Pianistas Gintaras Januševičius: „Mielai pasitinku klausytojus prie salės durų“
Spalio 18 d. Paliesiaus dvare įvyks ypatinga charizma spinduliuojančio pianisto Gintaro Januševičiaus koncertas, kurio programoje gausybė nuotaikingų kūrinių.
Apie būsimą koncertą atlikėjas sako: „2020 metais kaip niekad daug kalbame apie sveiką gyvenseną ir imunitetą. Plauname rankas ir perkame vitaminus, rūpinamės sveiku miegu ir stengiamės patirti kuo mažiau bereikalingo streso. Būtent tokia ir yra mano naujausia programa, prisodrinta muzikinio vitamino C – visi jos kūriniai, parašyti C-Dur tonacija, yra kupini energijos, humoro ir geros nuotaikos.“
Gintaras Januševičius išgarsėjo 2004-aisiais, tapęs jauniausiu Tarptautinio Monrealio konkurso finalininku, o konkurse paskambintus S. Rachmaninovo Etiudus-paveikslus Op. 39 gyrė tokie fortepijono meistrai kaip Jean-Philippe Collard, Kum-Sing Lee, Michel Dalberto, Benedetto Lupo. Etiudų-paveikslų įrašas netruko apkeliauti viso pasaulio radijo stotis. Netrukus sekė pasirodymai legendinėje Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Barselonos „Palau de la Musica Catalana“, Würzburgo Rezidencijoje, Monrealio „Wilfrido Pelletier“ salėje, Madrido Auditorijoje, Šenženio koncertų salėje, Paryžiaus „Salle Cortot“, Berlyno Kapituliacijos salėje ir t.t. Atlikėjas koncertavo daugiau nei su 30-čia orkestrų, solines bei kamerines programas pristatė daugelyje Lietuvos ir Vokietijos miestų, taip pat Niujorke, Vašingtone, Rio de Žaneire, Berlyne, Prahoje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Stokholme, Varšuvoje, Dubline, Ciuriche ir t.t. 2017 metais Gintaras Januševičius Klaipėdoje įkūrė vasaros fortepijono akademiją „Klaipėda Piano Masters“, savo muzikinėmis idėjomis bei paskaitų įvairiapusiškumu analogų neturinčią visame pasaulyje.
Kviečiame susipažinti su pianistu artimiau.
Fortepijono paslapčių mokytis pradėjau būdamas ketverių. Nepamenu pirmųjų pamokų turinio, užtat puikiai prisimenu kruopštumą ir dėmesį, kuriuos nuo pirmųjų kūrinėlių man skiepyjo E. Balsio menų gimnazijos mokytoja Valentina Potejenko.
Būsimų profesionalių muzikantų vaikystė atrodo panaši į sportininkų. Labai daug lemia disciplina, gebėjimas susikaupti, kruopščiai dirbti, atlikti mokytojo užduotis. Taip pat labai daug lemia ir aplinka – kiek joje muzikos bei ja degančių žmonių. Man labai pasisekė, kad užaugau muzikinėje aplinkoje, kurioje muzika tapo natūralia mano gyvenimo dalimi. Juk norint tapti profesionaliu atlikėju su muzika – grojant ir klausant – reikia praleisti itin daug laiko.
Visgi, kaip bet kuris vaikas, buvau labai smalsus ir turėjau nemažai kitų interesų – nuo karatė iki geografijos. Mano vaikystė buvo įdomi, niekada neribodavau savęs, domėdamasis kitomis sritimis. Apie tapimą profesionaliu muzikantu pradėjau galvoti tik šešioliktais gyvenimo metais, po pirmųjų pergalių konkursuose. O didžioji dalis mano pomėgių – nuo istorijos iki kino filmų, tapo mano muzikinių programų įkvėpimo šaltiniais.
Ką Jums reiškia ankstyvas pripažinimas ir apdovanojimai?
Šiuo metu gyvename kiek kitokiais laikais – pasaulyje begalė penkiamečių bei šešiamečių, galinčių pasigirti tarptautinių konkursų prizais. Vien Lietuvoje kasmet priskaičiuosime gerokai per dvi dešimtis muzikinių konkursų, o ir tarptautinio konkurso laureato statusas tampa tarsi savaime suprantamu dalyku nuo pirmųjų žingsnių muzikos pasaulyje. Pažįstu ne vieną dešimtmetį, kurio prizų skaičius yra didesnis, nei mano kartos pianistai pelnydavo per visą karjerą.
Mano vaikystėje pianistai turėjo vos vieną-du konkursus visoje Lietuvoje, kuriuose galėjo dalyvauti vaikai. Mokykloje gyvendavome nuo egzamino iki egzamino, net klasės koncertus rengdavo retas mokytojas. Taigi iki penkiolikos, kai pradėjau koncertuoti, sėkme muzikoje galėdavau laikyti tik iš egzamino gautą dešimtuką. Pagal dabartinius standartus mano, kaip pianisto šioks toks pripažinimas atėjo itin vėlai ir suveikė labiau kaip palaikymas bei pagalba apsispręsti, kurią profesiją pasirinkti.
Ar turite kokį ritualą prieš ir po koncerto?
Konkursiniais metais turėdavau marškinius, „su kuriais sekdavosi“. Pagausėjus koncertų, stengdavausi kuo daugiau naujų marškinių paversti „sėkmingais“, kuo geriau sugrodamas jų „debiutinį koncertą“. Vėliau, suvokęs, kad sėkmė slypi ne vien marškiniuose, šią tradiciją apleidau. Nors kai kurie „legendiniai“ pirmųjų konkursų marškiniai vis dar kabo spintoje.
Vėliau koncertinio gyvenimo natūraliu ritualu tapo bendravimas su publika. Ankščiau prieš koncertą užsiverdavau artistinėje, dabar mielai pasitinku klausytojus jau prie salės durų. Tai puikus atsipalaidavimo ritualas bei įdomių istorijų šaltinis. Nemažai draugų į mano gyvenimą atėjo būtent per prieškoncertinius pokalbius.
Koks, Jūsų nuomone, yra tobulas koncertas?
Koncertas yra daugiaplanis, daugialypis įvykis. Jame persipina muzika, buvimas tarp žmonių, pasikeitimas istorijomis, patirtimis, emocijomis. Tardamas publikai paskutinius koncerto žodžius padėkoju už bendrą laiką kartu. Juk jų atėjimas į koncertą nėra savaiminis, tai – komplimentas tiek man, tiek visai klausytojų prieš tai turėtai patirčiai su muzika. Tobulai jaučiuosi tada, kai koncerte galiu atlikti visus sumanymus ir jaučiu, kad klausytojui padovanojau nepamirštamą įvykį bei įžiebiau dar didesnį norą domėtis man taip brangia muzika.
Gyvename pertekliaus laikais. Šiandieniniame pasaulyje kone kiekvienas savo srities profesionalas išgyvena konkurenciją. Ar jaučiatės radęs savo vietą? Savo auditoriją?
Turiu tai, ko man reikia labiausiai – organizatorių pasitikėjimą ir visišką kūrybinę laisvę. Džiaugiuosi, kad gyvename laikais, kai publikai galima pasiūlyti tiek įvairios muzikos. Egzistuoja platus atlikėjų ratas, pilnas skirtingų asmenybių, kurių kiekvienas turi teisę apeliuoti į skirtingų skonių publiką, nedabinant jų darbo tokiais epitetais, kaip „elitinis“, „rimtasis“, „popsiškas“, „menkavertis“. Jei į jūsų koncertą susirenka publika, vadinasi – jūsų menas yra reikalingas.
Savo publiką galėčiau apibūdinti kaip nišinių dalykų mėgėją. Pats mėgstu retus kvepalus, retus viskius, nekomercinį kiną, o turistų pamėgtuose miestuose renkuosi ne atviručių objektus, o užkulisius. Koncertuose per muziką perduodu savo gyvenimiškas tiesas ir patirtis: suprantu, kad yra daug žmonių, kuriems jos gali pasirodyti per daug nestandartinės. Džiaugiuosi, kad mano koncertų mėgėjų ratas kristalizuojasi, tačiau auga – ateina vis daugiau klausytojų, kuriuos atpažįstu iš ankstesnių koncertų. Ištikimų klausytojų skaičius, kokį sutraukdavau prieš epidemiją, būdavo idealus tiek man, tiek mano koncertų organizatoriams.
Kokiais muzikiniais atradimais šiuo metu gyvenate?
Per pandemiją išmokau mėgautis laiku, kurį praleidžiame namuose. Juose be mano mylimiausių žmonių yra nuostabi natų, knygų bei įrašų biblioteka, kurią kaupiau daug metų, bet deramai neskyriau laiko.
Taip pat vienu didžiausių energijos šaltiniu tapo pedagoginė veikla. Ir prieš pandemiją turėjau nuostabią klasę, intensyviai dėsčiau. Visgi mokinių pažanga ir susitelkimas darbui 2020 metais pakilo į visiškai naują lygį, o ir aš dar niekada dėstydamas nejutau tokio didžiulio įkvėpimo, kaip dabar.
Yra begalė tokių. Visgi, su niekuo nesulyginamą efektą paauglystėje man padarė J. Gaarder knyga „Sofijos pasaulis“, o jaunystėje – S. Jonze bei Ch. Kaufmano filmas „Būti Džonu Malkovičium“.
Kuo būtumėte, jeigu nebūtumėte pianistas?
Ir šiandien negaliu būti „tik pianistu“: mėgstu dėstyti, organizuoti renginius, rašyti tekstus, keliauti, kurti. Daugiau laiko nei prie fortepijono praleidžiu domėdamasis istorija, politika. Būtent todėl afišose ar internete retai surasite reklaminę mano nuotrauką prie fortepijono – norėčiau būti visų pirma matomas ne kaip pianistas, o kaip visapusiškai išsilavinęs žmogus, pasirinkęs fortepijoną kaip savo idėjų išraiškos kalbą.
Kokia muzika Jus jaudina labiausiai? Ar grodamas galvojate apie žinutę, kurią norite perduoti savo klausytojams?
Kiekviena mano programa – tai nauja istorija, nugludinta mano asmeninių išgyvenimų bei impresijų, kurias dovanoju kiekvienam klausytojui. O sujaudinti mane gali labai įvairi muzika – nuo renesanso iki hip-hopo, svarbu, kad ji būtų parašyta talentingai ir, svarbiausia, kokybiškai. Autoriaus ar atlikėjo meilė detalėms, pagarba klausytojui girdimi visada – tokia muzika mane ir įkvėpia, ir moko, kaip dar geriau pasiruošti susitikimams su publika.
Yra manoma, kad muzika – universaliausia žmonijos kalba. O kaip atrodo Jums?
Muzikos efektas žmonėms nebereikalauja įrodymų. Į ją emocingai reaguoja tiek kūdikiai, tiek suaugusieji. Studentavimo metais dažnai koncertuodavau senelių prieglaudose, sunkiomis protinėmis ligomis sergančius pacientus prižiūrinčiose ligoninėse – muzika pasiekdavo net tuos klausytojus, kurių, atrodė, nebepasiekdavo jokios kitos priemonės. Ji nuramindavo, pravirkdydavo, suteikdavo jėgų, grąžindavo į gražiausius prisiminimus. Didžiuojuosi galėdamas šia kalba bendrauti ir tikiuosi kuo daugiau žmonių praturtinti jos skleidžiamu grožiu.
