Apie koncertų ciklą „CRRNT“ ir alternatyvią muziką

Vis dažniau baruose, klubuose ir tiesiog miestuose galime nugirsti keistesnės, neįprastos muzikos skambesį. Alternatyviosios akademinės bei elektroninės muzikos festivalių lankytojų kiekis ir susidomėjimas jais auga. Lietuvos muzikinis pogrindis pradėjo sparčiai kisti. Vieną vėlų žiemos penktadienį susitikau su keturiais vyrais, atsakingais už alternatyvios muzikos koncertų ciklą „CRRNT“. Tai Aurelijus Užameckis, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas ir Simonas Kaupinis. Norėjau šiek tiek daugiau išsiaiškinti apie jų veiklą ir atstovaujamą muziką.

Jūs visi esate atsakingi už visą „CRRNT“ veiklą?

Aurelijus Užameckis: Taip, mes esame „CRRNT“ organizatorių branduolys.

Ką reiškia renginių ciklo pavadinimas „CRRNT“?

A. U.: Tai yra angliško žodžio current  trumpinys. Man tai yra kas vyksta dabar, kas aktualu.

Kristupas Gikas: Ir skambesiu dar primena žodį „kuriant“.

Pirmas dalykas, kuris man asocijuojasi su current – „srovė“. Tai kažkuo susiję?

A. U.:  Srovė? Taip, gali būti ir srovė, nors galėtų būti ir serbentai, nes angliškai jie vadinami black current.

O kuriam iš jūsų kilo „CRRNT“ idėja ir kaip?

A. U.: Idėja kilo man. Viskas prasidėjo nuo to, kad į Lietuvą atvyko pora mano draugų iš užsienio pagroti ir reikėjo koncertui padaryti eventą. Pagalvojau, kad reiktų tai pratęsti, padaryti koncertų ciklą. Tuo metu nebuvo kažko tokio, o erdvių tam buvo. Renginius darėme bare „Turgus“, kuris dabar, deja, užsidarė. Taip pat Kauno menininkų namuose, kur jie ir dabar tebevyksta. Man ypač patiko, kad tie patys atlikėjai grojo du koncertus ir Kaune, ir Vilniuje.

Ar „CRRNT“ galima būtų apibūdinti kaip eksperimentinės muzikos renginių ciklą?

A. U.:  Nebūtinai, kadangi eksperimentinė muzika pati savaime yra žanras. O jeigu vardintume žanrus, kurie pasirodo „CRRNT“, tai jų būtų kur kas daugiau. Yra daug improvizacinės muzikos, yra šiuolaikinės muzikos, yra džiazo.

K. G.: Ir daug elektroninės muzikos.

Kaip manote, kodėl tokio dalyko kaip „CRRNT“ reikia žmonėms?

Simonas Kaupinis: Iš tiesų mums patiems to reikia, dauguma mūsų studijuoja šiuolaikinę muziką, improvizaciją ir pan. Reikėjo kažkokios erdvės, kad ir patys galėtumėme reikštis bei koncertuoti. Žinoma „CRRNT“ nerengiame vien dėl savęs, norisi apjungti bendraminčius, kurie domisi, klauso šios muzikos, sukviesti juos po vienu stogu.

A. U.: Pastaruoju metu atrodo, kad šiuolaikinės, modernios muzikos auditorija platėja. Tai pastebėjome festivalyje „Peronas Jazz“, kur susirinko nemažai žmonių. Visiems mums atsirado daugiau motyvacijos daryti šiuos dalykus. Mūsų muzika nėra populiarioji, todėl ji turi nedidelį ratą klausytojų. Visą laiką galvojame, kaip galime pritraukti ir sudominti daugiau žmonių.

Įrašas iš „CRRNT“ koncerto No.1 Kauno Menininkų namuose.

K. G.: Projekto poreikis kilo, nes nelabai buvo kažko panašaus į „CRRNT“. Buvo „Improdimensija“, bet tai yra kitokio pobūdžio renginiai ir jie koncentruojasi labiau į improvizacinę muziką.

S. K.: Aš, asmeniškai, eidamas į „Improdimensijos“ koncertus labiau mokausi improvizacijos subtilybių. „CRRNT“ panašiau į jaunesnės kartos iniciatyvą, nors ir nesame užbrėžę griežto brūkšnio ties jaunesne karta.

Kazimieras Jušinskas: Nemanau, kad žmonėms to labai reikia, nes mūsų atliekama muzika nėra masėms ir ji nėra patogi. Jeigu žmogus nori ateiti į koncertą pailsėti, čia tikriausiai tam vietos neras. Manau, „CRRNT“ ir tokio tipo muzika gimsta iš pačių muzikantų noro kurti.

S. K.: Manau, kad žmonės į šią muziką įsivelia, nes ji stipri energetiškai. Žmogus nebūtinai turi turėti kažkokį muzikinį išsilavinimą, jis nebūtinai turi suvokti, kas čia ką daro scenoje ir ką tiksliai groja improvizatoriai.

Norite plėstis ir pritraukti daugiau žmonių. Kaip ketinate to pasiekti?

A. U.: Norime kviesti daugiau atlikėjų iš užsienio. Žinoma, tada susiduriame su šito reikalo finansine puse. Kai turime pasirinkimą tik iš lietuviškos scenos, tai atlikėjai dažnai kartojasi. Tai nereiškia, kad koncertai nesiskiria, tačiau visgi norisi turėti dar daugiau įvairovės. Taip pat turime minčių po koncertų rengti diskusijas. Be to, bandome plėsti mūsų ratą, ieškome žmonių, kurių patys nežinome, kad jie galėtų atvažiuoti ir pagroti.

S. K.: Aurelijus studijuoja užsienyje, ir mes patys dažnai išvažiuojam į workshopus ar masterclassus. Ten  randame nemažai bendraminčių, kurie domisi tokia muzika. Norisi juos pasikviesti. Spalio mėnesį buvau Danijoje, sutikau šveicarą būgnininką, kuris man sako: „O, girdėjau pas jus Vilniuje jau vyksta kažkokie dalykai!“. Po truputį atrodo, kad garsas apie Vilnių ir čia skambančią muziką jau sklinda Europoje.

 „Aurelijus Užameckis Axiom“ koncertas Kauno menininkų namuose, nuotr. Enesto Lylaus

Koncertus organizavote ir Kaune ir Vilniuje, ar yra ryškus skirtumas tarp šių miestų lankytojų?

A. U.: Yra labai ryškus skirtumas (juokiasi). Vilniuje tokio tipo koncertuose dažniausiai būna pakankamai žmonių, o Kaune sunku surinkti auditoriją.

K. G.: Kaune į koncertus dažniausiai ateina tie patys žmonės. Vilniuje būna pirmą kartą matomų žmonių. Bet pamatai juos vieną kartą, antrą, ir tuomet supranti, jog žmogus jau pasinėrė į tai.

Tačiau „CRRNT“ šiuo metu vyksta tik Kaune?

A. U.: Taip, šiuo metu tik Kaune, nes Vilniuje koncertai vykdavo bare „Turgus“, kuris, kaip minėjau, užsidarė. Taip pat rengdavome koncertus „Mint Vinetu“, bet ten koncertams per maža erdvė.

S. K.: Tačiau yra planų ateinančiais metais rengti koncertus ir Kaune, ir Vilniuje. Būtų geriausia turėti po koncertą į mėnesį abiejuose miestuose. Taip pat turime numatę nemažai erdvių ir kituose miestuose. Vilniuje ir šiaip vyksta labai daug dalykų, tad norėtųsi kažką padaryti ir kitur.

Ar kuris nors iš jūsų esate grojęs tokią muziką mažesniuose miestuose, kuriuose nevyksta tokie festivaliai? Kokių reakcijų susilaukdavote?

A. U.: Man grojimas mažesniuose miestuose visuomet būdavo gera patirtis. Pavyzdžiui, grojau vieną kartą tokioje erdvėje Kėdainiuose, kuri vadinasi „Namukas“. Jie susiorganizuoja koncertų savo bendruomenei ir susirenka į paprastą gyvenamą namą. Susėda kambaryje, kur kūrenasi židinys, bėgioja katinas ir klausosi tos improvizacinės ar eksperimentinės muzikos. Jie tyli, klausosi, nešneka tarpusavyje, kaip dažnai būna didmiesčiuose, kur žmonės kalba per tavo koncertą. Jiems atrodo įdomu, nors matosi, kad kai kurie tokią muzika girdi pirmą kartą.

K. G.: Raseiniuose šią vasarą vyko šiuolaikinės muzikos festivalis. Jame skambėjo improvizacinė ir akademinė muzika. Buvo labai įdomu stebėti, kaip žmonės klausosi. Į koncertus atėjo daug vietinių. Atsimenu, jie reagavo labai atvirai, kartais garsiai kažką pasakydavo, pavyzdžiui, „čia kaip iš siaubo filmo“ ar pan.

Kristupo Giko ir Kazimiero Jušinsko koncertas Kauno menininkų namuose, nuotr. Enesto Lylaus

Šį tekstą galimai skaitys žmonės, kurie nėra buvę „CRRNT“ koncerte, tad ar galėtumėte apibūdinti, ko žmogus gali tikėtis atvykęs į tokį koncertą?

A. U.: Sakyčiau, kiekvienas „CRRNT“ koncertas reikalauja intensyvaus klausymo ir susikaupimo. Tai panašu į terapiją, nes muzika nedaro per daug įtakos nuotaikai. Dažnai klausytojas laisvas ją interpretuoti visiškai savaip.

K. G.: Klausytojas dažnai gali išgirsti vietoje gimstančią kūrybą. Jis gali klausytis kaip muzikantai, dalindamiesi savomis patirtimis, kuria kažką tiesiog čia pat. Pastebėjau, kad žmonės pirmą kartą atėję į tokius koncertus sako, kad jiems tai yra kaip meditacinė muzika. Kitiems ji panašesnė į psichodelinę muziką.

O jeigu mūsų pokalbį skaitys atlikėjas, kuris panorės pagroti „CRRNT“ koncerte, kur jam kreiptis? Ar jis turi atitikti kokius nors kriterijus?

A. U.: Reikėtų tiesiog parašyti į mūsų facebook paskyrą. O mūsų kriterijai dažniausiai yra labai lankstūs. Mes tiesiog norime, kad būtų įdomu, bet neapribojame, kas tai turėtų būti, ar kokio žanro turi būti muzika. Tarkime, sausio 22 d. gros trio, kurie patys pasisiūlė: Eugenijus Kanevičius, Arnas Mikalkėnas ir Dalius Naujokaitis. Jie gros du koncertus.

S. K.: Tai turėtų būti alternatyvi muzika. O kur ta alternatyva, tai jau atlikėjo nuožiūra. Tai galėtų būti net alternatyva alternatyvai.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės įgyvendinant „CRRNT“ planus!