Viskas lygiai bereikšmiška ir reikšminga. Jono Garbuzo darbų paroda

Lapkričio 1–30 d. Užupio meno inkubatoriaus projektinėje erdvėje „Kalnas“ (Krivių g. 10A) bus eksponuojama Jono Garbuzo darbų paroda „Pagaminta Airijoje“. Atidarymas spalio 31 d. 18 val.

„Prieš bene šešiasdešimt metų slauniame Palangos miestelyje gimė Jonas Garbuzas (Džonis). Prie jūros nelyg pustomas smėlis prabėgo jo nerūpestinga vaikystė – berankiojant gintarėlius ir akmenėlius tarp išmestų maurų, dvokiančių žuvų ir žuvėdrų griaučių, lentgalių, butelių, dumblių ir jūržolių.

Paauglystės nuotykiai, kaip ir daugelio palangiškių – ant akmenų, ypač siautulingomis vasaromis, kai Palangą prašlifuodavo valkatos ir hipiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir plačiosios TSRS.

Visi turėjo didelių meninių ambicijų. Vieni traukė į Maskvą, kiti į Piterį mokytis teatro ir kino geriausiose tuo metu mokyklose. Jonas išvyko semtis kino operatoriaus meno ir amato paslapčių į Kijevo teatro, kino ir televizijos institutą, Sureno Šachbaziano kursą. Greičiausiai ten ir išsiugdė nepriekaištingą kadro ir kompozicijos pojūtį. Tai akivaizdu Jono fotografijose, kurios šioje parodoje nėra eksponuojamos. Jo pasauliai kuriami įrėmintame keturkampyje – kadre, nesvarbu: koliaže, asambliaže ar naivioje siužetinėje tapyboje. Čia viskas lygiai bereikšmiška ir reikšminga – nelygu, iš kurio taško pažiūrėsi.

Grįžęs iš Kijevo žmogus Lietuvos kino fabrike nebuvo ištiestomis rankomis laukiamas ir priimtas. Kaip ir dažnam menininkui, gyvenimas pasisuko nelaukta trajektorija – laukė ne tulpėm ir bijūnais klotas kelias. Jonas Lietuvoje taip ir nebuvo pakviestas nufilmuoti pilno metro filmo. Kūrėjas nusprendė, kad sėdėti be darbo ir laukti stebuklų neverta. Todėl emigravo į Airiją, dirbo apsaugos darbuotoju (airiškai slandala), saugojo Airijos fabrikus ir įstaigas, bet niekad nepametė savo nuo vaikystės žvilgsnin įspausto įspaudo – menininko akimis matyti pasaulį.

Bičiuliai ir artimieji Joną Garbuzą perkrikštijo į Džonį. Kūryba ilgainiui tapo gelbėjimosi ratu nuo nerimo, vienatvės, beprasmybės jausmo, depresijos ir rezignacijos. Pasaulis grėsmingai sverdėjo ties III Pasaulinio karo bedugne. Rusija užpuolė mylimą Ukrainą, kur liko daugybė draugų, kuriems negalėjai padėti. Džonis kūrė tamsius, grėsmės kupinus asambliažus, koliažus, kuriuose ryški Gernikos – subyrėjusio, į šipulius sudaužyto pasaulio ir žmogaus tokiame pasaulyje tema. Džonio publicistikoje tiršta ironijos ir grotesko, pastangos nesusitapatinti su informacinių ir komercijos srautų absurdu, besikėsinančiu į kūrybingą ir laisvą žmogų.

Džonis sugrįžo į Lietuvą, nesulaukęs Korke pensijos. Grįžo ne tik fiziškai kūnu, bet parsivežė ir savo Korke sukurtus darbus, kurie pirmą kartą eksponuojami Lietuvoje.“ (Liudvikas Jakimavičius)