Metų laikai su muzika ir ne tik

Vasaros sezono perėjimą į rudenį Kaune įprasmino renginys, kurio pavadinimas labai simboliškas minėtam gamtos pasikeitimui. „Metų laikai“ – taip pavadintas dviejų renginių ciklas įvedė į darbingą muzikinį sezoną su lietuviška gaida bei jaukiu pokalbiu ir autoriams, ir muzikos naudotojams aktualiomis temomis. Projektą sumanė ir įgyvendino koncertinė įstaiga „Kauno santaka“, kuri globoja du orkestrus ir vieną ansamblį. Būtent Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys) tapo šios idėjos vėliavnešiu.

Pirmasis projekto renginys – forumas „Autorius ir atlikėjas. Korektiško kūrinių naudojimo aspektai“ – vyko virtualiai rugsėjo 2-ąją. Tiek autoriui, tiek muzikos kūrinių naudotojui šiandien kyla daug klausimų apie korektišką kūrinių naudojimą, sutartis ir susitarimus, todėl diskusijoje buvo plačiau pažvelgta į kūrėją ir jo aplinką. KĮ „Kauno santaka“ vadovas Vaidas Andriuškevičius renginio pradžioje išsakė svarbiausią rengiamo forumo lūkestį: „Siekiame sutelkti kūrėjus, kūrybos naudotojus, mokslo ir meno, autorinių ir gretutinių teisių bendruomenes ir pakalbėti apie tai, kaip sudaromas repertuaras pučiamųjų instrumentų orkestrui, kaip elgtis, kad šiuolaikinio kūrinio ar aranžuotės naudojimas būtų korektiškas.“ Šešiose forumo temose ir diskusijose buvo paliesti repertuaro iššūkiai, kuriuos veikia kultūrinio turinio įvairovė, auditorijos lūkesčiai, autoriaus kūrybinio darbo ir atlygio ypatumai. Diskusijų fone aptarta pučiamųjų instrumentų orkestrų situacija, programų, kurių didelė dalis formuojama iš specialiai aranžuotų kompozicijų ar užsakymų, klausimai, ir problemos įsigyjant originalių kūrinių natas, teises į atlikimą. Svarbūs ir kūrinio viešinimo, dalinimosi, sklaidos aspektai, santykis ir susitarimai su autoriumi.

Kokios įsimintiniausios forume girdėtos mintys, kurias norėtųsi ne tik pagarsinti, bet ir plėtoti konkrečiais veiksmais? Visų jų neįmanoma išvardinti, o ir į nustatytus laiko rėmus netilpusi diskusija įrodo tokio „išsikalbėjimo“ ir būtinų veiksmų poreikį bei mastą. Pristatome kelias forumo dalyvių ir klausytojų, įsiliejusių į diskusiją, mintis.

Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius dr. Mykolas Natalevičius savo pranešime „Muzikos kūrėjas: darbas ar pašaukimas“ palietė atlygio autoriams temą ir kokių praktikų bei metodų esama pasaulyje. Pats populiariausias autoriams atlygio būdas, kai atsiremiama į du pagrindinius parametrus – kūrinio trukmę ir sudėtį. Galimi ir kiti parametrai svarstymams – per kokį laikotarpį reikia sukurti, kokiam kompozitoriui teikiamas siūlymas ir pan. O štai Danijos kompozitorių sąjunga vadovaujasi tokia apskaita, kurioje svarbus dėmuo yra laikas, t.y. kiek užtrunkama atitinkamo žanro kūriniui sukurti (mėnesį, du, daugiau), ir pagal tai atliekami detalizuoti matematiniai veiksmai. Asociacijos LATGA direktorė Laura Baškevičienė savo temoje „Autoriaus tapatybė ir autoriaus teisės“ pasidalino aktualia informacija, kaip traktuojamas autorius kontinentinės teisės valstybėse, kokie autorių, gyvenančių ir kuriančių Lietuvoje ir JAV ar D. Britanijoje, teisių skirtumai. Taip pat asociacijos direktorė pabrėžė turtinių ir neturtinių autorių teisių požymius, kurie yra svarbūs ir žinotini kiekvienam autoriui ir jo kūrinių naudotojams. Valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ vadovas, kompozitorius, prof. dr. Antanas Kučinskas savo pranešime „Pučiamųjų instrumentų orkestro repertuaras: tarp tradicijos ir naujų projekcijų“ kalbėjo apie pučiamųjų kultūros pasaulyje ir Lietuvoje pokyčius, kuriuos lemia vis dažniau atsirandantys originalūs kūriniai pučiamųjų instrumentų orkestrams, o ne aranžuoti, perdaryti iš simfoninių ar kamerinių orkestrų partitūrų. Kadaise ir kino muzikos garso takeliai buvo perdirbimai ar parenkami, o ilgainiui pradėta kurti originalius garso takelius, kurie (dabar matome) yra perkeliami į koncertų sales kaip savarankiški muzikos kūriniai.

Kiekvienam forumo dalyviui buvo užduotas klausimas, kuris įvestų į diskusiją. Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA Narystės ir paskirstymo skyriaus vadovo pavaduotojo Lino Ežerinio tema „Legalaus muzikos turinio naudojimas ir formos“ buvo itin aktuali ne tik kūrėjams, bet ir naudotojams, ypač jauniesiems kūrėjams, kurie pasitelkę muzikos technologijas keičia, remiksuoja pirminį autoriaus kūrinio pavidalą, jį kelia į internetines platformas. Ir tuomet tikrai iškyla klausimas dėl korektiško kūrinio naudojimo ir santykio su autoriumi.

Asociacijos LATGA muzikos kūrinių skyriaus vadovas Paulius Sartatavičius savo temoje „Aktualios įžvalgos autoriams: kūrinys ir su(si)tarimai“ paantrino Lino Ežerinio išsakytoms pastaboms, kad išties per pandemiją išaugo kūrinių naudojimas internetinėje erdvėje. „Mes einame į naują kūrinių panaudojimą barą, bet koncertai, atlikimai viešose vietose, transliacijos, retransliacijos kol kas išlieka kaip konstanta ir tai mes matome perskirstant honorarus ir juos sumokant autoriams“, – pažymėjo LATGA atstovas, kuris savo pranešime atkreipė dėmesį į svarbius praktinius klausimus – sutartis ir susitarimus su autoriais. „Kai norime kalbėti apie susitarimus, sandorius, sąveikas tarp autoriaus, kūrinio ir naudotojo, turime suprasti, kas yra kūrinys ir kad tai ne įrašas, ne atlikimas, o tam tikras užfiksuotas pradmuo, teisiškai apibrėžiamas taip: kūrinys – tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos“, – savo pranešime akcentavo P. Sartatavičius. Forumą vainikavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros docento, muzikos inovacijų studijų centro vedėjo, kompozitoriaus ir garso menininko Mantauto Krukausko įžvalgos „Muzikinės kūrybos turinio naudojimas istoriniame ir geografiniame diskurse“, kurios įvilnijo dalyvių ir klausytojų diskusiją. „Mes turėtume nepamiršti apie bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą. Kompozitorių ir atlikėjų, kompozitorių ir aranžuotojų ir pan. Tai yra svarbiausias dalykas. Darbas kartu, kai susitariame, kas ką daro ir kaip ką naudoja, kokią pridėtinę vertę atneša rezultatas. Ir ne tik finansinę, bet ir kultūrinę, socialinę, kurios dažnai būna svarbesnės už finansinę“, – sakė M. Krukauskas.

Į forumo diskusiją įsijungė ir forumo pranešimų klausytojai. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius palietė temas, kurias reikia ne tik plėtoti ir daryti atitinkamus veiksmus. Jis sakė: „Profesionalumo klausimas skamba vis ryškiau, bet mes apie jį nekalbame. Dabar dažnai įprasta kūrinius uždengti vaizdeliu, nes vien tik muzika „neveža“, o jei nuimtume vaizdą – kas liks? Ar yra aranžuotės disciplina, kuri būtų privaloma, kaip aranžuoti Griegą arba Boulezą įvairioms sudėtims? Ir aš matau didelę bėdą ateityje, jei ta spraga nebus taisoma.“ Mantautas Krukauskas pritarė kompozitoriui, apibendrindamas forumo mintis: „Yra tiesos – gyvename gan paviršutiniškais laikais.... Amato klausimas tik teoriniame amplua yra labai rizikingas, todėl turėtų būti kuo daugiau gyvo bendradarbiavimo, gyvų praktikų tarp kompozitorių, aranžuotojų ir atlikėjų. Tikrai turėtų atsirasti atskira disciplina, atitinkamos dėstymo metodikos, reikėtų pasimokyti iš skandinavų, austrų, vokiečių. Toks kelias būtų sąmoningas ir vedantis į tvarų rezultatą.“

***

Kitas projekto „Metų laikai“ renginys – koncertas. Šiemet 60-metį švenčiantis „Ąžuolynas“ nemažai bendradarbiauja su lietuvių kompozitoriais, aranžuotojais, todėl šis renginys – vienas iš bendrystės rezultatų. Kadangi pučiamiesiems instrumentams nuolat stokojama repertuaro, pasigendama platesnio mūsų šalies autorių įsitraukimo, buvo sumanyta repertuaro atsinaujinimą įgyvendinti aranžuotėmis. Pakalbinta 12 autorių, kurie galėtų atlikti savo ar jau lietuvių klasika tapusių kompozitorių kūrinius. Ir šis veiksmas įvyko sėkmingai pritaikius metų laiko tematiką. Po Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios skliautais nuskambėjo lietuvių kompozitorių pučiamiesiems kūriniai, kuriuose, anot koncerto vedėjo Jurgio Kubiliaus, buvo atsisakyta vivaldiško metų laikų išdėstymo ir kūriniai kvietė tai į vasarą, tai į žiemą ar pavasarį. „Koncerto programa visiškai atitinka nenuspėjamus orus Lietuvoje, – juokavo koncerto vedėjas, – pavasarį galima gauti žiemos ar rudens dozę ir atvirkščiai...“ Ir taip rugsėjo 5 d. buvo galima išgirsti panoraminį lietuviškos muzikos vaizdą, kuriame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Balio Dvariono, Teisučio Makačino, Vidmanto Bartulio, Algirdo Klovos, Benjamino Gorbulskio ir Arvydo Malcio kompozicijas aranžavo Kazys Daugėla, Linas Rupšlaukis, Giedrius Vaznys, Antanas Čiuladis, Goda Marija Gužauskaitė, Raimundas Martinkėnas ir Jievaras Jasinskis, o savąsias kompozicijas, sukurtas kitiems instrumentams ar chorui, pučiamųjų instrumentų orkestrui pritaikė kompozitoriai Giedrius Svilainis, Giedrius Kuprevičius, Antanas Kučinskas ir Antanas Jasenka. Tokiu būdu – iš dainos, chorinio ar kamerinio instrumentinio kūrinio – lietuvių autoriaus kompozicija virto variacijomis pučiamiesiems instrumentams, kas praplėtė orkestro nacionalinį repertuarą ir prailgino kūrinio gyvenimą dar lig šiol negirdėtais tembriniais sprendimais. Vienose kompozicijose metų laikų sezoniškumas tiesiogiai atsispindi pavadinimuose (Naujalio „Vasaros naktys“, Dvariono „Žiemos eskizai“), kitose – tik nujaučiamas arba apibūdintas perduodant kūrinį atlikėjams (rudeniška Bartulio „Melancholija“, žiemiška Klovos „Ciūželala“ ir pan.).

Koncerto programoje būta itin kūrybinio požiūrio aranžuojant kompozicijas. Antai, Bartulio kompozicijoje „Melancholija“ (aranž. Antanas Čiuladis) atsisakyta viso pučiamųjų instrumentų orkestro, o kūrinys pritaikytas kameriniam skambėjimui, ką labai jautriai atliko orkestro „Ąžuolynas“ atlikėjai Fausta Drūlytė (fleita), Simas Tamulis (klarnetas), Tomas Šileika (varpai), Justinas Rimas (vibrafonas), Gražvydas Dimbelis (ksilofonas). Bartulio kompozicija išties įvedė į melancholišką rudens laiką, o programą vainikavo žiemiškai įtrauki tik ką mus palikusio kompozitoriaus Klovos „Ciūželala“ (aranž. Goda Marija Gužauskaitė). O štai kompozitorius Kuprevičius forume šmaikščiai pasidalino aranžavimo šiam projektui patirtimi: buvo išprovokuotas, impulsuotas, o kai sėdo prie aranžuotės darbų, suprato pamiršęs apie eufonijas ir kitus rečiau naudojamus instrumentus. „Pasirodo, nemoku rašyti pučiamųjų instrumentų orkestrui, todėl atsiverčiau visagalį internetą, pasidėjau savo popierėlius su diapazonais ir sugaišau daug laiko“, – juokėsi Kuprevičius. „Nepaisant šmaikščios kompozitoriaus refleksijos apie savo kompoziciją, neabejoju, kad chorui skirta „Ant kalnelio“ iš operos „Prūsai“ atgimė atpažįstamu, tačiau turtingu tembriniu rūbu, nes parengta galvojant apie orkestro specifiką ir naujas jame esančias spalvas, – sakė Vaznys, kurio dėka nuskambėjo spalvingos Dvariono ir Makačino aranžuotės. – Kiekviena koncerte skambėjusi kompozicija turės savo gyvenimą ir ją atras pučiamųjų orkestrai, o klausytojui bus mielas toks naujas lietuviško kūrinio rūbas.“