Kaskart susibūrus naujam kolektyvui, visi laukia tarsi naujo vėjo gūsio ar gaivaus vandens gurkšnio. Jauniems atlikėjams ypač sunku įsitvirtinti, sugebėti būti kitokiems, pristatyti kažką naujo, negirdėto. Dar visai neseniai, 2012-aisiais susibūręs styginių kvartetas „Adora“ (smuikininkai Simas Tankevičius ir Aistė Birvydaitė, altininkas Jurgis Juozapaitis ir violončelininkė Ignė Pikalavičiūtė) jau spėjo suburti savo publiką ir įrodyti, kad yra verti aplodismentų ir pagyrimų. O visai neseniai, kovo 19–22 dienomis vykusiame 19-ame tarptautiniame Europos kamerinės muzikos konkurse Prancūzijoje, Illzacho mieste, „Adora“ laimėjo pirmąją vietą tarp 40 ansamblių iš visos Europos. Apie kūrybinę, koncertinę veiklą bei pasiekimus mielai sutiko papasakoti kvarteto nariai Simas Tankevičius ir Jurgis Juozapaitis.
Kaip susibūrėte į kvartetą ir kodėl pasirinkote būtent šį žanrą?
Simas: Ne paslaptis, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studentai nuo pirmo kurso groja kvartetus, nes tai numatyta studijų programoje. Mūsų kvarteto sudėtis vis keitėsi, bet galiausiai nusprendėme, kad reikia suburti kolektyvą, su kuriuo galėtume ir toliau plėtoti savo koncertinę veiklą. Su violončelininke grojau nuo pirmo kurso, tad trūko dar dviejų atlikėjų. Pirmiausia susisiekiau su Jurgiu, papasakojau apie savo idėją ir jis mielai sutiko prisijungti. Vėliau paskambinau Aistei, su ja taip pat buvo tekę groti, ir ji ilgai nedvejojusi prisijungė. Subūrėme kvartetą, susitikome repeticijai, vėliau sekė keli koncertai. Taip ir likome kartu. Mums labai pasisekė, kad teko studijuoti pas profesorių Augustiną Vasiliauską, kurio žinios ir patirtis mums atskleidė daugybę kvarteto žanro subtilybių, o jo aktyvi ir emocionali asmenybė įkvėpė muzikuoti ir grojant maksimaliai atiduoti visą save. Pasirinkome kvarteto žanrą, nes manome, jog jis yra vienas svarbiausių styginių instrumentų žanrų, leidžiantis atsiskleisti kiekvieno atlikėjo asmenybei, tuo pačiu apjungia visus bendrai muzikinei idėjai. Beje, vienais svarbiausių kamerinės muzikos pavyzdžių ir laikomi styginių kvarteto opusai.
Vienas pirmųjų ir bene sunkiausių uždavinių naujam kolektyvui yra sugalvoti tinkamą pavadinimą. Kaip jums tai sekėsi padaryti?
Mūsų pavadinimas „Adora“, išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Garbinimas“. Mes garbiname muziką, kuri mums, ko gero, yra pats svarbiausias dalykas. Todėl šis žodis puikiai atspindėjo didžiausią mūsų vertybę. Jį rinkdamiesi didelį dėmesį kreipėme į skambesį, daug svarstėme ir šis žodis visiems tiko. Būna, kad pavadinimą reikia sugalvoti spontaniškai. Galima sakyti, kad mūsų atveju panašiai ir nutiko.
Styginių kvartetų istorija Lietuvoje yra labai reikšminga, žyminti ne vieną svarų tarptautinį pripažinimą, Lietuvos kultūros garsinimą. Šiuo metu daugėja jaunimo kvartetų, šis žanras tarsi atgimsta. Kaip manote, koks jūsų išskirtinis bruožas?
Jurgis: Kaip jau minėjo Simas, akademijoje visi griežiantys styginiais šį žanrą norom nenorom pabando. Žinoma, po studijų toli gražu ne visi lieka prie tokios sudėties, žinau vos kelis kvartetus, kurie po studijų tęsia koncertinę veiklą ir kartu groja savo malonumui. Sunkiausia, ko gero, yra išlaikyti entuziazmą. Mes tai darome ne dėl uždarbio, o dėl savo muzikavimo džiaugsmo ir pilnatvės jausmo, kuris aplanko kartu pasiekus aukščiausius muzikinius tikslus. Kvartetų visuomet buvo, tiesiog vieni išlieka ilgiau, kiti trumpiau. Nekalbu apie žinomus kvartetus, kurie gyvuoja jau ilgą laiką. Galbūt šiuo metu naujų kvartetų yra kiek daugiau, bet jeigu reikėtų išvardinti bent penkis jaunimo kvartetus, ko gero, greitai to nepadaryčiau.
Galbūt jūsų išskirtinis bruožas yra programų įvairumas, nesate pasukę kokia nors viena kryptimi. Kaip išsirenkate ką atlikti?
Jurgis: Apsispręsti kokia kryptimi norime pasukti nėra labai tikslinga, nes kartu grojame dar gana trumpai, vos trejus metus. Stengiamės būti universalūs ir išbandyti visko kuo daugiau, atrasti, kas mums patiems labiau tinka ir patinka. Tai tikrai per trumpas laikas, kad viskas jau būtų nusistovėję, nugludinta. Dažnai programą tenka rinktis pagal koncerto pobūdį, būsimus konkursus, taigi ji atsiranda natūraliai, ilgai nesvarstant.
Paminėjote, kad programų pasirinkimas kartais priklauso nuo koncerto pobūdžio, galbūt ir būsimos publikos. Ar stengiatės jai pataikauti ir groti žinomesnius kūrinius?
Simas: Visiškai nesistengiame pataikauti publikai, nes tai nėra prasminga. Klausytojai, kurie ateina į mūsų koncertus, nėra nesubrendę rimtai muzikai. Bent jau mums taip atrodo. Svarbiausia viską atlikti profesionaliai, kokybiškai, nes tada ir patys rimčiausi kūriniai klausytojams patiks. Nesistengiame ir nenorime eiti lengvu keliu, publiką prisivilioti populiariais „perliukais“. Pataikavimas nėra tinkamiausias dalykas, siekiant pateikti kokybišką muziką. Jeigu vieną kartą pagrosi tik labai lengvą, linksmą muziką, kitą kartą publika lauks to paties. Viską reikia daryti profesionaliai ir klausytojai tikrai tai įvertins.
Muzikanto profesija labai sudėtinga, reikalaujanti daug įvairiausių dalykų. Kas jums yra sunkiausia? Ar savo darbe jaučiate daug įtampos, konkurencijos?
Simas: Sunkiausia rasti bendrą nuomonę ir priimti vieną sprendimą. Mes klausytojams turime pateikti ne keturis skirtingus, o vieną rezultatą, nusiųsti vieną žinutę. Tai tikrai nėra paprasta, dažnai susiduriame su šia problema. Be abejo, sunku rasti laiko repeticijoms. Tai natūralu, nes kolektyve groja keturi žmonės, skirtingos asmenybės. Visi turime veiklos ir greta koncertų.
O įtampos daug nejaučiame. Negalime sakyti, kad mūsų kolektyve viskas puiku, tik repetuojame, koncertuojame ir džiaugiamės. Būna visko, ypač priimant svarbius galutinius sprendimus. Tuomet ir kyla didžiausia įtampa, bet ji toli gražu nėra nuolatinė būsena.
Smagu grojant patirti džiaugsmą, o didžiausia muzikanto misija ir yra perteikti jį klausytojui. Svarbu pačiam tikėti tuo, ką darai. Grojant sunkiausia išjausti muziką taip, kad kiti patikėtų, šiuo atveju muzikantas turi atiduoti visą save. Atlikti plikas natas nėra jokios prasmės.
Kalbant apie konkurenciją, tikrai negaliu sakyti, kad jos nėra. Ji buvo ir bus, bet mes džiaugiamės, kad yra kolektyvų, sugebančių pritraukti klausytojus, aktyviai koncertuojančių ir darančių tai profesionaliai. Konkurencija stumia į priekį, ji reikalinga.
Gana svarbus dalykas atlikėjui – dalyvavimas konkursuose. Neseniai pelnėte pirmąją vietą tarptautiniame konkurse Prancūzijoje. Papasakokite plačiau apie tai.
Jurgis: Tai buvo devynioliktąjį kartą vykęs kamerinės muzikos konkursas su išties giliomis tradicijomis. Vienas išskirtinių bruožų yra tai, kad jame gali dalyvauti įvarios sudėties kameriniai ansambliai nuo trio iki seksteto. Pagrindinis dalyvių tikslas yra išsiskirti iš visos atlikėjų masės. Patį konkursą sudarė trys turai. Pirmajame ture buvo galima patiems išsirinkti ką groti, bet tai turėjo būti dešimties minučių trukmės muzika, kuri atskleistų stipriausias ir geriausias kolektyvo puses. Konkurse dalyvavo net keturiasdešimt ansamblių, tarp kurių buvo vienuolika styginių kvartetų. Į antrą turą pateko trylika ansamblių. Prieš konkursą buvo privaloma raštu pateikti valandos trukmės programą, iš kurios komisija pasirinko, ką nori išgirsti. Aišku, tai nėra paprasta, nes valandos trukmės programa turi būti kuo įvairesnė ir įdomesnė. Tai tikras iššūkis muzikantams. Į finalą buvo atrinkti keturi kolektyvai, tarp kurių buvome ir mes. Šiuo laimėjimu labai džiaugiamės, jis mums labai svarbus. Nuoširdžiai jam ruošėmės ir buvome įvertinti. Sunkiausia ir yra pasirengti konkursui. Tai suteikia daugiausiai streso, reikalauja laiko ir darbo. Atvykęs, parodai ką moki ir ką gali, bet tai jau nebe taip baisu. Pats pasirengimas stipriai pakelia kolektyvo meistriškumą, suteikia daugiau jėgos, gilumo. Konkursai tam ir skirti.
Esate jaunas kolektyvas, kupinas entuziazmo ir jaunatviško polėkio. Kokie jūsų artimiausi planai?
Jurgis: Numatyti keli koncertai vasarą, įvairiuose festivaliuose. Šiuo metu rengiame naujas programas ir, aišku, „šlifuojame“ grojimą. Esame atviri, visuomet laukiame įvairių pasiūlymų, galbūt sulauksime naujų kūrinių iš jaunųjų kompozitorių.
Dėkoju užpokalbį ir linkiu neišblėstančio entuziazmo.
