7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Tėvų dialogai“ apie vaikus šiuolaikinių medijų aplinkoje

Rengėjų inf.
Nr. 14 (1335), 2020-04-10
Kultūra Anonsai Kultūra vaikams

Parengė: „Meno avilys“/ „Vaikų žemė“


    Vaikas nuolat „įlindęs“ į telefoną? Kas jo draugai ir herojai? Kokioje virtualioje realybėje jis gyvena? Kokius žaidimus žaidžia ir kokius filmus žiūri? Kokios jo vertybės ir su kuo jis tapatinasi? Pasauliniam karantinui sukausčius viešąjį gyvenimą, šiandien ypač daug laiko praleidžiama virtualiame pasaulyje. Virtualių susitikimų ciklas „Tėvų dialogai“ kviečia tėvus pasikalbėti apie tai su įvairių medijų ekspertais. Šiuos susitikimus moderuos socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja bei Konsultacijų ir mokymų centro psichologė Marija Giedraitytė-Guzikauskienė, beveik 10 metų dirbanti su vaikais ir paaugliais bei jų globėjais.


    Suprasti ir įsisąmoninti, kas vyksta su mumis ir mūsų vaikais nuolat besikeičiančioje medijų aplinkoje. Tai nauja ir mažai pažįstama erdvė, kurioje mums nejauku. Mes čia atsidūrėme jau subrendę, o jiems tai natūrali aplinka nuo gimimo. Kaip skaitmeninio pasaulio imigrantams susikalbėti su šio pasaulio čiabuviais?


    Kaip nuolat besikeičianti šiuolaikinių medijų aplinka keičia tėvų ir vaikų santykius? Ar pastebite kokių nors bauginančių, o gal priešingai – džiuginančių tendencijų?
    Pradėsiu nuo to, kad nėra visai paprasta nubrėžti perskyrą tarp taip vadinamos senosios medijos (televizija, radijas, knygos ir pan.) ir šiuolaikinės (išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai, internetas ...). Kalbėdami apie šiuolaikines medijas, galime atkreipti dėmesį į bent du jos aspektus. Šiuolaikinė medija pasižymi interaktyvumu - ji labiau įtraukia, leidžia žmonėms komunikuoti vienas su kitu, bendrauti, reaguoti; žaidimuose galime įsikūnyti į norimus personažus, jais virtualiai „pabūti“. Antras šiuolaikinės medijos bruožas – jos mobilumas, buvimas visur ir visada.


    Manau, iki galo sunku susigaudyti, kaip medijos mus jau pakeitė, keičia ir dar pakeis... Jos įsiliejo į beveik kiekvieną kasdienybės kampelį. Pavyzdžiui, vien tai, kad tėvai gali su vaikais susirašinėti žinutėmis, bet kada susiskambinti – juk tai keičia santykį, ar ne?


    Yra daug smulkių kasdienybės pokyčių. Bendrai paėmus, šiuolaikinės technologijos suteikia daug patogumo, atvėrė daug naujų galimybių skleistis, kurti, bendrauti. Bet tuo pat metu sukėlė ir naujų problemų, pavyzdžiui, priklausomybės (nuo išmaniųjų įrenginių, kompiuterinių žaidimų...), internetinės patyčios, dėl socialinių tinklų suaktyvėjęs lyginimosi su kitais fenomenas, kartais įgyjantis patologiškas formas. Čia jau klinikinė sritis, blogiausi variantai. Nėra lengva tai atlaikyti, tai - nauji kasdienybės iššūkiai tėvams.


    Vaikai yra gimę kitokioje aplinkoje nei mes. Ir tam tikra prasme, mes net negalėsime jų pasiekti. Norint palaikyti ryšį su ateities karta, turime gilintis į naują pasaulį, kurio nežinome. Tenka pripažinti, kad visko nekontroliuosime. Mums tame pasaulyje gali būti nejauku. O kai nejauku, kartais gali norėtis nuvertinti, bijoti, demonizuoti. Kartais galbūt - per daug idealizuoti, pernelyg sureikšminti tai, ko nepažįstame.


    Kai kurie tėvai sodina vaiką priešais televizorių arba įduoda jam planšetę, kad tik būtų „ramus ir užsiėmęs“, tuo tarpu kiti riboja prie ekranų praleidžiamą laiką ir stengiasi filtruoti žiūrimą turinį. Vėliau šie vaikai susitinka su visiškai skirtingomis patirtimis ir tai jiems sukelia tam tikrą disonansą...
    Prieš pradedant ieškoti sprendimų, siūlyčiau stabtelti ir pareflektuoti kylančius jausmus tokioje ir panašiose situacijose. Nes tai - tikrai tėvams jautri tema. Taigi, kaip jaučiatės, kai vaikas pasako, kad jis vienintelis klasėje neturi telefono? Jei atsidurčiau tokioje situacijoje, greičiausiai jausčiausi spaudžiama į kampą. Dažnai kitas klausimas: „Tai kada man pagaliau nupirksi telefoną?“ Tada jau kiltų jausmas, kad „buvimo kampe jausmas“ po truputį tampa spąstais. Taip pat galime jaustis pasimetę, vėliau ir pikti, norisi greitai „kažką padaryti“, pasitraukti situacijos. Kartais gal kyla ir beviltiškumas. Intensyvūs jausmai blokuoja gebėjimą mąstyti, spręsti. Galiausiai galime jaustis nusivylę savimi, gal net pasijusti blogais tėvais. Tokios jausmų bangos – tėvų kasdienybė. Tai normalu.


    Reikia pripažinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje yra gana ryški orientacija į vartojimą, daiktiškumą, turėjimą. Socialiniai tinklai, suteikiantys galimybę dalintis, nori nenori skatina lygintis su kitais. Dažnai net sukuria fiktyvų poreikį kažką turėti, įsigyti, patirti – kai nežinia, ar iš tiesų reikia, bet tiesiog norisi turėti, nes kiti turi. Tas socialinis žaidimas įtraukia, bet taip pat ir gerokai vargina.


    Tokiomis aplinkybėmis tėvai reaguoja labai įvairiai. Ir nėra vieno teisingo sprendimo. Manau, jog kiekviena šeima yra unikali, kiekvienas vaikas individualus. Ir kiekvienam savo kelias. Nereikia lygiuotis į kitus ar į daugumą, reikia ieškoti, kas tinka ir galioja jūsų šeimai ir jūsų vaikui.


    Gebėjimas išlaikyti dėmesį, savidisciplina, valia, emocijų valdymas, gebėjimas ištverti nusivylimus ar atidėti malonumus. Dėl šių dalykų daugelis kaltina iškreiptą medijų aplinką, tačiau joje galima rasti ir teigiamų dalykų?


    Psichologijos srities tyrimai teikia duomenų apie šiuolaikinės medijos poveikį vaikų raidai įvairiais amžiaus tarpsniais. Yra žinoma, kad kai kuriuos svarbius gebėjimus ekranų aplinka vysto, tačiau kai kuriems gali trukdyti. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie mokymąsi. Jis vyksta lėtai. Pagrindinis mokymosi mechanizmas – dėmesio atkreipimas, kartojimas. Jei  norime išmokti raidę, turime įsiminti jos formą. Kartojant informacija nusėda į ilgalaikę atmintį ir tampa automatiškai naudojama. Mokantis reikalinga valia, susitelkimas, įsisąmoninimas. Sako, dabar žmonės nebegali skaityti knygos tris keturias valandas neatsitraukdami. Negali nuosekliai dirbti prie vieno dalyko aštuonias valandas. Per daug trikdžių. Dabar informacija priimama gabalais. Po 10-20 min kiekvienai veiklai – ne ilgiau. O ar gebame būti lėtai? Dauguma kompiuterinių žaidimų naudoja daug psichologinių žinių: keičia vaizdus, teikia apdovanojimus - tai reikalauja paskirstyto dėmesio. Tai yra lavinama. O gal kitose srityse tuo pat metu raida sustoja? Nėra pusiausvyros.


    Tyrimai apie ekranų poveikį ankstyvojoje vaikystėje yra gana vienareikšmiški – jis neigiamas. Prieraišumo formavimusi, emocijų suvokimui, smegenims ir pan. Tačiau kalbant apie vėlesnius amžiaus tarpsnius duomenys nėra vienareikšmiški. Manau, yra daug vertingų dalykų, kalbant apie šiuolaikines medijas. „Tėvų dialogų“ lektoriai tą vertę yra pamatę, patyrę ir pasiruošę pasidalinti savo patirtimis.     Labai įdomu, pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų plotmėje kalbėtis apie meną ir estetiką, apie profesinį žaidimų kūrėjo kelią ir pan. Svarbu turėti informacijos, domėtis ir atsirinkti, kas jums atrodo priimtina.


    Vaiko perėjimas iš išorinės į savikontrolę daugeliui tėvų yra skausmingas – prarandamas artimas ryšys, vis daugiau laiko vaikas praleidžia tėvams nepažįstamoje aplinkoje. Ar galima medijų aplinką paversti jungiančia, o ne skiriančia terpe?
    Išties, vaikams augant, tėvai turi daug mažiau fizinės galios reguliuoti vaikų kontaktus ir veiklas – ypač, kai daug bendravimo persikelia į virtualią erdvę. Svarbiausia poveikio priemone tampa jau užmegztas ryšys su vaiku, susikurtas autoritetas. Teigiama, nors išoriškai vaikai linkę tėvus nuvertinti, tyliai viduje jie labai vertina tėvų nuomonę.


    Kartais klaidingai įsivaizduojame, kad jei paauglys daug susirašinėja su draugais, tai reiškia, kad jis nemoka bendrauti. Bet nebūtinai. Paauglystėje, būna, kai kurie su tėvais geriau susirašinėja, o ne pasikalba. Dalis gyvo bendravimo persikelia į virtualią erdvę, bet tai nebūtinai reiškia suprastėjusius santykius.


    Verta prisiminti, kad problemos su vaikais neatsiranda iš niekur paauglystėje – jų užuomazgos randasi daug anksčiau, o paauglystėje tik išryškėja, kitaip tariant, tiesiog aiškiau pamatome, ką padarėme ne taip. Tačiau turime stengtis toliau kurti ryšį su vaiku. Taisyti „klaidas“, augti ir tobulėti kaip tėvai.


    Kaip skaitmeninio pasaulio imigrantams tėvams pritapti prie šio pasaulio čiabuvių? Vaikai gyvena čia nuo vaikystės ir dažniausiai žino daugiau, kaip tėvams išlaikyti savo autoritetą?
    

Klausimas skatina susimąstyti apie tai, kokios yra svarbiausios tėvų funkcijos paauglystėje. Kas yra geras tėvas ar motina?


    Būti tėvais - didelė atsakomybė. Tenka keistis ir augti patiems. Manau, tai vienintelis kelias. Saugant savo autoritetą, svarbu pagalvoti apie savo pačių nerimus ir baimes, ir kaip tai verčia mus elgtis.


    Jei leistis dar giliau – galime pagalvoti apie mūsų pačių santykius su savo tėvais... Dažnai iškilus problemoms su savo vaikais, viduje kreipiamės į savo „vidinius tėvus“ patarimo (o vidiniai tėvai dažnai atsiranda per ryšį su mūsų pačių buvimo vaiku patirtimi). Iš praeities nevalingai išplaukia prisiminimai, ką mama ar tėvas darydavo tokiose situacijose. Atsiranda gilesnis savo tėvų supratimas – pavyzdžiui, suprantame, kaip jiems būdavo nelengva, klausiame savęs – kaip jie ištvėrė.


    Kai kurie žmonės jaučiasi, kad jų vaikystė – tuščias maišas, ten daug ko trūko. Tuomet ieško išeičių patys. Mūsų tėvai beveik nesusidūrė su ekranais. Todėl santykį su medijomis kuriame nuo nulio, pagal savo patirtį.


    Taip pat svarbu savęs klausti: ko bijome? Bijome būti per griežti, nes patys atsimename, kaip mama liepė skambinti pianinu ir mokytis anglų k.? Galbūt vengiame reikalauti ir nustatyti ribas, nes     bijome būti nejautriais? O galbūt bijome per daug atleisti vadžias, nes patys dėl tokio savo tėvų elgesio jautėmės nesaugūs? Visi šie klausimai leidžia geriau suprasti, kas su mumis vyksta, jaustis tvirtesniems, lengviau ištverti kylantį nerimą ir baimę prarasti autoritetą.
Ačiū už pokalbį.

 


    „Tėvų dialogų“ susitikimuose psichologė M. Giedraitytė-Guzikauskienė moderuos pokalbius apie serialus, socialinius tinklus, videožaidimus, knygas ir kitas medijas. Savo patirtimis dalinsis: kino ir kultūros istorikė, medijų tyrinėtoja Lina Kaminskaitė – Jančorienė, skaitmeninės komunikacijos strategas ir konsultantas Tomas Nemūra, kompiuterinių žaidimų kūrėjas ir programuotojas Dmitrijus Babičius, literatūrologė ir skaitymo kultūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė.
    „Tėvų dialogų“ susitikimai vyks š.m. balandžio 21 – gegužės 19 antradieniais 19.00 – 21.00 val internetu. Susitikimus rekomenduojame tėveliams, auginantiems 9-14 metų vaikus, tačiau dalyvauti gali visi, besidomintys šia tema. Grupės dydis – iki 20 žmonių.

    Registracijos forma internete:

http://vaikuzeme.lt/naujienos/tevu-dialogai-apie-vaikus-siuolaikiniu-mediju-aplinkoje.

    Organizatoriai: Literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ bei medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“

    Aukite ir tobulėkite kartu su savo vaiku – girdėkite vienas kitą nuolatiniame informacijos triukšme.

 

Žymos:
Rengėjų inf.,