„Kultmisijos“: paveldas svarbus ne tik mūsų praeičiai, bet ir ateičiai

Pamiršdami savo paveldą, neleidžiame sau kurti ateities. Ar išsaugosime tai, ką sukūrė buvę prieš mus? Ar mums dar to reikia? Paveldas – ne tik pastatai ir daiktai. Tai mūsų kalba, vertybės, istorijos. Jei jų nesaugome, galbūt dvasiškai sergame? Tik kaip pasveikti?

Kalbant apie kultūros saugojimą dažnai nepavyksta apsieiti ir be paveldo sąvokos. Tačiau ar teisingai suprantame, kas tai yra ir ką su juo veikti? Architektas, ICOMOS nacionalinio komiteto narys, tarptautinis ekspertas Gediminas Rutkauskas sako, kad daugeliu atveju mūsų požiūris yra pasenęs.

„Paveldosauga sukasi ratu paskutinius dešimt metų: mums reikia keisti mąstymo būdą. Tai ypač pasimato, kai dirbi su UNESCO paveldu: paveldas ir praeitis yra tam, kad rastųsi graži ateitis.  Galvojate, kad paveldas yra kažkas, kas yra spintoje ir ko negalima liesti? Ne, tai gyvas mechanizmas, kuris turi sukaupęs išmintį, tik kiek mes sugebame tos išminties  paimti? Mes nebandome analizuoti, kurti naujo supratimo, kuris šiandien aktualus: ne menotyrininkui, specialistui, architektui, o bet kuriam šiuolaikiniam žmogui“, – kalbėjo G. Rutkauskas.

Kultūros istorikė prof. Rasa Čepaitienė atkreipė dėmesį, kad rūpestis paveldo saugojimu negali būti paremtas turistų viliojimu: „Santykis su paveldu kartais yra fasadinis: bus gražu, atvažiuos turistai, o kartu ir pinigai. Bet tas paveldas juk mūsų, jis mums svarbus ir mums pirmiausia turėtų širdį perštėti dėl tų dalykų, ne turistams, kurie turi savo šalis ir savo paveldą“.

Muzeologas, VU komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas pasakojo, kad kalbant apie visuomenės ir paveldo santykį svarbu nepamiršti ne tik materialaus paveldo, bet ir jį lydinčių istorijų. „Pasakodami istorijas mes sukuriame žmogui galimybę užmegzti santykį su paveldu: tokiu būdu jis pradeda veikti šiuose laikuose ne taip faktų ir skaičių srautas, bet kaip gyvenimo dalis“, – aiškino jis.

Menotyrininkė, kultūros vadybininkė Vaida Ščiglienė ragino atsargiau žiūrėti į naujų paminklų statymą. „Jono Basanavičiaus paminklo konkursas ar Lukiškių aikštės problemos parodo, kad mūsų visuomenė yra nepakankamai subrendusi tą atmintį permąstyti,  o ypač ją įvaizdinti. Gal tokiu atveju visai nereikia statyti paminklų, gal reikėtų susilaikyti, nes paminklo statymas viešoje erdvėje ją labai stipriai veikia“, – svarstė ji.

Savo mintimis apie kultūrą ir paveldą „Kultmisijose“ taip pat dalinosi dvarų kultūros tyrinėtojas, architektas Marius Daraškevičius, kultūros istorikė, dailėtyrininkė prof. Giedrė Mickūnaitė, menininkė Aurelija Maknytė, kunigas, egzorcistas Arnoldas Valkauskas, Jakiškių dvaro šeimininkė Meilė Zaleckienė.

Dokumentinė kultūros apybraiža „Kultmisijos“ – sekmadienį, gegužės 13 d. 12 val. per LRT Kultūra kanalą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros miniterija