galima džiaugtis puikiu Nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuris dabar geba atlikti sudėtingą praėjusių šimtmečių ir dabarties muziką. Tam pasitarnavo ir anksčiau naujas drobes orkestrui dirigavę prancūzų, vokiečių dirigentai, turėję lemiamos įtakos kolektyvo meniniam augimui. Ar taip bus šį koncertinį sezoną? Ar būsimas repertuaras bus vertas šių brandžių muzikantų?

István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
István Várdai, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, István Várdai ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas, István Várdai ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.