7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

(Ne)paprastas muzikos albumas

Nauja ,,Twenty Fingers Duo“ audiovizualinė plokštelė „Performa“

Faustina Dedūraitė
Nr. 13 (1378), 2021-04-02
Muzika
„Twenty Fingers Duo“. A. Morozovo nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. A. Morozovo nuotr.

Ko dažniausiai tikimės gavę naują plokštelę? Tikriausiai malonaus netikėtumo, kokybiško atlikimo, įdomių kūrinių. Styginių ansamblio ,,Twenty Fingers Duo“ – Lora Kmieliauskaitė (smuikas), Arnas Kmieliauskas (violončelė) – debiutinį albumą ,,Performa“ sudaro specialiai duetui parašyti šeši lietuvių kompozitorių kūriniai, kiekvienai kompozicijai sukurtos vizualizacijos bei kūrinių istorijos, o visa tai papildo puiki dueto interpretacija. Ir tai dar ne viskas. Albume galime atrasti asmenybes, kurios atsiskleidžia per garsą, vaizdą, žodį. Apie ,,Performą“, naujus atradimus, ryšį tarp muzikos ir kitų menų dalinasi albumo iniciatoriai ir atlikėjai Lora ir Arnas.

 

Kaip gimė albumo pavadinimas?

Arnas Kmieliauskas: Pavadinimą galvojome išties ilgai. Iš pradžių užsakėme šešis naujus muzikinius kūrinius ir šešis vizualaus meno kūrinius, tuomet galvojome, koks bendras pavadinimas galėtų sujungti visą projektą. Tuo metu mane ir Lorą domino performatyvumas, menų sintezė. Galvojome, kad reikia kalbėti apie formą: kokia ji ir iš ko susideda. Taip susidėliojo junginys per formą ‒ ,,Performa“, – atskleidžiantis ir performatyvumą, ir formą kaip struktūrą.

 

Lora Kmieliauskaitė: Pamenu tą momentą, kai eilinį kartą ilgai svarsčius dėl pavadinimo ir jau visai išvargus, Arnas atsistojo, užsimerkęs mąstė, po to atsimerkė ir sako: ,,Performa“. Ir viskas. Tai buvo kaip vardas, nukritęs iš dangaus, kuris jungia viską: mūsų ieškojimus, performansą, atlikimą.

 

Gavusi albumą jį atsiverčiau kaip knygą iš garso, vaizdo, žodžio. Kompozicijos ir Laurynos Narkevičiūtės vizualizacijos buvo kuriamos kaip atskiri komponentai ir tik premjeroje vasario mėnesį susijungė į bendrą darbą. Koks yra šių trijų komponentų tarpusavio ryšys, ar jie galėtų egzistuoti kaip atskiri kūriniai? 

A. K.: Galima kalbėti ir apie tiesioginio ryšio nebuvimą. Tiek muzikinių, tiek vizualinių kūrinių bendra tema nesieja. Kompozitorių prašėme, kad jie rašytų kūrinius kaip dedikaciją Lietuvai, o fotografė ir videomenininkė Lauryna Narkevičiūtė kūrė dekonstruodama pirmines kompozitorių idėjas, negirdėjusi muzikinių pavyzdžių. Premjeroje ne tik žiūrovai, bet ir mes pirmą kartą išvydome galutinį produktą. Laurynos parengtos vizualizacijos buvo transliuojamos ekrane, pakabintame virš mūsų galvų. Tik tada pamatėme visus darbo komponentus kartu, stebėjome, kaip elementai veikia tarpusavyje: ar tinka, ar yra simbiozė, kokie kontrastai. Aišku, jie galėtų gyvuoti ir atskirai, ,,Performoje“ jiems yra daug erdvės, laisvės. Jie gali būti ir priklausomi, ir nepriklausomi vienas nuo kito.

 

L. K.: Man ,,Performa“ buvo estafetė, žaidimas, kurio metu savo instrumentais vienas kitą interpretavome. Videomenininkas Kornelijus Jaroševičius irgi žaidė su Laurynos darbais, savaip šokdino vaizdą. Stebėjome, kaip įvairūs menai juda kartu. Mes tik inicijavome formą, o tiek kompozicijos, tiek vizualizacijos toliau gyvena savo gyvenimą – ir atskirai, ir kartu.

 

A. K.: Dar pridėčiau, kad mes žaidėm ne tik tarpusavyje, bet ir su klausytojais, žiūrovais. Žaidimas persikėlė ir į albumą: jame klausytojas turi galimybę ne tik girdėti, bet ir jausti tekstūrą, matyti vizualus, susipažinti su kūrinių istorija, idėjomis.

 

Kompaktinė plokštelė dedikuota Lietuvai. Kas jums yra lietuviškumas? Kodėl tai svarbu?

A. K.: Ir studijų metais, ir dabartinėje muzikinėje veikloje mus supa vakarietiška muzika. Norisi sustoti ir atsigręžti į savo šaknis, į savo prigimtį. Klausėme savęs, kur esame šiuo metu, kokie žmonės, menininkai mus supa, kokios vertybės mums svarbiausios. Tokių pamąstymų vedami užsakėme kūrinius kaip dėmesį lietuvių kūrybai, kuri šiuo metu mūsų repertuare užima itin svarbią vietą.

 

L. K.: ,,Performa“ atspindėjo mūsų gyvenimus ir tai, ką veikėme. Pasakysiu už abu ‒ juo toliau, juo labiau jaučiamės savo vietoje, savo žemėje, savo laiku. Aišku, nesinori įsisprausti į rėmus, nežinau, kur baigsis ta „mūsų žemė“. Galbūt ji begalinė, bet šiuo metu tokia yra mūsų šalies scena, turinti nerealias galimybes, daug talentingų kūrėjų. Ir aš, ir Arnas norime suteikti lietuvių kūrėjams balsą ir leisti skambėti. Albumo dedikacija yra natūrali gyvenimo ir aplinkybių pasekmė, tai nebuvo įkyri idée fixe.

 

Plokštelėje įrašyti nauji, iki šiol neskambėję Juliaus Aglinsko, Arturo Bumšteino, Dominyko Digimo, Andriaus Maslekovo, Mykolo Natalevičiaus ir Rūtos Vitkauskaitės kūriniai. Tad jūs neišvengiamai bendravote su kompozitoriais. Ką atlikėjams teikia bendradarbiavimas su autoriumi?

L. K.: Laimę (šypsosi). Man bendradarbiavimas yra pagrindinis profesijos stimulas. Kūrinys nėra tik sukurtas daiktas, turintis struktūrą. Už jo slypi asmenybė, žmogus. Kiekvienas kompozitorius yra vis kitoks, kiekvienas atsineša savo principus, mintis. Vieni kūrėjai labiau įsileidžia į procesą, kiti mažiau, bet visais atvejais yra ryšys. Toks bendradarbiavimas mane augina, jo visada laukiu.

 

A. K.: Darbas tiek su kompozitoriais, tiek su kitais menininkais, mano nuomone, yra pagrindinė inspiracijos priemonė, per kurią tobulėjame. Kvietimas dalintis savo mintimis bei kūrybiniais išgyvenimais su kitais menininkais priverčia nuolat mąstyti ir judėti į priekį.

 

Besiklausydama kartais nepatikėdavau, kad groja styginiai: įvairios šiuolaikinės technikos, Vitkauskaitės kūrinyje itin aukšti dažniai, Bumšteino elektroninių balsų sekimas, grojimas atliepiant įrašą, Natalevičiaus tembrinė kaita, Digimo kūrinyje skambėjote kaip mušamieji instrumentai. Kaip ieškote tembro savitumo?

L. K.: Kiekviename kūrinyje skirtingai. Pavyzdžiui, Digimas ir Maslekovas labai konkrečiai užrašo technikas, labai tiksliai įvardija tembrinius ypatumus. Bumšteino kūrinyje žemėlapiu buvo balsas, kuriuo sekėme, jį imitavome.

 

A. K.: Svarbu pabrėžti, kad „Performos“ programoje yra ir akustinių, ir elektroninių kūrinių. Pavyzdžiui, Natalevičiaus kūrinyje ,,rasa. rūkas.“ mūsų garso takelis buvo perleistas per įvairias garso redagavimo programas, tad truputį atitolo nuo realaus instrumento garso. Bet buvo ir labai daug ieškojimų su savo pačių instrumentais. Pavyzdžiui, Vitkauskaitės „Hightet“ visiškai akustinis, tačiau smuikas ir violončelė skamba itin aukštame registre, girdimi tarsi du sopranai.

 

Klausydamasi Aglinsko „Tarp tylos“ prisiminiau, kaip mokytoja sakydavo, kad tylą reikia išklausyti. Įsivaizduoju, kad grojant ansamblyje tylos akimirka turėtų itin suartinti atlikėjus. Klausant tylos pajuntamas partneris. Kas jums yra tyla ir kaip jūs ją išgyvenate?

L. K.: Tyla yra viena svarbiausių muzikos sudedamųjų dalių. Garsai yra tik tam tikra užuomina, po kurios reikalingos pauzės, atsikvėpimai, skirti pajautimui, įprasminimui, susikaupimui. Aglinsko kūrinyje pauzės yra labai ilgos, labai svarbios, o garsinės frazės ‒ sukarpytos, trumpos.

 

A. K.: Tyla čia netgi svarbesnė nei tai, kas vyksta tarp jos. Net ir pavadinimas ,,Tarp tylos“ nurodo į tai, kas yra tarp jos. Kūrinys savotiškai nepatogus klausytojui, nes muzikinė medžiaga sukarpyta, visi motyvai sutraukyti, natūrali garsų tėkmė vis neprasideda. Tačiau galime atrasti tylos tėkmę, kuri kompozicijos kontekste sudaro atskirą siužetinę liniją. Aglinsko kūrinyje tyla svarbesnė už muzikinę medžiagą. Tai, kas vyksta tarp tylos, yra tik jungiamieji elementai.

 

L. K.: Prisimenu, kad repetuojant duetui pagroti pirmąsias tris natas buvo itin sunku. Niekaip negalėjome įsigroti, išdainuoti. Bet tuomet atradome kitą tylos ir pauzės perspektyvą, pažvelgėme kaip į laiką, skirtą kartu kvėpuoti, kartu girdėti, įsijausti ir įsiklausyti tiek į savo, tiek į partnerio kūną. Tai labai intymus kūrinys, suartinantis ansamblį, o tyla jame yra labai muzikali.

 

Dabar šie įrašai tapo tam tikra kūrinių atlikimo konstanta, su kuria bus lyginami kiti jų atlikimai.

A. K.: Albumas atspindi tik tam tikrą gyvenimo etapą. Tai, kas yra įrašyta šią dieną, reflektuoja ir įamžina mūsų kaip kūrėjų kryptį ir tam tikrus muzikos atlikimo pasirinkimus. Interpretuoti kitaip galima kad ir kitą dieną. Kiekvienas atlikimas priklauso ir nuo žmogaus emocinės būklės, net nuo oro. Pirmiesiems gal net lengviau, nes dirbi kartu su kompozitoriumi ir brėži tam tikrą interpretavimo kreivę. O vėliau viskas priklausys nuo kitų atlikėjų ‒ ar jie seks jau sukurta istorija, ar kurs naują, savitą atlikimo manierą.

 

L. K.: Muzika gyvena toliau, kai kuriasi kitos, naujos interpretacijos. Čia kaip lopšinę dainuoti: vieni vienaip dainuoja, kiti kitaip. Kiekvienas turi savo būdą, savo priėjimą, ir tai labai sveikintina.

 

Ko albumo kūrimas jus išmokė?

L. K.: Albumas ‒ daug atsakomybių. Jo sukūrimo procesas truko siaubingai ilgai, beveik metus. Pirmiausia reikėjo sau atsakyti, kaip mes norime skambėti. Antra ‒ darbas prie leidybos mums buvo visiškai naujas ir nepažįstamas. Trečia ‒ sprendimai dėl vizualaus pavidalo. Čia visą mūsų „kelionę“ koordinavo menininkė Lauryna Narkevičiūtė. Galiausiai ‒ tekstai (redaktorius Rytis Masilionis). Susisiekdavome per zoom, skaitydavom, interpretuodavom, bandydavom suprasti, ką iš tiesų kalba žodžiai. Man labai patiko šis procesas ‒ bandymas susikalbėti jau ne garsais, o žodžiais. Padarėme viską, kaip norėjome. Labai džiaugiuosi tuo, kaip albumas atrodo, kaip skamba.

 

A. K.: Siekėme, kad albumas kiek galima labiau primintų gyvą pasirodymą. Galvojome, kaip pateikti audiovizualinio projekto nuotaiką fiziniu pavidalu. Tai buvo sudėtingiausia užduotis, todėl taip ilgai užtrukome. Nenorėjome išleisti tiesiog paprasto CD. Norėjome jį priartinti prie kažko gyvo. Taip albume atsirado knygelė, istorijos, kontekstai, vizualizacijos. ,,Performa“ ‒ mūsų pirmasis tarpdisciplininis projektas. Norisi, kad klausytojas jame atrastų ir išgyventų savo potyrius.

 

Ar albumo klausytojas galėtų pasijusti kaip gyvame koncerte?

A. K.: Gyvo pasirodymo atkartoti neįmanoma. Nors siekėme, kad žmonės sugebėtų pajausti tą atmosferą tiek fiziškai (lytėjimu, rega, klausa), tiek emociškai.

 

L. K.: Medijų jungimas galbūt paskatins klausytoją pagalvoti, kaip jis jaučiasi ne tik pačioje muzikoje, bet ir platesniame kontekste.

 

A. K.: Manau, kiekvienas atsakys sau, ką jis nori šiame albume rasti. Galbūt nori išgirsti smuiką ir violončelę, gal juose atpažinti savo mėgstamą kompozitorių, gal atrasti albumą kaip knygą ar kokį kitą daiktą. Šiame paprastame albume linkiu pabandyti kuo daugiau visko atrasti.

 

Dėkoju už pokalbį.

„Twenty Fingers Duo“. A. Morozovo nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. A. Morozovo nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. T. Stuko nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. T. Stuko nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. L. Narkevičiūtės nuotr.
„Twenty Fingers Duo“. L. Narkevičiūtės nuotr.
CD „Performa“ viršelis. Laurynos Narkevičiūtės dizainas
CD „Performa“ viršelis. Laurynos Narkevičiūtės dizainas