Lyg nužengusi nuo freskos

Gegužės 18 d. Vilniaus apskr. Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje grupelė žmonių susirinkusiesiems pristatė Mažosios Lietuvos muzikinės kultūros istorijos tyrėjos, muzikologės prof. dr. Daivos Kšanienės monografiją „Lyg nužengusi nuo Rubliovo freskos. Operos solistė Ona Glinskaitė“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2021, 282 p.). Popietę vedė antrąjį knygos leidimą rėmęs germanistas dr. Antanas Zamackas-Svolkeris. Ačiū jam, nes dėl mažo pirmojo tiražo, informacijos stokos ir Klaipėdos „tolumo“ knygos nebūčiau turėjusi, o ir visuomenė nebūtų apie ją sužinojusi. Greta kitų dainininkams skirtų leidinių Lietuvoje ši knyga – turiningiausia.

Popietėje dainavo Dainius Puišys, buvę Onos Glinskaitės mokiniai Audrius Rubežius ir Igoris Bakanas, LMTA studentė Augustė Andrijauskaitė. Akompanavo Virginija Blotnienė ir Narinė Steponian. Knygos fragmentus skaitė Dalia Jankauskaitė.

Susitikimo su būsimais skaitytojais laukė ne tik knygos autorė, bet ir herojė – aristokratiško stoto dama, kunigaikštytė Ona Glinskaitė. Taip, nesuklydau. Su mokslininkės tikslumu, patikimų šaltinių nuorodų gausa, pagarba istorijai knygos autorė atskleidė įtakingos kunigaikščių Glinskių giminės istoriją, įvairias didikų ryšių aplinkybes, istorinius įvykius ir, aišku, žmonių paveikslų eskizus. Įspūdingi dokumentais patvirtinti faktai. Genealoginiame medyje matome Krymo emyrą, Uždnieprės žemių valdovą, karvedį, diplomatą, šalies valdovą. O. Glinskaitė – vienos seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių – kunigaikščių Glinskių – palikuonė.

D. Kšanienė pasakojo susižavėjusi operos solistės O. Glinskaitės kūrybos ir gyvenimo istorija, tomis paslaptimis, kurių pagrindimą dar reikėjo surasti, nes dainininkė savo archyvo nesukaupė. Kaip ir koncertų programų, recenzijų, kitokių spaudinių, pasakojimų, atsiminimų. Tačiau monografijos autorė Lietuvos ir Sankt Peterburgo Marijos operos teatrų archyvuose rado įdomių dokumentų, leidusių dėmesingiau pažvelgti ir į platesnius istorijos bei muzikinės kultūros kontekstus. 

Monografiją sudaro septyni skyriai, autorės žodis, pateikiama literatūra ir faktų, iliustracijų šaltiniai, reziumė rusų kalba, pavardžių rodyklė. D. Kšanienė rėmėsi ir pačios knygos herojės pasakojimais. Juose, kalbintų bendraamžių, bendradarbių prisiminimuose atsiskleidė ne tik genealogijos įdomybės, šeimos gyvenimo niuansai, kelio į muziką ypatumai, atsitiktinumų vaidmuo profesijoje, bet ir mokytojo Algio Šmito, Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos vokalo pedagogės Alinos Andriuškevičienės, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorės Natalijos Bolotinos ir kitų pedagogų reikšmė. Knygoje ši konservatorija prisimenama kaip namai, išugdę didelį būrį lietuvių menininkų (minėtini Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas, Konstantinas Galkauskas, Jurgis Karnavičius, dainininkai Vladislava Grigaitienė, Juozas Babravičius, Aleksandras Kutkus (Kutkauskas) ir kt., pokario muzikai Jonas Aleksa, Margarita Dvarionaitė, Juozas ir Stasys Domarkai, įvairūs muzikantai, gynę disertacijas, stažavęsi pas žymius atlikėjus, muzikologus, kompozitorius). Tarp artimesnių O. Glinskaitei –  Juozas Domarkas, obojininkė Rita Hiksaitė-Šniukienė, atėjusi ir į popietę pasveikinti studijų laikų draugės.

D. Kšanienė primena įsimintinus Peterburgo operos teatre dainavusių Kipro Petrausko, Valentino Adamkevičiaus, Jono Jocio vaidmenis, kitus muzikus. Dideliame būryje sopranų „nelengvą kovą už būvį Ona „kovojo“ garbingai: talentu, pasiaukojamu darbu ir meile muzikai...“ – rašo monografijos autorė. Turiningą menininkės istoriją ji perteikia gražia kalba, intriguojančiai ir dalykiškai. Knyga unikali ir retais menininkų autografais.

Mane O. Glinskaitės asmenybė intrigavo. 8-ajame dešimtmetyje disertacijos ir darbiniais klausimais tekdavo dažnokai lankytis tuomečiame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) ir, aišku, prieš sėdant į vakarinį traukinį dar būdavo galimybė pamatyti spektaklį. Marijos teatre teko girdėti ir puikiai Lizos vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“ sukūrusią O. Glinskaitę. Gražus balsas, lygus visuose registruose, šviesus ir lakus. Neperspaustu dramatiškumu dainininkė žavėjo finalinėje scenoje. Pradėjusi nuo lyrinio soprano partijų – Paminos, Mikaelos – sėkmingai dainavo Aidos, Elizabetės, Leonoros, Amelijos vaidmenis Giuseppe’s Verdi operose, Elzą Richardo Wagnerio „Lohengrine“, sudėtingą Jaroslavnos partiją Aleksandro Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“ ir kitas.

Monografijoje ne iš nuogirdų, bet išsamiai susipažinus, profesionaliai ir patraukliai analizuojami O. Glinskaitės sukurti vaidmenys. Greta kitų faktų ir refleksijų skaitome apie Margaritos triumfą Charles’io Gounod „Fauste“ 1968 m. Charkove vykusiame Antrajame jaunųjų operos solistų festivalyje. Tuosyk Marijos teatrui solistė atstovavo drauge su Jevgenijumi Nesterenka, Irina Bogačiova, o „arijas teko kartoti vėl ir vėl...“ Pateikiamas platus žvilgsnis ir į O. Glinskaitės gastroles užsienio šalyse, koncertus, reikšmingus partnerius. Daug pasakanti kad ir tokia Ludwigo van Beethoveno Devintojoje simfonijoje dainavusios monografijos herojės frazė: „Daugybę metų buvau vienintelė soprano partijos atlikėja šioje simfonijoje. Kūrinį teko dainuoti su dirigentais Howardu Michaeliu (JAV), Horstu Försteriu (Vokietija), Kurtu Sanderlingu (Vokietija) Arvidu Jansonu (Estija), Juozu Domarku.“ Primadonų šis teatras turėjo nemažai. Tačiau net ir legendinis dirigentas Jevgenijus Mravinskis į reikšmingus įrašus kviesdavo būtent O. Glinskaitę. 

Ši knyga – ne vaidmenų statistika. Joje glaudžiai siejasi asmeninio gyvenimo įvykiai ir kūrybiniai siekiai, žmonių santykių paralelės. Kalbėdama apie knygą tokio tikslo teigė siekusi ir autorė. Skaitytojai gali džiaugtis.

1985 m. baigusi sėkmingai susiklosčiusią karjerą viename garsiausių pasaulio teatrų, O. Glinskaitė Vilniuje nepasirodė. Buvęs LNOBT direktorius Vytautas Laurušas įvairiais būdais stengėsi privilioti ją į Lietuvą. Tačiau sėkmingos karjeros Sankt Peterburge nenorėjusi nutraukti dainininkė sugrįžo tik tada, kai dukrelę Ireną reikėjo leisti į lietuvišką mokyklą, o sceninė patirtis jau leido pradėti aktyvią pedagogės veiklą. Dabar kultūros gyvenime kelią skinasi Klaipėdos universiteto Menų fakultete išugdyti O. Glinskaitės mokiniai, o ji teberodo jaunajai kartai aristokratiškumo, inteligencijos, aukštos moralės ir atsidavimo menui pavyzdį.