Michel Camilo? Išvydę šį vardą Vilniaus festivalio birželio 20 d. koncerto programoje lotyniškojo džiazo gerbėjai ėmė džiugiai laukti susitikimo su mylimu artistu, tačiau didelei lietuvių publikos daliai tai – naujas vardas. Apie tris dešimtmečius aktyviai koncertuojantis ir dvidešimt keturias autorines plokšteles įgrojęs virtuozas iš JAV mūsų šalyje lankysis pirmą kartą, atverdamas dar vieną džiazo fortepijoninio trio pavidalą – smagų, karštą, svaiginantį, bet kartu pasižymintį intelektu ir precizika, būdingais akademinį išsilavinimą turintiems pianistams.
Dominikos Respublikoje gimęs pianistas ne tik turi akademinį išsilavinimą, jis niekada nenutraukė ryšių su klasika. Beveik kasdien jis skambina praeities genijų muziką – tai, pasak Michelio Camilo, padeda jam palaikyti pianistinę formą, ryšį su savuoju instrumentu. Seserys Katia ir Marielle Lebeque, užsakiusios jam ne vieną stambų opusą dviem fortepijonams su orkestru, repetuodamos su juo trio kartą tarė: „Tai jūs buvote klasikos pianistas? Atrodo, ir tebesate!“ Begrojantį su Lebeque duetu ir Londono filharmonijos orkestru, jį išgirdo Leonardas Slatkinas, tuomet vadovavęs Niujorko filharmonijos orkestrui, ir nedelsdamas nutarė užsakyti M. Camilo koncertą fortepijonui ir orkestrui. „Aš galėčiau išmokti kokį nors jau egzistuojantį koncertą“, – bandė prieštarauti pianistas. „Ne ne, sukurkite ką nors savito, kas skambėtų jūsiškai ir kur būtų džiazo bei Karibų muzikos elementų.“ Premjerą lydėjo sėkmė, ir po to gimė dar ne vienas tokio žanro M. Camilo kūrinys. Gimtosios šalies nacionalinis simfoninis orkestras neretai kviečia jį atlikti tiek klasikines, tiek simfodžiazines programas. Jam teko išbandyti save netgi dirigento amplua! Taigi, jis išlaiko artimą ryšį su klasikinės muzikos pasauliu, nors kiekvienas jo „akademinis“ pasirodymas visada būna paženklintas improvizaciškumo ir lotyniškųjų ritmų.
Paradoksalu, bet į savo gimtosios muzikos šaknis M. Camilo atsigręžė tik po to, kai išvyko į Niujorką, būdamas jau diplomuotas jaunas pianistas. Prieš tai, nuo keturiolikos metų aistringai tyrinėjęs džiazą, jis besąlygiškai teikė pirmenybę „gryniesiems“ amerikietiškojo džiazo stiliams – bibopui, svingui... Būtent todėl jis darydavo didelį įspūdį atvykdavusiems koncertuoti Dominikos Respublikoje amerikiečių muzikantams: jie išgirsdavo kitatautį virtuozą, dėstantį savo mintis jų kalba – laisvai, be jokių suvaržymų ir meistriškai. Tačiau vos jis atsidūrė Niujorke ir ėmė vaikščioti iš vieno klubo į kitą, ėmė formuotis jo savitas stilius, kurio pamatus sudarė gimtoji muzika, lotyniškieji ritmai, harmonija... O naujieji bičiuliai, nustebinti negirdėto skambesio, prašydavo pakartoti, analizavo jo muziką ir pasakojo apie virtuozišką, neįprastą ir labai pozityvų pianistą...
Jis toks išlieka iki dabar: savitas, temperamentingas, šnekus, atviras ir didelis optimistas. Kaip tarė kartą jį kalbinęs „All About Jazz“ žurnalistas R. J. DeLuke, jis iš tų, kuriems stiklinė nei pusiau tuščia, nei pusiau pilna, o beveik sklidina, ir jeigu ji kada nors ištuštėtų, jis rastų lengvą būdą vėl ją pripildyti. Šviesus ir laimingas jo žmogiškasis charakteris atsispindi muzikoje, kurią jis kuria dosniai, entuziastingai, ir dalijasi ja negailėdamas savo nesenkančios energijos.
Nors šie metai paženklinti intensyvaus koncertinio turo gausybėje pasaulio šalių su įvairiomis programomis (solo, duetais, trio, sekstetu, simfoniniais orkestrais), susitikimas su Lietuvos publika Micheliui Camilo yra ypatingas: jis niekada nėra buvęs mūsų šalyje, o kiekviena pirmoji akistata yra jam jaudinantis ir svarbus patyrimas. Be to, jis ką tik išgyveno džiugų kūrybinį įvykį, išleido dar vieną savo solinį albumą „What’s Up?“, o tai reiškia – pilnas įkvėpimo, vėl naujų įspūdžių ir nuoširdžių ketinimų pradžiuginti Vilniaus festivalio publiką įsimintinu, žaviu koncertu.
Koncerto Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pradžia – 19 val.
