7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kristupo festivalyje – „Kremerata Baltica“ ansamblis

Mintys po koncerto „Tas delsiantis vėjas“

Živilė Ramoškaitė
Nr. 27 (1348), 2020-07-10
Muzika
„Kremerata Baltica“ ansamblis. D. Pesecko nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. D. Pesecko nuotr.

Vasarą koncertuojant kuriam nors mėgstamam kolektyvui, man ne visada pavyksta būti Vilniuje. Šįsyk toks sutapimas įvyko, tad rugpjūčio 11 d. turėjau galimybę Vilniaus universiteto Didžiajame kieme klausytis „Kremeratos“ orkestro lietuviškos dalies muzikantų parengto koncerto. Apgailestauju, kad negaliu išvardyti visų dalyvavusiųjų, mat programėlių nebuvo, pavardes tik išvardijo renginio pranešėja Rasa Murauskaitė. Grojo apie dešimt puikių stygininkų, vadovaujamų orkestro koncertmeisterio Džeraldo Bidvos. Prie jų prisijungė klarnetininkas Andrius Žiūra ir dainininkė Gunta Gelgotė.

 

„Kremerata Baltica“ Vilniuje, deja, pasirodo tikrai retai, tad koncertas sutraukė didelį būrį muzikos pasiilgusių mėgėjų, profesionalų ir ištikimų šio orkestro gerbėjų. Puiku, kad „Kremerata“ rado išeitį iš priverstinės pauzės ir pasidalinusi į du lietuvių ir latvių ansamblius tęsia koncertinę veiklą. Lietuviai – Lietuvoje, latviai – Latvijoje.

 

Originali ir įdomi vakaro programa buvo sudaryta taip, kad savotiška jos arka tapo populiarusis Antonio Vivaldi koncertų ciklas „Metų laikai“. Koncerto pradžioje suskambėjo trumputė jo reminiscencija, o antroje programos pusėje girdėjome jau ištisus daugiau ar mažiau perkurtus šio veikalo epizodus.

 

Pereinu prie konkretybių. Pirmasis nedidelis, bet itin mielas kūrinėlis „Warm wind“ (tiesiogiai verčiant „Šiltas vėjas“, pagal muziką gal versčiau „Šiltas vėjelis“) priklauso ukrainiečių kompozitorei Viktorijai Polevai (g. 1962). Pradžioje išgirstame smuiku atliekamą trumpą Vivaldi „Pavasario“ motyvą, palaipsniui išauginamą iki tikro paukščių balsų choro, kai paskiri instrumentai išnyra vis su kitokia giesmele, pasibaigiančia tarsi dangaus aukštybėse vos girdimu cypsenimu – Dž. Bidvos išgautais flažoletais. Du kiti opusai laikinai nuo Vivaldi atsitolino. Po efektingai ansamblį pristačiusios muzikinės įžangėlės buvo pagriežta vilniečiams gerai pažįstamo Philipo Glasso Trečioji simfonija. Keturių dalių kūrinys sukurtas 1995 m. ir skirtas kameriniam orkestrui. Šįkart klausėmės Michaelo Riesmano aranžuotės styginių sekstetui. Muzikantai simfoniją grojo susikaupę, dėmesingai sekdami koncertmeisterį ir klausydamiesi vienas kito. Glasso naudojami ritmai, besikeičianti faktūra pareikalavo didelio meistriškumo. Ne visos simfonijos dalys muzikiniu požiūriu man vienodai įdomios, bet dėl įtaigaus atlikimo dėmesys buvo išlaikytas ir netgi stiprėjo. Didžiausią įspūdį paliko trečioji simfonijos dalis, kurioje ryškiausiai išgirdau gerai pažįstamą Glassą.

 

Šios programos centre atsidūrė argentiniečio Osvaldo Golijovo (g. 1960) opusas „How slow the wind“ (pažodžiui „Koks lėtas vėjas“) sopranui, klarnetui ir styginiams. Kūrinys skirtas tragiškai žuvusios kompozitoriaus draugės atminimui. Liūdesiu alsuojančią vokalo partiją puikiai atliko Gunta Gelgotė. Dainininkė įsijautė į kūrinio emocinę raišką, itin pagaviai pateikdama kiekvieną frazę ir poetinio teksto (autorė Emily Dickinson) žodį. Jautriai jai atitarė A. Žiūros klarnetas ir styginiai, labai šiltai skambėjo soluojantis Giedrės Dirvanauskaitės violončelės balsas. Kūrinys baigiamas neužbaigtu muzikiniu sakiniu, sakytum, aliuzija į nutrūkusią gyvenimo giją.  

 

Vos prieš mėnesį miręs italų kompozitorius Ennio Morricone paliko daugybę įvairaus žanro kūrinių ir ypač jį išgarsinusios kino filmų muzikos. Koncerte klausėmės 1997 m. sukurto opuso „Quattro anacoluti per AV“ (Antonio Vivaldi). Tai šiuolaikinio kūrėjo apmąstymai apie istorijos vyksmą, gyvenimo ir meno stilių kaitą, dekonstrukciją ir rekompoziciją. Optimizmo šiuose apmąstymuose, regis, nėra. Gyvybe trykštančios Vivaldi temos transformavosi į neapibrėžtus muzikinius pavidalus, o šie galiausiai išsiplėtoja į agresyvius chaotiškus garsų darinius, pasiekiančius isteriško triukšmo kulminaciją. Ansamblis kūrinį atliko įspūdingai.

 

Koncertą užbaigė Vivaldi–Maxo Richterio „Summer Recomposed“ („Perkomponuota Vasara“). Tai „Metų laikų“ antrojo koncerto, t. y. „Vasaros“, tiesioginis postmodernistinis pavidalas. Tačiau čia Vivaldi originalo, palyginti su Morricone’s opusu, palikta daug ir jį virtuoziškai atliko Dž. Bidva. Tikslus ir meistriškas solisto griežimas vertas didžiausių pagyrų. Greta to jis puikiai vadovavo visam ansambliui, skriejusiam uždegančiais ir patraukliais muzikiniais sūkuriais. „Bravo“, – šaukė smuikininko ir viso ansamblio gerbėjai. Sulaukta simpatiško biso: žavingos Charlie’o Chaplino „Šypsenos“ („Smile“), leidusios Dž. Bidvos smuikui prabilti raiškiu lyrišku balsu.

„Kremerata Baltica“ ansamblis. D. Pesecko nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. D. Pesecko nuotr.
Gunta Gelgotė. M. Endriuškos nuotr.
Gunta Gelgotė. M. Endriuškos nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. M. Endriuškos nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. M. Endriuškos nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. M. Endriuškos nuotr.
„Kremerata Baltica“ ansamblis. M. Endriuškos nuotr.
Džeraldas Bidva. M. Endriuškos nuotr.
Džeraldas Bidva. M. Endriuškos nuotr.