Dedikacija pianistei Olgai Šteinberg

Rugsėjo 9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje įvyko vakaras, skirtas pianistės profesorės Olgos Šteinberg šimtmečiui paminėti (1920-aisiais gimė Rostove prie Dono, mirė 2005 m. Vilniuje). Pandemija, karantinai privertė šį vakarą nukelti į kitus metus. Tačiau pernai atminimo parodą interneto platformoje surengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Prisimintas ir bendraamžis jos vyras, smuikininkas, pedagogas Aleksandras Livontas. Jų gyvenimo istorija – tai ir žydų genocido atminimas. Nors tiesiogiai šeima nepatyrė karo metais vykdyto naikinimo proceso, ne mažiau žeminantys buvo tarsi žvėries genamo žmogaus gyvenimo epizodai: holodomoras, vaikystė muzikos ir knygos mieste Odesoje, karo vejamų žmonių prieglobstis Rytuose, tolimoje Udmurtijoje, laimingi studijų metai Maskvos konservatorijoje, Jakovo Zako klasėje, ir vėl žydams grėsusi nelemtis, pastūmėjusi link Lietuvos.  

Olga Šteinberg afišose, vėlesniuose dokumentuose vis buvo užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė. Mokinių ir kolegų šaukiama su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, tarpusavyje iki šiol vadinama tiesiog Olga. Namuose ji Olia: darbšti, tvarkinga, ypač punktuali, elegantiška, sumani, gyvenimą paskyrusi muzikai.

Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje O. Šteinberg išliks kaip iškili pianistė, karo nuniokotame krašte skleidusi žinią apie kilnios muzikos pasaulį: su A. Livontu ji rengė kompozitorių klasikų smuiko ir fortepijono vakarus, akompanavo filharmonijos solistams, grojo kameriniuose ansambliuose ir su simfoniniu orkestru. Inspiravo ir redagavo naujus lietuvių kompozitorių kūrinius, pristatė Lietuvos kultūrą svarbiausiuose forumuose. Ji – pedagogė, profesorė, išugdžiusi beveik 130 žymių atlikėjų, pedagogų, kultūros veikėjų, tarp jų – dešimtis koncertuojančių pianistų, Lietuvą garsinančių tarptautinių konkursų laureatų, puikių pianistų koncertmeisterių, raštingų mokslo daktarų. Sukūrė savitą pianistų atlikėjų ugdymo mokyklą.

Pagerbimo vakare LMTA kalbėję buvę mokiniai ir kolegos – profesorės Rūta Rikterė, Veronika Vitaitė, Dalia Balsytė, Aušra Motuzienė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė – vaizdžiai pasakojo apie didžiulę O. Šteinberg įtaką formuojant ne tik jaunuolių grojimo techniką, bet ir kultūros vertybes, intelektualų mentalitetą. Gal todėl meilė muzikai, pagarba aukštajai kultūrai iki šiol lydi įvairiose visuomenės sferose dirbančius, skirtingus muzikos žanrus puoselėjančius O. Šteinberg ugdytinius.

Gaila, kad šiandien vengiama prisiminti išėjusiuosius: salėje nebuvo rūpestį Lietuvos kultūros istorija deklaruojančių, praeities nepažįstančių, tačiau spausdintu blogu žodžiu kūrėjus drabstančių asmenų. Nedaug buvo ir jauniausių pianistų, muzikos kritika užsiimančių personų, kūrybinių sąjungų atstovų. Ar reikia šiandien kalbėti apie praeitį? Būtina, kad per visą nuoskaudų, praradimų laikotarpį gyvenę, kūrę, išlikę žmonės nebūtų kaltinami „sovietizmu“, „prisitaikėliškumu“, „parsidavimu“. Minimali gyvenimo kasdienybės rekonstrukcija kaskart turėtų leisti pajusti tos terpės, kurioje reikėjo gyventi ir kurti, kontekstus. Netgi tai, apie ką garsiai tuomet nebuvo kalbama.

Tą vakarą scenoje pasirodė įvairių kartų pianistai. Povilas Jaraminas grojo Errollo Garnerio, Richardo Rodgerso džiazo improvizacijas, Gabrielė Kondrotaitė ir Aleksandra Žvirblytė skambino Fryderyko Chopino kūrinius, kartu su vakarą rengusia bei vedusia V. Vitaite A. Žvirblytė atliko Sergejaus Rachmaninovo pjeses keturioms rankoms, fortepijoninis trio „FortVio“ (Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė ir Povilas Jacunskas) grojo dalį Johanneso Brahmso Trio Nr. 1.

Pakilnojome apie O. Šteinberg išleistas knygas, prisiminėme A. Motuzienės iniciatyva vaizdajuostėje įamžintą mylimos ir visų gerbiamos pedagogės pokalbių fragmentą bei nuoširdžią jos frazę: „Mus visus jungė muzika.“ Vakaro įrašą galima rasti Youtube kanale.