7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vasariški prisiminimai apie muzikalią Viržonių giminę

Minint dirigento Vytauto Viržonio 90-metį

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Nr. 28 (1349), 2020-08-28
Muzika
Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.
Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.

Prieš 90 metų rugpjūčio 25 d. Vabalninke gimęs Vytautas Viržonis (mirė 2010 m. birželio 15 d. Vilniuje) tapo vienu iškiliausių savo kartos Lietuvos dirigentų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriumi, išugdžiusiu ne vieną operos dainininkų kartą.

 

Metai bėga kaip vanduo. Tamsu ir šalta vakarais. Sumitusios pelės pargrįžta iš tuščių palaukių. Ruduo. Maestro Vytautas Viržonis jaukiai įsitaiso krėsle, atsiverčia partitūrą. Telefonu klausiu: gal galime pasikalbėti? O taip, tokiais vakarais tik ir kalbėtis apie praeitį, „anuos laikus, kai riestiniais snigo...“. Ir man malonu. Vaikystėje Panevėžyje buvo žinoma Viržonių pavardė. Visada gerai nusiteikusį vyriausią – Praną Viržonį – buvo galima pamatyti su smuiku rankose. Elžbieta Viržonienė buvusi Panevėžio muzikos mokyklos mokytoja, Konstancija Viržonytė-Klygienė – smuikininkė, į kurios namus eidavau mokytis smuikuoti. Nepatiko be vibrato skambantis čirškiantis garsas. Fortepijonas skambėjo kitaip, tad jį pasirinkau. Vėlesnės kartos Konstanciją (Klygienę-Marcinkevičienę) žinojome kaip puikią kankliuotoją.

 

„Dėdės Prano brolis, mūsų tėtė Jonas, galėjo užimti tokią pat solidžią vietą muzikos istorijoje kaip Juozas Gruodis, Juozas Karosas. Gimė Aluntoje, kaip sakydavo vietiniai. Joną Vžesniauską (vėliau pakeitė pavardę į Viržonį) iš pradžių muzikos mokė tėvas, siuvėjas ir zakristijonas Steponas Vžesniauskas. Jonas griežė smuiku, mama Konstancija labai gražiu balsu dainavo. 1912 m. Alantoje, tame pačiame name, apsigyveno būsimieji kompozitoriai Gruodis ir Karosas, jie pastebėjo jaunuolio muzikinius gabumus ir pradėjo intensyviai jį mokyti muzikos. 1915 m. Gruodis su Karosu išvyko studijuoti į Maskvą. Kvietė kartu važiuoti ir tėtį. Tačiau prasidėjo karas, ir Jonas apsisprendė kelionės į Maskvą atsisakyti. Juolab kad Aluntos bažnyčia liko be vargonininko ir, nors Jonui tebuvo 15 metų, kunigui prašant, jis liko vargoninkauti Aluntoje. Čia vedė mokytoją Stasę Beleckaitę, su kuria susilaukė keturių vaikų“, – pasakojo Vytautas Viržonis.

 

Savarankiškai vargoninkauti ir vadovauti chorui J. Viržonis ėmė 1914 m. Alantoje: parengė chorą 1924 m. pirmajai visos Lietuvos dainų šventei Kaune. Prie vargonų, su besimokančiais giedoti bei muzikuoti dirbo Giedraičiuose, Biržuose, Kelmėje, Krakėse, Kėdainiuose, Šėtoje, Montvliškyje. Visur skleidė meilę muzikai.

 

Apie J. Viržonio ir šeimos gyvenimą Krakėse, kur mokėsi jo vaikai, pasakojo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja Rita Viržonytė-Vaitkevičienė: „Jonas Viržonis buvo šviesulys ne tik Krakėse, bet ir visame valsčiuje. Dainavome Vlado Paulausko „Miškų gėlę“, „Jūreivių maršą“. Jeigu jų koncerte nedainuodavome, publika tiesiog reikalaudavo, plodavo, šūkaudavo. Su choru esame gerai pasirodę net Vilniuje, Filharmonijos salėje“, – pasakojo dukra Rita.

 

„Krakių gimnazijos mokytojas Jonas Viržonis labai mėgo mažus vaidinimėlius. Ne tik kurti, bet ir režisuoti. Kažkas skaitydavo tekstą, kitas įsiterpdavo dainuodamas. Atsistoja, būdavo, gražuolė ilgakasė Rita su kanklėmis – „Dukrai Lietuvos padangės tik kanklelės brangios...“ Ir padainuoja gražią lietuvišką melodiją. „Vaidinome Lurdą. Aš – šv. Bernadeta, guliu karste. Girdžiu, kažkas sako: nekvėpuok, nekvėpuok, nepatikės!“ – pasakojo Ritos draugė Vanda Gineitytė (vėliau – Galinienė).

 

„Tėvelis tik tildo visus: tyliau tyliau, man gimė dainininkė, klausykit – uždainavo! Taip prasidėjo mano sesutės Ritos gyvenimas. Nuo muzikos... Visus vaikus tėvas link muzikos vedė. Matyt, toks buvo giminės kelias. Visą gyvenimą sekė vaikų kūrybą. Būdavo koks koncertas, pirmiausia Rita klausdavo jo nuomonės. Kaip ir aš“, – prisiminė maestro Vytautas Viržonis. Visi vaikai dainavo chore. Ritos svajonė buvo išmokti skambinti arfa. „Grojau tol, kol mano brolis pasiekimais manęs nepralenkė. Choro dirigentų pažiba Budriūnas sakė: pagalvok, ką tu ten arfos klasėje orkestre grosi, juk gali dainuoti, o gal padiriguoti? Kai Vytautas fortepijonu pradėjo geriau skambinti už mane, pasakiau, kad daugiau groti nebenoriu. Aš dainuodavau, jis akompanuodavo. Vis dar mokėmės Krakėse. Ten vyko koncertai, visas kultūrinis gyvenimas – gimnazijoj“, – pasakojo Rita Viržonytė-Vaitkevičienė.

 

Vytautas blaškėsi. Bandė stoti į dainavimą, bet jį atkalbėjo. Prof. Nikodemo Martinonio nuomone, jam labiausiai tiko vargonuoti. Ir 1948 m. pasiėmė Vytautą į vargonų klasę. Kai sovietmečiu tokią „ideologijai kenksmingą“ specialybę panaikino, po metų Vytautas pradėjo studijuoti Stasio Vainiūno fortepijono klasėje. Didžiulė mokykla buvo koncertmeisterio praktika. Greta studijų dirbo Choro dirigavimo katedroje. Ir jau būdamas dirigentu mėgdavo pagroti linksmuose vakarėliuose, akompanuoti dainininkams koncertuose. Ir tada, ir atsiradus televizijai, eteryje „gyvai“ akompanavo Marijai Aleškevičiūtei, Romanui Marijošiui, Juozui Mažeikai, Leonidui Muraškai, kitiems televizijos laidose „Dainų vakarai“ dalyvavusiems solistams. Dirigento praktika atsirado po truputį.

 

„Diriguoti mane skatino Rimas Geniušas“, – sakė maestro. Pradėjo praktikuotis Lietuvoje ir net Maskvoje. Baigusį pianistą R. Geniušas pakvietė dirbti į Operos ir baleto teatrą: ne tik koncertmeisteriauti, bet ir būti jo asistentu, dirbti kartu, diriguoti orkestro repeticijose. Ir tuomet dar negalvojo apie dirigento profesiją. Tačiau koncertmeisteris visuomet arti dirigento. 1956 m. atsistojo prieš orkestrą. Debiutavo diriguodamas vienaveiksmį baletą „Šopeniana“ (pagal Fryderyko Chopino muziką), o 1959 m. parengė savo pirmąją premjerą – gruzinų kompozitoriaus Vano Gokijelio operą vaikams „Raudonkepuraitė“. 1961 m. stažavosi Maskvos Didžiajame teatre pas vyr. dirigentą Aleksandrą Meliką-Pašajevą. Tais pačiais metais buvo priimtas dirbti Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentu. 1989–1991 m. V. Viržonis – ir Kauno muzikinio teatro meno vadovas.

 

V. Viržonis operos teatre dirbo beveik 60 metų. Jo, kaip interpretatoriaus, darbai aprėpia per 60 operų, per 15 baletų. Tuomet visa, kas buvo statoma teatre, rengdavo visi dirigentai. Todėl galėtume vardyti visą puokštę iškiliausių veikalų: italų klasiką, specifines rusų operas, Lietuvos kompozitorių partitūras. Už Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Mocartas ir Saljeris“ parengimą V. Viržonis pelnė Teatro draugijos įsteigtą Konstantino Stanislavskio premiją. V. Viržonis – penkių lietuvių kompozitorių operų pirmasis ir pagrindinis dirigentas. Visos skirtingos, net ir apdovanotos, kaip Antano Račiūno „Saulės miestas“ ar Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkelėje“. O 1990 m. parengė šveicarų kompozitoriaus Andreaso Pflügerio baleto „Katarsis“ pasaulinę premjerą. Kitais metais su JAV lietuvių dirigentu Alvydu Vasaičiu Čikagos lietuvių operoje ir Vilniaus teatre žiūrovams pristatė Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“ premjerą. V. Viržonis dirigavo beveik visose teatro gastrolėse Maskvoje, Varšuvos Didžiajame teatre, Veimaro, ne kartą Heilbrono, Olandijos, kaimyninių šalių, daugelyje Europos valstybių teatrų, Taivane, garsiame Savonlinos operos festivalyje ir kitur. 1995 m. subūrė Operos ir baleto teatro kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo Šveicarijoje, Vokietijoje, įrašė šveicarų muzikos kompaktinių plokštelių. Įgarsino ne vieną kino filmą. Paliko įrašų Lietuvos radijuje.

 

Ilgametis vaisingas darbas buvo pastebėtas. V. Viržoniui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas, o 2001 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

 

Prieš dešimtmetį atsisveikinant su maestro labai taikliai pasakė Giedrė Kaukaitė: „Nei per daug peikei, nei per daug gyrei, tik vis drąsinai, globojai, guodei ir rūpinaisi. Žinojau, kad Tavyje visad rasiu prieglobstį, užuovėją, užutėkį, prieplauką ar spindulių pluoštą – kaip kada prireiks...“

 

Seniai nušuoliavo tas laikas, kai abu kalbėjomės apie dar gyvus meno procesus. Puikus pasakotojas prisiminė istoriją, dabar jau po svyruokliu gluosniu nurimusią savo mylimą sesutę Ritą ir dar iš šio pasaulio neišėjusius, spalvingų gyvenimo istorijų nebaigusius artistus. Juk teatras buvo jo namai. Kaip gerai būtų ir šiandien mūsų pokalbį pratęsti.

Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.
Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.
Prie namo Šv. Zitos g. Panevėžyje. Iš kairės: (stovi) Pranas Viržonis, Elena Viržonytė, kunigas Antanas Gobis, Konstancija Viržonytė, (sėdi) Marija Galiauskaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Elžbieta Viržonienė ir Juozas Viržonis. Apie 1939 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Prie namo Šv. Zitos g. Panevėžyje. Iš kairės: (stovi) Pranas Viržonis, Elena Viržonytė, kunigas Antanas Gobis, Konstancija Viržonytė, (sėdi) Marija Galiauskaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Elžbieta Viržonienė ir Juozas Viržonis. Apie 1939 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Muzikuoja Prano Viržonio šeima. Panevėžys, 1933 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Muzikuoja Prano Viržonio šeima. Panevėžys, 1933 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Vytauto tėvas Jonas Viržonis, 1924 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Vytauto tėvas Jonas Viržonis, 1924 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Krakių gimnazistai, penktokai. Vytautas – kairėje, greta akordeonininko. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Krakių gimnazistai, penktokai. Vytautas – kairėje, greta akordeonininko. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Viržonių šeima. Iš kairės: Rita (Vaitkevičienė), tėvas Jonas, mama Stasė, Vytautas ir Filomena Domeikienė (Kauno muzikinio teatro solistė). R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Viržonių šeima. Iš kairės: Rita (Vaitkevičienė), tėvas Jonas, mama Stasė, Vytautas ir Filomena Domeikienė (Kauno muzikinio teatro solistė). R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Rita Viržonytė (Vaitkevičienė), 1951 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Rita Viržonytė (Vaitkevičienė), 1951 m. R. Viržonytės ir R. Aleknaitė-Bieliauskienės archyvo nuotr.
Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.
Vytautas Viržonis. LNOBT archyvo nuotr.