Muzikos puota ne maro metu

Per paskutinius mėnesius, kol vis dar gyvename karantino sąlygomis, muzikos pasaulyje įvyko nemažai pokyčių, tarsi gyvenimas nė nebūtų sustojęs – dirigentas Robertas Šervenikas tapo Kauno valstybinio choro vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu, tenoras Edgaras Montvidas perėmė Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo vairą, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras pasipildė naujais, talentingais muzikantais, koncertinės organizacijos ir teatrai rengia koncertus, atlieka naujus kūrinius ir t.t. Smagu matyti šiuos atsinaujinimus, nors valdžios dėmesio kultūrai vis dar pasigendame. Vieną iš nedaugelio gyvų koncertų gegužės 21-ąją Kongresų rūmuose vėl surengė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus. Koncertas tikrai leido pamiršti visas nūdienos problemas ir atsipalaiduoti. Tai, beje, dabar pavyksta padaryti tikrai ne visiems orkestrams ar atlikėjams.

Po pertraukos į Lietuvą grįžo puikiai pažįstamas pianistas Alexanderis Paley, jis atliko itin sudėtingą Sergejaus Prokofjevo Antrąjį koncertą fortepijonui su orkestru g-moll. Galima sakyti, kad šio dažno svečio Lietuvoje skambinimas jau nieko nebestebina, matyt, prie gero greit priprantama. Tačiau šįkart A. Palejaus genialiai atliktas Prokofjevo opusas tikrai sudrebino Kongresų rūmų salę! Pianisto skambinimas buvo itin muzikalus ir harmoningas, derėjęs su orkestru. Nors, atrodė, itin tikslus partitūros skaitymas nepaliko vietos laisvesnei interpretacijai, menininkas meistriškai žaidė su kūrinio dinamika, o pianissimo skambėjo tiesiog idealiai. Įdomi ir kūrinio istorija. Pirmoji jo versija pradingo per vadinamąją Spalio revoliuciją. Prabėgus keleriems metams po Trečiojo koncerto premjeros, kompozitorius grįžo prie Antrojo ir publikai pateikė visiškai kitą versiją. Anot amžininkų, kūrinys buvo priimtas dvejopai – vieni po premjeros pašoko ploti, kiti buvo pasibaisėję. Rašoma, kad šis kūrinys reikalauja absoliutaus atlikėjo tobulumo, nors pats Prokofjevas, 1930 m. skambinęs šį opusą su BBC simfoniniu orkestru, tobulumo nepasiekė...

Antroje koncerto dalyje pagausėjęs simfoninis orkestras atliko Antono Brucknerio Trečiąją simfoniją. Taip tęsiamas maestro G. Rinkevičiaus užmojis atlikti visas Brucknerio ir Dmitrijaus Šostakovičiaus simfonijas. Trečioji simfonija yra tarsi vartai į brandųjį Brucknerį. Ilgos ir sudėtingos jo kompozicijos – tikras iššūkis ne tik klausytojams, bet ir muzikantams. Tai tarsi įrodė ir pirmos dalies viduryje lūžęs pirmojo pulto smuikininkės strykas. Tokiais atvejais natos, instrumentas arba strykas atsiunčiami iš orkestro galo, tačiau Brucknerio muzikos tėkmė tokia sudėtinga, kad stryko perdavimas iš paskutinio pulto į pirmąjį šiek tiek užtruko, o tuo metu orkestras plušo išsijuosęs. Beje, šįkart koncerte pasigedau puikios vedėjos Laūros Karnavičiūtės, tačiau pusvalandį prieš nuskambant pirmiesiems akordams muzikologas Viktoras Gerulaitis įdomiai papasakojo klausytojams apie vakaro programą bei jos kūrėjus.

Po Valstybinio simfoninio orkestro koncertų, kuriuose dažnai skamba reti ir genialūs kūriniai, visuomet tenka apgailestauti, kad tokio aukšto lygio muzikantai, solistai, dirigentai ar iškilūs svečiai groja pasibaisėtinos būklės salėje. Jau pribrendo laikas, kai nebegalime tylėti arba klausytis postringavimų, neva Lietuva neturi tokių talentų, kad pas mus išdygtų tokios koncertų salės kaip Vienos filharmonija, arba kad mes neturime tiek pinigų, kad čia atvyktų pasaulinio lygio žvaigždės. Paistalai! Lietuvių menininkai jau seniai įrodė, kad yra verti geriausių pasaulio scenų. Pas mus atvyksta ir iškiliausi užsienio muzikai, tačiau gėda ir apmaudu juos priimti tokiose salėse kaip Kongresų rūmai.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras yra vienas geriausių kolektyvų. Maestro G. Rinkevičius jam vadovauja įtaigiai, profesionaliai ir produktyviai. Orkestro skambesio lygis neabejotinas, tad norisi šiam kolektyvui palinkėti visokeriopos sėkmės ir dar daugiau puikių koncertų, nors jų dažniausiai nefilmuoja nei nacionalinis transliuotojas, nei čia apsilanko valdžios atstovai. Tačiau džiugu tai, kad į gegužės 21-osios koncertą susirinko tikrai orkestro išsiilgusi publika, kuri nebrazdėjo, nekosčiojo, neplojo tarp kūrinių dalių, o susikaupusi sekė magišką muzikos vyksmą. Tai yra tikroji dovana, kurią reikia branginti.