Girdėti garsą

Vilniaus knygų mugėje šiemet buvo pristatyta knyga apie mūsų brangiąją operos primadoną profesorę Ireną Milkevičiūtę. Veikalą parengusi Aurelija Arlauskienė yra profesionali žurnalistė, todėl jo vertingosios savybės skiriasi nuo tų, kurias suformuoja muzikologai. Kitaip tariant, pirmame plane matome mėginimą atspindėti žmogiškąsias operos solistės emocijas, profesinei veiklai skiriant mažėlesnį interesą. Šią monografiją galėtume laikyti pradinės informacijos „laikmena“, įžangine faktų ir požiūrių santrauka – o turint tokį pagrindą, vaizdą būtų nesunku ir papildyti.

Knyga sumontuota iš pasakojimų pirmuoju asmeniu, regis, užrašytų A. Arlauskienės (teksto šaltinį galima spėti iš užuominos knygos priede su įvairiais sąrašais), ir lydimųjų rengėjos žodžių. Pirmuoju asmeniu pasirodantys veikalo „artistai“ – dainininkę prisimenantys jos vaikai, studentės, scenos partneriai solistai, baleto artistas, (tik viena) pianistė, (vienintelis) dirigentas, režisierė, muzikologė. Solistė lakoniškai pasakoja savo biografiją, kukliai komentuoja vaidmenis; teksto fragmentai su jos žodžiais išskiriami raudonomis raidėmis.

Nors ir minimalūs, biografijos apmatai nubrėžia profesorės I. Milkevičiūtės pasaulėvoką nuo idealistinio žvilgsnio iki kasdieniškų reikalų sampratos. Antai mūsų primadona apmąsto visuotinę gerovę, aiškiai įsivaizduodama jos sėkmės įrankius: „Jeigu kiekvienas žmogus sąžiningai ir taip, kaip jam leidžia jėgos, aplinkybės, atsiduotų tam, kam yra pašauktas, neabejoju, jog gyvenimas būtų kur kas gražesnis ir šviesesnis“ (p. 88); „Svarbiausia, ar jaunas žmogus turi svajonę. O jei turi, tai kiek stipriai ta svajonė yra jį užvaldžiusi. Aš visada svajojau. Tyliai, bet labai atkakliai“ (p. 134), – teigia ji. Būtent profesorės veikli svajonė dainuoti tampa pulsuojančia viso pasakojimo tema. „Būdavo, įlipi aukštai aukštai, apsikabini linguojantį kamieną, priglundi prie jo ir klausaisi lapų šnaresio lyg gražiausios pasakos, – prisimena solistė vaikystės karstymąsi medžiuose. – Vėliau, kai išmokau skaityti, labai mėgau eilėraščius. Juos ne deklamuodavau, o išdainuodavau. Perskaitau, išmokstu, tada išdainuoju. Tad ne tik namiškiai, bet ir tie vaikystės medžiai, žolė, karvė ir debesys yra girdėję mane dainuojančią“ (p. 23–24), – tarsi brangiausią atsiminimų sceną piešia profesorė.

Siekdama sukonkretinti savo svajonę garbioji solistė visą laiką mokėsi ir mokosi iš žymių dainininkų plokštelių. Jas kaupia, įrašai būna pagrindiniai gastrolių suvenyrai. Beje, būtų pravartu paskaityti ar išgirsti pačios profesorės komentarus apie surinktą įrašų kolekciją.

I. Milkevičiūtės darbų polėkį tikrai visi nujaučiame, o akivaizdžiai atskleidžiamas jų sąvadas tiesiog apstulbina. Suvestinėje išvardinami 26 operų vaidmenys, regis, net ne visi (ligšioliniai), nes nepaminėta knygos veikėjų – solistės bendradarbių – aptariamos Mimi ir Miuzetė („Bohema“). Antai prof. Vladimiras Prudnikovas dalijasi nepaprastu įspūdžiu: „Irena Milkevičiūtė, Gehamas Grigorianas... Šios pavardės liudija, kokia galinga buvo opera, kai scenoje buvo tokie grandai. Iki šiol labai aiškiai prisimenu Giacomo Puccini „Bohemą“. Aš – filosofas Kolenas, Irena – siuvėja Mimi, Gehamas – poetas Rudolfas. IV veiksmas, atsisveikinimo scena mirštant Mimi ir tuo negalintis patikėti Rudolfas. Kiti atlikėjai buvo tolėliau, aš – arčiausiai jų. Sklido tokia neįtikėtinai stipri aktorinė, vokalinė, muzikinė energija, kad net šalia ištverti buvo sunku. Šiurpas ir man nugara bėgiojo“ (p. 165).

Daugiausiai vaidmenų I. Milkevičiūtė sukūrė itališkose operose. Tai dešimt Giuseppe’s Verdi, septynios Puccini partijos, be to – Vincenzo Bellini Norma, Pietro Mascagni Santuca („Kaimo garbė“), Amilcare’s Ponchielli Aldona („Lietuviai“). Trys vaidmenys Richardo Wagnerio veikaluose, penki – trijose Piotro Čaikovskio operose. Monografija mini vienintelę partiją lietuviškame veikale – Eglę Vytauto Klovos „Pilėnuose“. Čia galime prisiminti, kad Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras siūlė I. Milkevičiūtei dalyvauti statant Felikso Bajoro operą-baletą „Dievo avinėlis“.

Keletas vaidmenų aptariama specialiame knygos poskyryje. Tarsi dienoraštyje solistė dalijasi jausmais, kalbėdama apie savo pirmąją partiją teatre, Violetą iš „Traviatos“: „Nutryniau sentimentalumą, verkšlenimus, išryškinau dramatizmą, Taigi tai, ką diktuoja kompozitoriaus partitūra. „Traviata“ mano balsui buvo lyg vaistas po dramatinių partijų. Pirmuosiuose spektakliuose nepaprastai įsigyvendavau į vaidmenis, sunkiai skyriau, o gal ir visai neskyriau ribos tarp vaidmens ir realybės, be galo tikėjau savo scenos partneriais. (...) Jeigu man nereikdavo tą vakarą dainuoti, aš vis tiek sėdėdavau žiūrovų salėje ir širdimi dainuodavau. Naujametę „Traviatą“ žiūrėjau ir dukrytės besilaukdama. Po penkių mėnesių gimė Astutė [taip artimieji vadina Asmik – red. past.], kuri 2005-ųjų premjerinėje „Traviatoje“ pati atliko Violetos partiją“ (p. 95, 96). Panašiai nupasakojami Madam Baterflai, Normos vaidmenys.

„Norma“, anot solistės: „Herojinė opera, kurioje ištariami labai taiklūs žodžiai.“ Tai žodžiai, kad Romos laukia rūstus, baisus likimas, bet ji žus nuo savo ydų, paliegusi žlugs; prašoma suteikti žmonėms kantrybės, stiprybės, taikos. „Ši opera labai sudėtinga ir technine prasme – sopranas turi būti labai plataus diapazono, herojiškai dramatiškas, gerai įvaldęs bel canto“ (p. 205). O sveikinama po „Madam Baterflai“ spektaklių primadona tyliai atsakydavusi: „Dar turiu geriau padaryti.“ Knygoje trumpėliau prisimenama keletas kitų partijų, tarkime, aptardama Wagnerio muziką solistė sakosi turėjusi šiai subręsti, kad išjaustų visą filosofiją.

Monografijoje svaiginamai gausu istorijų apie mūsų primadonos triumfą pasaulio operos scenose, koncertų salėse. Antai pakviesta Varšuvos didžiojo teatro, I. Milkevičiūtė sukūrė Lizos vaidmenį Čaikovskio operoje „Pikų dama“ ir su šiuo spektakliu gastroliavo Paryžiuje. Dainuodama Normos, Madam Baterflai, Ledi Makbet, Marijos partijas, su tuo pačiu teatru pasirodė Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. I. Milkevičiūtės muzikavimą išgirdo garsiausi pasaulio teatrai: Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan opera“. Su Vroclavo opera solistė pasirodė Danijos, Vokietijos scenose, su Latvijos nacionaliniu teatru – Nyderlanduose, Škotijoje, Anglijoje, Austrijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje. Ir tai tik keletas pavyzdžių. Tiesa, bevartant informaciją apie I. Milkevičiūtės spektaklius Čikagoje, nėra visai aišku, ar solistė dainavo „Lyrinėje operoje“ („Lyric Opera“). 87 puslapyje cituojama labai graži pasirodymo recenzija, bet nenurodomas net vaidmuo, o detalioje suvestinėje skyriaus pradžioje apskritai tas faktas neminimas – rašoma tik apie I. Milkevičiūtės bendradarbiavimą su Čikagos lietuvių opera.

Tokia pat pribloškianti solistės koncertinė veikla. Nors truputį tenka apgailestauti, kad knygos rengėjams nesikreipus į profesionalius konsultantus ir todėl netiksliai pavartojus porą terminų (repertuaras, rečitalis, kamerinis koncertas) duomenys kiek susivelia. Koncertų programų ir scenų sąrašai bent atskleidžia solistės koncertinio baro vektorių. Šiame I. Milkevičiūtės repertuare – Wolfgango Amadeus Mozarto, Verdi, Antonino Dvořáko Requiem, Ludwigo van Beethoveno IX simfonija, Bellini, Gustavo Mahlerio, Franciso Poulenco ir kitų kompozitorių didieji opusai. Žinių apie dainininkės kamerinių koncertų programas monografija turbūt jau negalėjo apglėbti, jos kamerinius pasirodymus pažymi užuominos, antai, kad JAV koncertuota su Virgilijumi Noreika, Vaclovu Daunoru, su pianistais Gražina Ručyte, Robertu Bekioniu. Vienaip ar kitaip dainininkė yra muzikavusi visuose žemynuose (išskyrus Afriką?), daugybės šalių publikai (dar pridėkime Braziliją, Argentiną, Filipinus).

Buvusios I. Milkevičiūtės studentės, scenos partneriai ir kiti bendradarbiai visi be išimties gėrisi profesorės žmogišku rūpestingumu, patikimumu, jos skleidžiama ramybe, tikromis, grynomis, nesumeluotomis emocijomis.

Mūsų brangiosios solistės biografija – tikėkimės, netolimoje ateityje – galėtų būti papildyta atviravimais apie jai padėjusius asmenis, štai keletą jų profesorė mini socialiniuose tinkluose. Tie, kurie jaunai merginai patarė lemtingomis akimirkomis, paminėti jau šiame veikale. Pirmiausia Jonas Švedas, „Lietuvos“ ansamblio steigėjas, apskritai sulaikęs tuomet kanklių specialybės studentę nemesti mokslo dėl jos jaunos šeimos aplinkybių. O solinio dainavimo studijas baigusią solistę dėl darbo kreiptis į LNOBT paragino dirigentas Rimas Geniušas.

Monografija žavi įvairiais sąvadais. Be jau minėtų sąrašų, dar vardijama pasirodymų scenos ir salės, scenos partneriai, dirigentai, gastrolių maršrutai muzikuojant su Valstybiniu simfoniniu orkestru (vad. Gintaras Rinkevičius), su Latvijos nacionaline opera. 18-oje puslapių dėliojama solistės bibliografija.

Antrajam, papildytam leidimui būtinai reiktų diskografijos. O melomanams – mūsų operos Valdovės įrašų priedo kompaktinės plokštelės ar USB pavidalu. Nes svarbiausia – „girdėti garsą“, anot profesorės patarimų studentams. Stebėdami, kaip tyliai ir atkakliai kiekvieną akimirką mokosi ir pati nuostabioji primadona, turėtume progą būti jos pavyzdžio paskatinti.