7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pianistas Jurgis Karnavičius: „Mano žinutė labai paprasta – menas yra nuostabus“

Rengėjų inf.
Nr. 38 (1359), 2020-11-06
Muzika Anonsai
Jurgis Karnavičius. Organizatorių nuotr.
Jurgis Karnavičius. Organizatorių nuotr.

Jurgis Karnavičius – vienas žymiausių vyresnės kartos lietuvių pianistų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, pastaruosius devynerius metus vadovavęs LMTA Fortepijono katedrai, praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo vienas pirmųjų Lietuvos pianistų, pelniusių apdovanojimus išties prestižiniuose tarptautiniuose pianistų konkursuose (R. Schumanno Zwickau, L. van Beethoveno Vienoje ir kt.). Šalia aktyvios solinės pianisto veiklos, dažnai pasireiškiančios įspūdingomis monografinėmis programomis, J. Karnavičius paliko ryškų pėdsaką kamerinio muzikavimo bei akompanavimo srityse, nuolat koncertuodamas su žymiausiais Lietuvos kameriniais ansambliais ir savo žmona, operos soliste Sigute Stonyte. Pianisto repertuaro branduolį sudarė Vienos klasikų bei tokių romantizmo atstovų kaip R. Schumann, J. Brahms, F. Liszt kūryba, vėliau jo dėmesį žymiu mastu prikaustė prancūzų autorių muzika. Būdamas itin reiklus sau, pianistas nelepina klausytojų dažnais koncertais ar gausybe įrašų, ilgai brandina kūrybinius sumanymus, leisdamas laikui maksimaliai paveikti atliekamą muziką ir suformuoti turtingiausią jos keliamų emocijų spektrą.

 

Bene taikliausiai J. Karnavičiaus meną apibūdino Giedrė Kaukaitė po pianisto rečitalio 2019 metų rudenį: „Gera klausytis stiprios romantinės ir spalvingos impresionistų muzikos, kai skambina intelektuali, harmoninga asmenybė, kuriai orumas ir išmintis – savaime suprantami, gyvenimo tėkmėje kantriai puoselėjami dalykai. Emocijų pakilumas tuomet suskamba ne tik iš širdies, bet ir tauriai, ypač paveikiai, nestokojant brandaus filosofinio žvilgsnio. Tai buvo įsimintinas pavyzdys, kaip jautraus menininko valia išgrynina interpretaciją, atverdama švarų kūrinių pirmapradiškumą, pasiekdama brangų įspūdį, tarsi pažįstamą muziką girdėtume pirmą kartą.“

 

Kritikų atsiliepimuose kartojasi teiginys, kad Jūsų atlikimas yra itin intelektualus. Gal galėtumėte savais žodžiais paaiškinti, kaip intelektualumas atsispindi muzikoje?

Intelektualumas kartu su emocija ir technine meistryste yra būtina ir neatsiejama muzikos atlikimo proceso dalis. Be abejo, skirtinguose muzikos stiliuose šių trijų veiksnių proporcija nėra visada vienoda. Intelektinis pradas bus ypač svarbus skambinant tarkim Vienos klasicistų kūrybą, tuo tarpu atliekant kokį nors virtuozinį etiudą jo reikšmė nebebus tokia didelė. Tačiau bet kuriuo atveju aukščiau minėti trys elementai privalo egzistuoti kiekvienoje interpretacijoje, be kurio nors vieno iš jų ji tiesiog yra negalima. Na, o intelektualumas muzikoje siejasi su begale komponentų – tai ir kūrinio formos, laiko tėkmės, vystymosi logikos pajautimas, ir dėmesys garso formavimui, tiksliam frazavimui, tam tikrų kulminacinių taškų išryškinimas, jų tarpusavio ryšio organizavimas, kitaip sakant tai, ką mes vadiname apgalvota interpretacija. Žinoma, intelektas visada turi būti tam tikrame balanse su emociniu pradu. Akivaizdu, kad protingas muzikos suvokimas ar taikliai pagauta emocija žymiu mastu padeda išspręsti ir konkrečias technologines problemas.

 

Jūsų užnugaryje – įspūdinga muzikinė patirtis. Ką Jums šiandien reiškia gyvai atlikti kompozitorių užrašytą muziką? Ar turite savo žinutę, kurią norite perduoti kiekvieno koncerto metu?

Mes, muzikai, esame nepaprastai privilegijuoti žmonės, turėdami galimybę prisiliesti prie iškiliausių muzikos meno šedevrų. Mūsų prisilietimo dėka kiekvieną kartą iš naujo suskamba garsai, kuriuos kompozitorius užrašė prieš daugelį dešimtmečių ar šimtmečių. Galime žavėtis puikiais architektūros pavyzdžiais, genialių dailininkų nutapytais paveikslais, žiūrėti nuostabiausius kino filmus, tačiau tik muzikoje mes patys tampame kūrinio gimimo proceso dalimi. Nuo mūsų priklauso, kokią žinią konkretus kūrinys transliuos klausytojui. O ši žinia skirtingų atlikėjų rankose gali būti vis kitokia. Todėl galime tūkstantąjį kartą klausytis kurios nors Beethoveno Sonatos, ir staiga suvokti, kad tokią mes ją girdime pirmą kartą. Nuostabiausi yra tie koncertai, kai pakylama virš skambinimo fortepijonu, kai po įvykusio meno akto nesinori nieko kalbėti, nes intuityviai jauti, kad bet kuris ištartas žodis suardys tą nepakartojamą įspūdį, kurį norėsi savyje nešiotis kuo ilgiau, gal net visą gyvenimą. Taigi mano žinutė labai paprasta – menas yra nuostabus.

 

Esate akademikas. Kaip Jums atrodo, ką pedagogas turi perduoti jaunesnėms kartoms? Kokia yra jo misija?

Man atrodo, kad pedagogo misijos klausimas mūsų laikais yra ypač svarbus. Dabar jauniems žmonėms dažnai aiškinama kaip siekti karjeros, kaip save reklamuoti, kaip skambinti vieną ar kitą kūrinį, kad tai padarytų įspūdį konkurso žiuri nariams, ir t.t. Jei kartais paskaitau pradedančių ir bent minimalaus pripažinimo sulaukusių muzikantų interviu, dažnai susiduriu su teiginiais, kad norint „prasimušti“ reikalingi „tvirti raumenys“, kad muzikos pasaulyje neišvengiamai reikia „lipti per galvas“, kitaip tavęs niekas nepastebės. Taigi, susiduriame su paprasčiausiu muzikos bizniu, kuris neturi nieko bendra su muzikos menu, ir, deja, baigia išstumti pastarąjį iš mūsų gyvenimo. Skamba pesimistiškai, bet aš matau būtent tai. Nesakau, kad turime būti visiški naivuoliai idealistai, negalintys pritapti kasdienybėje, tačiau tik šis idealizmas yra tikro nesudarkyto muzikos meno išlikimo garantas. Kai baigęs paskaitas išeinu iš Akademijos pastato, labai aiškiai pajuntu, kad dirbdamas su studentais buvau tarsi nusikėlęs į kitą realybę, pasaulį, kuriame viešpatauja muzikos sukurtas grožis, šviesa, harmonija... Tuomet jaučiuosi laimingas, ir tikiuosi, kad tą dieną bent kruopelytę tos laimės atrado bei savyje išsaugojo ir mano jaunieji kolegos.

 

Galbūt pavyktų įvardyti svarbiausius mokytojus, kuriuos sutikote savo gyvenime?

Be abejo, jaunystėje patyriau tam tikrų man svarbių žmonių įtaką. Kiekvienas jų buvo šalia skirtingu laiku, visiems jiems jaučiu didelį dėkingumą. Tai Edmundas Gedgaudas, mano specialybės mokytojas Čiurlionio menų mokykloje nuo pirmos iki paskutinės klasės, mano tėvas, profesorius Jurgis Karnavičius (pas jį mokiausi Lietuvos konservatorijoje, dabartinėje LMTA), profesorius Levas Naumovas – mano asistentūros-stažuotės vadovas Maskvos konservatorijoje. Visi jie buvo būtent Mokytojai iš didžiosios raidės, formavę mano asmenybę, o ne mokę siaurų amato dalykų. Negaliu nepaminėti Novosibirsko konservatorijos profesoriaus Visariono Slonimo, vos savaitės trukmės stažuotė pas jį turėjo man didžiulę įtaką, nors tuo metu jau buvau formaliai baigęs visus mokslus. Kokie svarbūs bebūtų mokytojai, jie visgi tik sudeda pagrindus, nurodo kryptį ir atveria duris, toliau turi eiti pats, ir tik nuo tavęs priklauso, kokia bus tavo gyvenimo kelionė. Jei nori tobulėti, turi nuolat ieškoti, abejoti, atrasti, vėl iš naujo abejoti... šis procesas neturi pabaigos. Jei tik sustosi ir pagalvosi, kad viską žinai ir išmanai, kaip menininkas būsi miręs.

 

Kaip pasirenkate kompozitorius ir jų kūrinius?

Skambinu tai, ko „negaliu neskambinti“. Kiekvienas tikras muzikas pasakys, kad jo mylimiausias kūrinys yra tas, kurį jis šiuo metu studijuoja ar atlieka. Tai tiesa, kokia gi būtų prasmė skambinti nemylimą kūrinį? Man pasisekė, nes koncertinės veiklos niekada neturėjau tiek daug, kad nebejausčiau to būtino koncertinio „alkio“, kurį numalšinus ėjimas į sceną taptų paprasčiausiu darbu. Nevengiu rečiau atliekamo repertuaro, nes matau, kiek daug yra puikios muzikos, kuri nepelnytai yra atsidūrusi vis tų pačių nuolat koncertų salėse skambančių „populiarių“ kūrinių šešėlyje. Čia vėlgi susiduriame su mąstymo inercija ir paprasčiausios komercinės sėkmės siekiu. Tokio kelio niekada nesirinkau ir nesirinksiu.

 

Užaugote žinomų muzikų šeimoje. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Buvau vienas vaikas šeimoje, mylimas, bet nelepinamas. Turėjau tikrą vaikystę su visais jos džiaugsmais, niekada nebuvau užrakinamas kambaryje ir verčiamas skambinti 6 ar 8 valandas. Mano tėvas buvo pianistas, tiesa, taip pat ir tuometės Lietuvos konservatorijos Rektorius, tad fortepijonui laiko jam likdavo labai nedaug. Visgi prisimenu jo pasiruošimus koncertams, kai namie skambėjo Liszto ir Beethoveno sonatos, Brahmso vėlyvosios pjesės. Mano močiutė (tėvo mama) buvo puiki dainavimo mokytoja, dažnai jos pamokos vykdavo mūsų namuose, tad žaisdamas gretimame kambaryje išgirsdavau ir nemažai vokalinio garso formavimo paslapčių. Mano mama buvo dainininkė, bet man gimus ji prie šios veiklos nebegrįžo. Nepaprastai šviesus žmogus buvo mano močiutė iš mamos pusės, gyvenusi Estijos kaime. Jei manyje yra kas nors gero, tai didžia dalimi esu už tai dėkingas būtent jai.

 

Viena meno sritis maitina kitą. Kas Jus įkvepia ar „pamaitina“? Kokie tai rašytojai, kokie tapytojai, režisieriai ar kiti kūrėjai?

Taip, inspiracija menininkui yra būtina, ir turbūt natūraliausia jos ieškoti kitose meno srityse. Akivaizdu, kad laikas, praleistas su kitais menais yra ne mažiau svarbus nei prie instrumento atsėdėtos valandos, nes kuo vidiniai žmogus yra turtingesnis, tuo daugiau jis turi ką pasakyti klausytojui. Muzikoje galime atrasti vienokį ar kitokį ryši su daugeliu kitų meno sričių. Tobulindamas savo interpretacijų formą dažnai jaučiuosi tarsi architektas ar skulptorius, kaip dailininkas pasirenku vienam ar kitam autoriui tinkantį garso intensyvumą ir spalvinę paletę, įsiklausau į kūrinio „kalbos“ tėkmę, lyg tai būtų literatūra, arba staiga atrandu muzikoje kinematografinius efektus ir jaučiuosi tarsi kino operatorius. Jei kalbėsime apie konkretesnius įkvėpimo šaltinius, tai galėčiau įvardyti prancūzų impresionistus dailėje, italų neorealizmą ir nepaprastą Andrejaus Tarkovskio poetiškumą kine. Be abejo skaitau knygas, tačiau neturiu vieno ar dviejų mėgstamiausių rašytojų. Inspiracijos kūrybai randu ir kitose srityse, pavyzdžiui fotografijoje, pats mėgstu fotografuoti ir matau, kaip tampriai ši sritis susijusi su muzika. Be to, esu ne tipinis muzikantas, kuris tik sėdi prie instrumento, klausosi muzikos ar dirba su studentais, - didelę laiko dalį skiriu aktyviai fizinei veiklai, tai puikiai subalansuoja žmogaus vidų ir „išvalo smegenis“.

 

Ar esate kada svarstęs rinktis ne muziko profesiją?

Rimtai niekada nesvarsčiau ir matyt jau nebesvarstysiu. Šioje profesijoje atsidūriau natūraliai ir ji man teikia didelį džiaugsmą, tad nematau prasmės nieko keisti.

 

Žymos:
Rengėjų inf.,
Jurgis Karnavičius. Organizatorių nuotr.
Jurgis Karnavičius. Organizatorių nuotr.