Karo atgarsiai, viena ranka ir šviesios viltys

Šiuo metu, kai Ukrainoje siautėja žiaurūs okupantai, bombarduojami miestai, Nacionalinės filharmonijos rengiamuose koncertuose tvyro ypatinga, hipnotizuojanti atmosfera. Vos įžengus į pastatą jaučiama palaikymo ir atjautos narsiai kovojantiems bei žūstantiems žmonėms dvasia. Atrodo, kad koncertams kryptingai parenkama pasaulinių šedevrų programa, aukščiausio lygio profesionalų atliekama įtaigiai ir prasmingai, gali padėti nugalėti įsisiautėjusį blogio gaivalą.

Balandžio 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusiai (net iš įvairių Lietuvos miestų) publikai pakiliai muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo ypatingu talentu apdovanotas maestro iš Prancūzijos Olivier Grangeanas, Vilniuje pirmąkart LNSO dirigavęs bene prieš 20 metų. Kaip rašoma koncerto informacijoje, tada jis buvo maloniai nustebintas mūsų muzikantų imlumo, su kolektyvu iškart užsimezgė puikūs profesiniai ir asmeniniai ryšiai. Maestro nuolat kviečiamas diriguoti įvairių pasaulio šalių simfoniniams orkestrams, yra Kolumbijos nacionalinio simfoninio orkestro muzikos vadovas, koncertuoja su žymiausiais atlikėjais, propaguoja geriausius prancūzų kompozitorių kūrinius. 

Vakaro programa parinkta puikiai: lyg didingo architektūrinio statinio kraštuose skambėjo grakšti, šviesi muzika, o centre griaudėjo dramatiški, gąsdinantys, šių dienų aktualijas atliepiantys skambesiai.

Koncerto programą Nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo Maurice’o Ravelio siuita „Kupereno kapas“. Tokiu pavadinimu kompozitorius sukūrė šešių dalių siuitą fortepijonui, kūrinį siedamas su Pirmojo pasaulinio karo, kuriame pats dalyvavo, atšvaitais. Opuso premjera įvyko 1919 m. Paryžiaus „Salle Gaveau“, skambino legendinė pianistė Marguerite Long. Tais pačiais metais Ravelis parengė šio kūrinio versiją orkestrui, atsisakydamas dviejų dalių. Siuitos pirma dalis „Preliudas“ skirta vyresniojo leitenanto Jacques’o Charlot atminimui; itališkas šokis „Forlana“ dedikuotas baskų dailininkui, vyresniajam leitenantui Gabrieliui Delucui; „Menuetas“ skirtas Jeanui Dreyfusui, kurio namuose Ravelis buvo gydomas po demobilizacijos, atminti; „Rigodonas“ – tai dviejų autoriaus vaikystės bičiulių, brolių Pierre’o ir Pascalio Gaudinų, muzikinis paveikslas. Klausantis šios stilizuotos barokinės, grakščiai, lengvai, skaidriai orkestro traktuojamos muzikos, atrodė, kad žuvusių didvyrių prisiminimas sklando virš mūsų.

Kad ir kaip būtų keista, ypač ryškiai dabar vykstančio karo atgarsiai buvo juntami Ravelio Koncerto fortepijonui kairei rankai ir orkestrui D-dur traktuotėje. Žinia, kad šį opusą kompozitoriui užsakė austrų pianistas Paulis Wittgensteinas, kare netekęs dešinės rankos, bet nesiliovęs koncertuoti. Su tokiu pat prašymu jis kreipėsi ir į Sergejų Prokofjevą bei Richardą Straussą, kurie taip pat parašė po Koncertą kairei rankai.

Opusą interpretavo viena įdomiausių mūsų pianisčių Guoda Gedvilaitė, nuo 2002 m. dėstanti Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje, vedanti tarptautinius meistriškumo kursus Lietuvoje ir Vokietijoje, rengianti įdomias programas, festivalius.

Įspūdingai, įtaigiai, darniai solistės G. Gedvilaitės ir O. Grangean’o vedamo orkestro kuriamus muzikinius paveikslus papildė ir užburiantis pianistės įvaizdžio poveikis: juoda rafinuota frako tipo apranga, juoda pirštinė ant rankos. Prieš pradedant triuškinamai griausmingą, galingą pasirodymą, juodai pirštinėta kaire ranka paglostoma klaviatūra. Kyla klausimas – negi bus įmanoma skambinti su pirštine? Tačiau skubiai pirštinė nukeliauja į dešinę ranką, kuria vėliau, kulminacijų ir grėsmingų skambesių vietose, jos kumščiu bus tarsi grasinama priešui. Tą vakarą Ravelio Koncerto atlikimas buvo įtaigiausias ir ryškiausias iš mano kada nors girdėtų G. Gedvilaitės bet kokio kūrinio interpretacijų. Sunku net patikėti, bet šioje trapioje, žavioje moteryje, atrodė, apsigyveno karingų amazonių dvasia, išdidi ir grėsminga. Nuostabi Ravelio muzika, išskirtinis puikus atlikimas sujaudino klausytojus. Gėlių puokštės vos tilpo pianistės glėbyje.

Bisui G. Gedvilaitė visai kitaip, – švelniai ir melancholiškai, – bet irgi žaisdama juoda pirštine, atliko du Aleksandro Skriabino kūrinius kairei rankai. Neįtikėtina: Preliudą atliko juoda pirštinėta ranka (!), o techniškai sudėtingesnį Noktiurną – savo balta ranka. Tai buvo tarsi susitaikymo simbolis.

Koncerto programą užbaigė šviesiai ir grakščiai O. Grangeano traktuojama, o orkestro virtuoziškai ir tiksliai atliekama Ludwigo van Beethoveno keturių dalių Simfonija Nr. 1 C-dur. Klasikine darna alsuojanti, nors vietomis pranašaujanti ateityje Beethovenui būdingus požymius, muzika nuteikė tikėjimui, kad artėja nusiraminimo, taikos visame pasaulyje laikas.