7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Malonūs netikėtumai Šv. Kotrynos bažnyčioje

Mintys po Ūlos Ulijonos Žebriūnaitės, Povilo Jaramino ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto

Živilė Ramoškaitė
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Muzika
Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Povilas Jaraminas, Modestas Barkauskas, Rokas Stunžėnas ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. R. Dailidės nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Povilas Jaraminas, Modestas Barkauskas, Rokas Stunžėnas ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. R. Dailidės nuotr.

Gerokai praretėjusias koncertuojančių altininkų gretas pastaraisiais metais papildo bene vienintelė Ūla Ulijona Žebriūnaitė. Nors ji Lietuvos salėse pasirodo gana retai, jos koncertai ilgam apsigyvena atmintyje. Puikiausiai prisimenu prieš trejus metus Nacionalinėje filharmonijoje vykusį Ū. Žebriūnaitės koncertą, kuriame ji meistriškai grojo Nino Rotos melodijas iš italų legendinių kino meistrų Federico Fellini, Luchino Visconti filmų. Beje, pati asmeniškai užsisakė net specialią šios muzikos aranžuotę altui ir kameriniam orkestrui! Orkestro partiją tąsyk atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras. Po ano koncerto svarsčiau, ko ateityje dar sulauksime iš kūrybingosios muzikantės, kurios drąsa ir meninė fantazija nepaiso nusistovėjusių koncertinių normų.

 

Štai ir sulaukėme. Ū. Žebriūnaitė Šv. Kotrynos bažnyčioje atskleidė dar vieną mums net ir nenujaučiamą savo amplua. Pasirodo, ji gali persikūnyti į laisvai džiazuojančią altininkę, ir šis veiksmas jokių sunkumų ar nepatogumų jai nesudaro. Tačiau apie viską iš eilės. Lapkričio 21 d. įvykęs koncertas „Bruderschaft. Ulijonos ir Povilo dialogas“ buvo sudarytas iš kelių skirtingų segmentų. Dalį programos griežė šioje bažnyčioje nuo seno reziduojantis Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Dabartinis jo meno vadovas Modestas Barkauskas akivaizdžiai siekia kolektyvo atsinaujinimo. Orkestro grojimas atrodo išlaisvėjęs, patraukliai gyvas. Tai lėmė ne tik tikslūs, itin plastiški jį vedančio dirigento mostai, bet ir ypatingas vadovo pozityvumas, kuriam orkestro muzikantai tiesiog negali likti abejingi.

 

Pasirinkta patraukli ir iš tiesų įdomi koncerto programa atskleidė geriausias orkestro savybes – kokybišką skambėjimą, darnumą, lanksčią dinamiką, tikslų intonavimą. Nuotaikingai buvo atlikta XVIII a. kompozitoriaus François-Josepho Gosseco Simfonija Nr. 6 B-dur. Šis autorius daugeliui muzikos pedagogų gerai žinomas iš žaismingojo Gavoto, o šįkart atsirado galimybė susipažinti su Gosseco stambesnių formų kūryba. Tai Wolfgango Amadeus Mozarto amžininkas, aišku, ne Mozartas, bet ir ne kokių mechaniškų etiudų meistras. Iki pat kūrinio pabaigos dėmesys nė trupučio nesilpo. Po simfonijos suskambėjusi ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo „Tyli muzika“ peršoko per kelis šimtmečius, tačiau kompozitoriaus naudojama tonali muzikinė kalba, sakytum, labai panaši. Žinoma, kūrinio nuotaika ir kuriama aura visai kita, tai atspindi ir pavadinimas. Silvestrovas, kūrybą pradėjęs kaip modernistas, ilgainiui atsigręžė, pasak jo paties, į tai, nuo ko viskas prasideda.“ Jis kažkuo panašus į Arvo Pärtą, gal tik nesukūrė savos sistemos. Tai perteikia ir „Tyli muzika“. Viena dalis man priminė ilgesingą valsą, kitoje patraukliai bangavo minoriški prisiminimai, trečioje išgirdau Edvardo Griego muzikos atspindžių, ir tai visai ne priekaištas. Silvestrovas gal prieš penkerius metus yra lankęsis M.K. Čiurlionio namuose, kur jį pasikvietė tuometis direktorius Stasys Urbonas. Pamenu, kompozitorius skambino nedideles labai paprasta tonalia kalba parašytas pjeses fortepijonui. Savo muzikos stilių jis pats įvardijo kaip metaforišką.

 

Maestro M. Barkauskas ne tik dirigavo, bet ir pats vedė koncertą (ar nėra kam pasirūpinti programėlėmis?). Atkreipęs dėmesį, kad paskutinį Silvestrovo kūrinyje išgirdome altą, dirigentas pakvietė į sceną Ūlą Žebriūnaitę. Suskambėjo nuostabūs Maurice’o Ravelio „Pavanos“ garsai, atlikti nepaprastai šiltai. Solistės altas prakalbo jautriausiomis spalvomis ir atspalviais, kokius tik gali išgauti šis instrumentas. Ne sykį įsitikinome, kad altą solistė įvaldžiusi taip tobulai ir natūraliai, tarsi būtų su juo kartu gimusi. Gerai, kad sėdėjau arti, kaprizinga bažnyčios akustika nesutrukdė gerai girdėti viską iki smulkmenėlės. Darnus santykis su orkestru leido nevaržomai žavėtis puikia Ravelio muzika.

 

Arvydo Malcio „Bolero“ savaip pratęsė prancūzų meistro tematiką. Maniau, kad šis opusas sukurtas specialiai Šv. Kristoforo orkestrui, tačiau peržvelgusi Malcio kūrinių sąrašą radau tik sukūrimo datą (2017) ir dar porą versijų kitokioms instrumentų sudėtims, apie paskyrimus ten nerašoma. Orkestras pirmąsyk šį kūrinį atliko pernai ir, regis, noriai jį groja. Tai labai svarbu. Šiame opuse kompozitorius, sekdamas Ravelio „Bolero“ vyksmu, rutulioja savas originalias melodijas. Tai žaismingas „padirbinys“, suteikiantis progą smagiai pažaisti ne tik atlikėjams, bet ir klausytojams.

 

Atėjo eilė afišoje minimam „Bruderschaftui“. Kūrinys skirtas altui, fortepijonui ir styginiams, sukurtas 1996 metais. Opuso autorius – gruzinų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Vachtangas Kachidzė. Oficialiame kompozitoriaus internetiniame puslapyje buvo šio veikalo (o gal fragmento?) dabar nebepasiekiamas įrašas, kuriame altu griežia Jurijus Bašmetas. Galima spėti, kad kūrinio atsiradimas susijęs kaip tik su šiuo atlikėju. Su Ū. Žebriūnaite šį brolybės tostą atliko gerai žinomas klasikos ir džiazo pianistas Povilas Jaraminas, juos papildė kontrabosininkas Rokas Stunžėnas.

 

Veikalo idėja gana paprasta: tyli ir atsargi pradžia, laipsniškas atsipalaidavimas ir džiūgaujanti griausminga pabaiga. Pradedama vos girdimais fortepijono garsais ir alto flažoletais, vėliau diatoniškos harmonijos fone vyksta nedrąsus lyriškas dialogas. Bet tai neilgai trunka. Muzika staiga keičiasi, virsta žaismingu valsu. Atmosfera laisvėja, solistai vis labiau įšyla, nestygsta vietoje, muša ritmą, fortepijonas garsėja ir prasideda džiazinė improvizacija, pakaitomis siautėja altas ir fortepijonas. Pasažai, akordai, užvedantis ritmas, auganti dinamika. Į šį pašėlusį vyksmą trumpam įsiveržia ramesni apmąstymai, pasigirsta netgi minoriškos gaidos, tačiau liūdnas mintis šalin veja nauja, dar energingesnė solistų, ypač fortepijono, improvizacija. Pašėlusiu tempu artėjama link pabaigos, solistai ir orkestras įskrieja į šviesų C-dur akordą. Ši pabaiga prilygo iššautam šventiniam šampanui. Dialogas baigėsi, bravo jo dalyviams!

 

Tenka apgailestauti, kad toliau nuo scenos sėdintys klausytojai ne viską išgirdo dėl klastingos akustikos šioje bažnyčioje. Būtų geriausia, jei Šv. Kristoforo orkestras galėtų pasirodyti ir kurioje nors geresnėje miesto salėje.

Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Povilas Jaraminas, Modestas Barkauskas, Rokas Stunžėnas ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. R. Dailidės nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė, Povilas Jaraminas, Modestas Barkauskas, Rokas Stunžėnas ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. R. Dailidės nuotr.
Povilas Jaraminas, Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Modestas Barkauskas. R. Dailidės nuotr.
Povilas Jaraminas, Ūla Ulijona Žebriūnaitė ir Modestas Barkauskas. R. Dailidės nuotr.