Norėjau, kad koncertas nesibaigtų

Kiekvienais metais, prabėgus vasarai, nekantraudama laukiu naujo koncertų maratono. Rudenį jau teko dalyvauti ne viename renginyje, tačiau vienas išskirtiniausių – styginių kvarteto „Art Vio“ (Ingrida Rupaitė-Petrikienė, I smuikas, Kristijonas Venslovas, II smuikas, Tomas Petrikis, altas, Povilas Jacunskas, violončelė) koncertas rugsėjo 12 d. neseniai atidarytame Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kuris, manyčiau, bus dar viena nauja erdvė kameriniams koncertams.

 

Šiemet kvartetas švenčia kūrybinės veiklos 10-metį. Vos susibūrę, kolektyvo nariai iškart tapo aktyviais koncertinio gyvenimo dalyviais, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugybėje konkursų, meistriškumo kursuose Austrijoje.

 

Vienas iš ansamblio susibūrimo prieš dešimtmetį „kaltininkų“ buvo kompozitorius Juozas Širvinskas, paprašęs jaunų muzikų atlikti jo sukurtą Antrąjį styginių kvartetą „Kompozitoriui atminti“ (skirtas Juozo Gruodžio atminimui). Šis kūrinys yra įrašytas ansamblio „Art Vio“ kompaktinėje plokštelėje (2007 m.) kartu su Eduardo Balsio ir Anatolijaus Šenderovo opusais. Nieko keista, kad jubiliejinį koncertą kvartetas ir pradėjo pirmuoju savo repertuaro kūriniu: skambėjo J. Širvinsko kvarteto II ir III dalys.

 

„Art Vio“ nuolat bendradarbiauja su įvairiais muzikais, žinomais solistais, tad ir šis vakaras buvo ne išimtis. Pirmoji pasirodžiusi su „Art Vio“ – kanklininkė Aistė Bružaitė – atliko Vytauto Germanavičiaus kūrinį „Sūpuoklės – ant žvaigždėto dangaus skliauto“ kanklėms ir styginių kvartetui. Kūrinį kompozitorius dedikavo A. Bružaitei, kuri nuolat atranda kanklių, kaip šiuolaikinės muzikos instrumento, sprendimų, naujų, netikėtų šio instrumento galimybių. Vos suskambus muzikai, kanklėmis atliekamos pasažų virtinės sukėlė įspūdį, tarsi sėdėčiau ant sūpynių ir iš lėto pradėčiau suptis, kol galiausiai įsisiūbuočiau. Styginių pizzicato tarsi atspindėjo žvaigždėtą, gęstantį ir vėl įsižiebiantį dangaus skliautą. Klausantis šios kompozicijos užliejo gražūs vaizdiniai ir neapsakomas magiškas jausmas. Atrodytų, tai universalūs pojūčiai ir nieko lietuviško neišgirsi, bet kūrinys tikrai maloniai dvelkia lietuviškumu.

 

Trečioji vakaro kompozicija buvo visiškai kitokia nei ankstesnės. Tai A. Šenderovo „...per Giunt“, sukurta 2011 metais. Pirmiausiai šauna mintis apie Henriko Ibseno dramą „Peras Giuntas“, tačiau vakaro vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis pasakė, kad nieko bendra su Ibsenu neišgirsime ir neįžvelgsime. Kūrinys skirtas Pavelui Giunteriui – vienam žymiausių Lietuvos perkusininkų, atliekančiam įvairaus spektro muziką (klasikinę, moderniąją, world music, džiazą), nuolat dalyvaujančiam įvairiuose projektuose. Taip paaiškėjo ir šmaikštaus pavadinimo tiesa: per reiškia „kam“, o Giunt – Giunteriui.

 

A. Šenderovo kompozicijoje „...per Giunt“ buvo demonstruojamas perkusijos azartas, aistra, maištas, magija. Braukant stryku per vibrofono plokšteles išgauti garsai skambėjo tiesiog mistiškai, įvairiais skirtingais būgneliais atliekami ritmai priminė afrikietiškus. Muziejaus salėje sutilpo gongas, bongai, lėkštės, būgnų komplektas, iš japonų ir kinų atėję temple block, ispaniškasis guiro, tambūrinas, varpas, vibrofonas, vėjo varpeliai... Didžiausią įspūdį darė tai, kaip vienas atlikėjas sugebėjo visus šiuos instrumentus suvaldyti ir su jais „susikalbėti“. Kompozicija efektingai užbaigė pirmą koncerto dalį, skirtą lietuvių kompozitoriams.

 

Antra dalis prasidėjo italų kompozitoriaus Ottorino Respighi vokaline lyrine poema „Il Tramonto“ („Saulėlydis“). Šią kompoziciją kvartetas atliko kartu su soliste, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Asta Krikščiūnaite. Ko gero, nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad visiems puikiai žinoma dainininkė, atlikusi daugybę operinių partijų, koncertavusi kartu su simfoniniais ir kameriniais orkestrais, visus sužavėjo sodriu balso tembru, puikiai įvaldyta technika, solistės ir kvarteto muzikavimas buvo ypač sklandus, artimas, nuoširdus.

 

Paskutinis vakaro kūrinys – Roberto Schumanno Styginių kvartetas A-dur, op. 41, Nr. 3. Kaip žinia, R. Schumannas buvo pianistas, bet kvarteto žanru ypač žavėjosi. Tris styginių kvartetus jis sukūrė „vienu įkvėpimu“, tik per du mėnesius. Jo kvartetai reikalauja susikaupimo, bendravimo tarpusavyje. Iš trijų jo kvartetų pats stambiausias yra trečiasis, kuriame labiausiai jaučiamas kompozitoriaus muzikos individualumas, originalūs jo braižo potėpiai. Visos keturios kvarteto dalys labai skirtingos, tarsi bylojančios apie kompozitoriaus permainingo gyvenimo akimirkas.

 

„Art Vio“ šį kvartetą atliko įtaigiai, dainingo pobūdžio melodinę liniją, rodos, ne išgrojo, o išdainavo. Pirmoji kūrinio dalis romantiška, lėtoka, tad čia atlikėjai galėjo pademonstruoti melodingumą, kurį jie tikrai sugeba raiškiai perteikti. Antroji dalis energingesnė, su grįžtančiais melodiniais vingiais iš pirmosios dalies, leidžianti kiekvienam atlikėjui pademonstruoti individualią griežimo techniką. Trečioji – lėta, o kartu nerimastinga, pranašaujanti artėjantį finalą. Atlikėjams netrūko susikaupimo ir kiekvieno motyvo sureikšminimo, raiškaus išgrojimo. Kūrinio finalas netikėtas – kapoto ritmo, nervingas. Retokai mūsų scenose skambantį R. Schumanno trečiąjį kvartetą gyvai teko girdėti pirmą kartą. „Art Vio“ atlikimas mane įtikino ir sužavėjo.

 

Koncerto programa buvo labai spalvinga ir įvairi. Kiekvienoje kompozicijoje atskleidžiami skirtingi muzikavimo būdai, o tai daryti kvarteto muzikai puikiai sugeba. Kartais sėdėdama koncerte, rodos, norėčiau įjungti pause mygtuką, išgirsti epizodą dar kartą arba tiesiog į atmintį įsirašyti gražiausius epizodus, kad, praėjus šiek tiek laiko, galėčiau vėl tai išgyventi bei papasakoti savo asmeninius įspūdžius. „Art Vio“ koncerte ne kartą pagalvojau apie tai. Šis koncertas – vienas iš tų, kurių pabaigos nelauki, o įspūdžiai lieka ilgam. Kvartetui „Art Vio“ norėčiau palinkėti sėkmės jų laukiančiuose projektuose ir klausytojų džiaugsmui surengti dar ne vieno dešimtmečio jubiliejinių koncertų.