7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kodėl menas mums gyvybiškai svarbus?

Pokalbis su trio „Agora“ nariais

Monika Mašanauskaitė
Nr. 26 (1347), 2020-07-03
Muzika
Trio „Agora“. E. Jasiukaitytės nuotr.
Trio „Agora“. E. Jasiukaitytės nuotr.

Trio „Agora“ nariai kūrybine veikla užsiima gyvendami skirtingose valstybėse. Pianistas Robertas Lozinskis – Škotijoje, violončelininkė Natania Hoffman – Belgijoje, o klarnetininkas Žilvinas Brazauskas – Vokietijoje. Tūkstančiai kilometrų jiems nesukliudė 2017 m. išleisti debiutinį albumą „Youth“, o šį rudenį pasirodys antroji kompaktinė plokštelė „Connecting identities“ (kompanija „Odradek Records“). Šiuo metu trio nariai studijuoja kamerinės muzikos magistrantūroje Berlyno aukštojoje Hannso Eislerio muzikos mokykloje pas profesorių Eberhardą Feltzą, kuriam teko pažinti ir patį Dmitrijų Šostakovičių.

 

Kalbėjomės ne tik apie muzikinę trio veiklą, bet ir kitomis temomis – apie meno įprasminimą šiandieninėje kultūroje, istorijos bei politikos įtaką kūrėjams, žmogaus identitetą bei muzikantų finansinę gerovę. Visi trys atlikėjai pasidalino autentiškais, bet ne visada sutampančiais požiūriais.

 

Netrukus išleisite kompaktinę plokštelę „Connecting identities“. Projekto idėja – inspiruoti lietuvių ar lietuviškų šaknų turinčius kompozitorius rašyti kūrinius trio sudėčiai (klarnetui, violončelei ir fortepijonui). Plokštelės pavadinime yra žodis identitetas. Ką ši sąvoka reiškia jums?

Natania Hoffman: Nors mano prosenelis gimė Zapyškyje, mano ryšis su Lietuva yra itin menkas. Mano protėviai yra kilę iš daugybės skirtingų vietų. Darbas su „Connecting identities“ projektu padėjo giliau panagrinėti mažą, bet svarbią mano šeimos identiteto dalį. Taip pat suprasti, koks buvo ryšys tarp lietuvių, žydų, rusų XIX ir XX amžių sandūroje. To meto istorija yra itin skausminga, o kartu labai įdomi. Dėl geografinės padėties Lietuva tapo vieta, kur aptinkame daug unikalios istorijos.

Žilvinas Brazauskas: Kai gyvenau Lietuvoje, nedaug mąsčiau apie savąjį identitetą. Tai tapo aktualu man gyvenant Vokietijoje, kai pradėjau domėtis Lietuvos istorija ir liaudies muzika. Manau, kad identiteto suvokimui yra svarbi vaikystė. Pavyzdžiui, aš gimiau Kaune, bet užaugau Kauno rajone, Lapių miestelyje, todėl visą savo vaikystę asocijuoju su kaimu, tarsi būčiau kilęs iš kaimo.

Robertas Lozinskis: Kitaip nei Žilvinas, apie identitetą dar gyvendamas Lietuvoje galvojau labai daug. Taip yra dėl to, kad užaugau tautinių mažumų šeimoje. Namie buvo kalbama rusiškai. Tačiau juo toliau, juo labiau save identifikuoju su platesniu kultūriniu spektru. Aš labai mėgstu europietiško identiteto sąvoką, Europos Sąjunga idėjiškai man itin artima. Kalbėti apie asmeninį identitetą sunku, nes esu Lietuvos pilietis, neturintis lietuviškų šaknų. Tačiau jaučiu, kad viena iš mano „sudedamųjų dalių“ yra būti lietuviu. Čia mano gimtinė. Manau, jeigu visiems emigrantams pavyktų asimiliuotis į vietinę kultūrą, kaip pavyko man Lietuvoje, išnyktų diskriminacijos, neapykantos ir netolerancijos problemos.

 

Papasakokite, kaip pradėjote bendradarbiauti su „Odradek Records“ įrašų kompanija?

Ž. B.: Išsiuntėme savo kompaktinės plokštelės demo įrašą į maždaug septynias įrašų kompanijas. Atsako sulaukėme iš „Odradek Records“, ši nusiuntė įrašus penkiasdešimčiai tarybos narių, iš kurių maždaug pusė nubalsavo teigiamai. Komisijos nariai yra šios kompanijos jau išleisti atlikėjai. Išsiuntus įrašą, atsitiktine tvarka atrinkti komisijos nariai jį vertina.  

N. H.: Nuo tada, kai mūsų projektas buvo priimtas, mes patys tapome šios leidybos kompanijos komisijos dalimi, tad labai įdomu susipažinti su įrašų pramone iš vidaus.

R. L.: Manau, svarbu paminėti, kad per dvidešimt metų smarkiai pakito įrašų leidimo industrija. Šiandien yra tikimasi, kad pats atlikėjas susimokės už kompaktinės plokštelės leidybą. Todėl plokštelė atlieka tik reprezentacinį vaidmenį ir iš to tikėtis užsidirbti gana naivu. Juo labiau kad CD yra gana atgyvenusi laikmena. Vis dėlto šių metų gruodžio mėnesį planuojame albumo pristatymo turą Lietuvoje.

 

Norėčiau paklausti apie finansinę menininkų padėtį. Man pačiai, kaip atlikėjai, ne kartą teko susidurti su požiūriu, kad menas ir pinigai yra du nesuderinami poliai. Menininkų darbas neretai yra neapmokamas, dirbti „už ačiū“ laikoma normalu, o dar blogiau – netgi gerbtina. Koks yra jūsų, kaip atlikėjų, santykis su pinigais?

Ž. B.: Aš vis pagalvoju apie mūsų ansamblio aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus profesorių Eberhardą Feltzą, kuris mus dažnai bara, nes dėl didelio koncertų kiekio nepakankamai skiriame laiko repeticijoms ir gilinimuisi į muziką. Man atrodo, kad čia susikerta dviejų skirtingų kartų požiūriai. Mūsų profesoriaus jaunystėje muzikantų gyvenimas buvo visai kitoks. Jis, skirdamas visą savo laiką muzikai ir į ją nuoširdžiai besigilindamas, savaime sulaukdavo finansinės gerovės. Aš nežinau, ar mūsų amžiuje ir kultūroje tai įmanoma.

R. L.: Profesoriaus E. Feltzo požiūris ir atsidavimas muzikai yra verti pagarbos, tačiau kartais susimąstau, ar mes jau „neišaugome“ tokio mokymo būdo (juokiasi). Su juo pamokos kartais trunka net 5–6 valandas. Kalbant apie muziką ir pinigus, aš muziką matau labiau ne kaip pašaukimą, o kaip profesiją ir darbą. Manau, kad pasaulis nuolat keičiasi ir esame priversti prisitaikyti prie naujų iššūkių. Kita vertus, mano specialybės profesorius Kirillas Gersteinas mėgsta pabrėžti, kad Beethoveno sonatos išgyveno Napoleono karus, abu pasaulinius karus ir begalę kitų negandų, tad jau koronavirusą ar technologijų revoliuciją tikrai kaip nors išgyvens.

N. H.: Visada buvo disonansas tarp muzikos ir finansinės gerovės. Situacijos bei patirtys, kurios mane lydėjo augant JAV, leido susidaryti nuomonę, kad tikriausiai mano pragyvenimo lygis bus žemesnis nei mano tėvų, taip pat muzikantų. Galbūt Žilvino ir Roberto supratimas yra kiek kitoks, nes jų tėvai nebuvo muzikantai ar profesionalūs atlikėjai, tačiau JAV mano kartos muzikai mano, kad jie uždirbs mažiau nei jų tėvai. Viena vertus, tai mane verčia jaustis blogai, kita vertus, manau, jog per didelė visuomenės dalis yra susikoncentravusi į materialinę gerovę. Turiu omenyje finansus, kurie gerokai viršija kiekvieno žmogaus poreikius. Taip yra dėl mūsų sistemos, kuri skatina siekti aukštumų, prestižo bei komforto, o tokia sistema užaugina konkurenciją, kuri mus supriešina.

 

Taigi, kokia yra meno bei kultūros prasmė mūsų visuomenėje? Kodėl šios sąvokos mums turėtų būti svarbios?

R. L.: Gana sunku kalbėti apie meno prasmę, nes tai ypač plati tema. Tačiau, manau, yra kelios stovyklos. Pavyzdžiui, nihilizmo filosofija teigia, kad prasmės apskritai nėra niekur, net ir mene. Aš asmeniškai manau, kad menas ir kultūra yra tai, kas išskiria bei apibrėžia žmogų. Kaip ir gyvūnai, į kuriuos mes panašūs, esame gamtos dalis, tačiau menas yra vienas tų bruožų, kurie žmones, kaip rūšį, išskiria. Turime gebėjimą kurti, o tai – visos žmonijos variklis. Menas yra būtinas mūsų kasdienybės atributas.

N. H.: Pagrindinis būdas, kaip žmonės supranta pasaulį, yra tam tikrų modelių kūryba. Tai gali būti diagramos, grafika ar bet kokia kita abstraktesnė saviraiškos forma. Tai mums padeda įprasminti mus supantį pasaulį ir atkurti savo gyvenimą kitoje dimensijoje. Tačiau žodžiais apibrėžti pačią dimensiją ir kaip menininkai tai reprezentuoja, yra nepaprastai sunku. Taip pat svarbu pabrėžti, kad mes, klasikinės muzikos atlikėjai, atstovaujame gana savitam, vakarietiškam daugiau nei trijų pastarųjų šimtmečių menui.

Ž. B.: Paties meno taip globaliai netraktuoju. Kalbėti apie meno prasmę, ypač dabartiniame pasaulio fone, yra sunku. Į meną žiūriu per asmeninę prizmę. Man groti, kurti ir gilintis į muziką yra vienas malonumas. Žiūrint kiek plačiau, nesenai girdėjau rašytojo ir aktoriaus Stepheno Fry pasisakymą, kur jis kalbėjo apie romantizmo, o vėliau ir modernizmo poetus ir pasakojo, kad visuomenė į juos žiūrėjo, kaip mes žiūrėjome į „Beatles“ ar Elvį Presley prieš maždaug 40 metų. Jie sulaužė socialines normas ir privertė žmones mąstyti kitaip. Taip pat jis minėjo, kokią įtaką menas daro istorijai, politikai ir atvirkščiai. Taigi, perkeltine prasme menas yra svarbi pasaulio ekosistemos dalis.

R. L.: Stefanas Zweigas savo autobiografinėje knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ mini, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą kai kurie vokiečių ar austrų rašytojai ėmė publikuoti propagandinius eilėraščius ar straipsnius, nukreiptus prieš tuometinį priešą – Prancūziją ar Britų imperiją. Karo metu jie buvo itin populiarūs, tačiau po karo ši kūryba absoliučiai prarado prasmę. Taigi, politikos įtaka menui yra dvilypė. Viena vertus, menas atlieka mediumo funkciją, atspindi aktualius įvykius, žmonių gyvenimus, bet kita vertus, menininkai gali papulti į politikos pinkles, kas, mano nuomone, prie gero nepriveda.

 

Dėkoju už pokalbį.

Trio „Agora“. E. Jasiukaitytės nuotr.
Trio „Agora“. E. Jasiukaitytės nuotr.
Trio „Agora“: Robertas Lozinskis, Natania Hoffman, Žilvinas Brazauskas. M. Penkūkū nuotr.
Trio „Agora“: Robertas Lozinskis, Natania Hoffman, Žilvinas Brazauskas. M. Penkūkū nuotr.