I tarptautinio muzikos festivalio „Inizio“ atidarymo koncertą apžvelgiant

Lietuvos kultūros laukui kasmet vis labiau besiplečiant, atrodo, kad jau viskas sudainuota, atlikta bei sukurta ir niekas nebegali nustebinti. Tačiau nutinka ir taip, kad ilgus metus žavėję reiškiniai ima ir užgęsta. Šie du dalykai rugpjūtį nutiko Anykščiuose – po 17 metų puikių vakarų buvo pranešta, kad stabdomas festivalis „Purpurinis vakaras“, džiugindavęs klausytojus dainuojamąja poezija. Tačiau ten gimė kitas nustebinęs reiškinys. VšĮ „Grei kūrybiniai projektai“ ir Anykščių kultūros centras bendromis pastangomis rugpjūčio 30 d. pradėjo Pirmąjį tarptautinį muzikos festivalį „Inizio“ („Startas“), kuris ypač aktualus jaunimui, nes leidžia jauniems solistams įgyti sceninės patirties, tobulinti savo sceninės raiškos gebėjimus. Solistams suteikiama galimybė užmegzti tarptautines pažintis, sulaukti pripažinimo dėl savo talento ir darbo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Šiuo projektu taip pat siekiama papildyti Anykščių kultūrinę erdvę ir visuomenei pristatyti operos žanro pasirodymus.

Kaip teigė viena iš festivalio sumanytojų bei organizatorių Evelina Šimkuvienė, „pagrindinė festivalio mintis – suteikti sceną kūrėjams, būsimiems operos solistams. Kūrėjas, apskritai atlikėjas, auga tik tada, kai turi galimybę kurti ir parodyti savo kūrybą, yra matomas. Man svarbu, kad atlikėjas ir klausytojas atrastų vienas kitą, o tam reikia vietos ir galimybių. Tad idėja ir yra visa tai suteikti – dainuoti, klausyti, bendradarbiauti, augti, tobulėti, susipažinti. Į festivalį sąmoningai nekvietėme jau publikai pažįstamų atlikėjų, o iškėlėme iššūkį pritraukti žiūrovų į naują festivalį be žinomų vardų. Pasirinkome ne eiti lengviausiu keliu, o suteikti apčiuopiamą naudą tiek atlikėjams, tiek žiūrovams. Žinoma, negaliu nepaminėti ir dar vieno tikslo, kuris nuskambės šiek tiek baugiai, tačiau man labai norisi suformuoti naują kultūrą, padaryti savaime suprantamu dalyku, kad atlikėjai dainuoja ne „už dyka“, o gauna nors ir minimalų honorarą. Visi privalome suprasti, kad atlikėjas gali užsidirbti ir kad kultūra gali būti pelninga.“

Rugpjūčio 30-osios vakarą Anykščių kultūros centre susirinkusią publiką pasitiko operos solistai Eugenia Babich (Švedija), Michałas Janickis (Lenkija), Sandra Lebrikaitė (Lietuva), Panevėžio muzikinio teatro orkestras, vadovai Erki Pehkas (Estija) ir Martynas Bražas, bei Panevėžio muzikinio teatro choras, vadovas Giedrius Pavilionis. Koncertui dirigavo maestro E. Pehkas.

Apie gala koncertą E. Šimkuvienė pasakojo: „Šio koncerto programa unikali tuo, kad maestro programą sudėliojo pats, derindamas ją su solistais, kurie kai kuriuos kūrinius mokėsi specialiai, nes dar nebuvo niekur jų atlikę.“ Ir iš tiesų vakaro programa buvo ypatinga, nes maestro E. Pehkas formuodamas koncerto repertuarą pasirinko pažįstamus, tačiau Lietuvoje gan retai atliekamus kūrinius.

Koncerto pradžioje nuskambėjo didelio profesionalumo reikalaujanti Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ uvertiūra, kurią atliko mažos sudėties orkestras, tačiau kūrinio atlikimo kokybės tai nė kiek nesumenkino. Koncerto vokalinę dalį pradėjo labai charizmatiškas, artistiškas, tikslia intonacija bei gera dikcija ir raiškiu tarimu pasižymintis solistas M. Janickis, atlikęs daktaro Malatestos ariją iš komiškos Gaetano Donizetti operos „Don Paskualė“, sodraus vokalo ir ekspresyvios išraiškos solistė E. Babich privertė suklusti retai Lietuvoje skambančia Leonoros di Gusmann arija iš to paties kompozitoriaus šedevro – operos „Favoritė“, o štai vis dažniau koncertuose girdima S. Lebrikaitė sujaudino klausytojus melodingąja Lauretos arija iš Giacomo Puccini operos „Džanis Skikis“, beje, kurią jau netrukus scenoje pristatys Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Ši solistė prikaustė publikos dėmesį savo nusiteikimu, spinduoliuojančiu gėrį, šviesą bei šilumą, puikia intonacija ir skambiu balsu. Atlikėja, kuri yra tiesiog gimusi dainuoti miuziklus, idealiai nuskambėjo atliekant operą.

Koncertą tęsė „Meditacija“ iš Lietuvoje nestatytos Jules’io Massenet operos „Tais“, kur sudėtingą smuiko solo atliko Katerina Rodionova. Iš karto po to publika klausėsi Valentino arijos iš Charles’io Gounod operos „Faustas“ (M. Janicki), žymiojo Jacques’o Offenbacho dueto „Belle nuit ô nuit d’amour“, dar vadinamo „Barkarole“ (E. Babich ir S. Lebrikaitė) bei Francesco Cilea Buljono princesės arijos iš operos „Adriana Lecouvreur“ (E. Babich).

Tuomet įvyko kai kas, ko buvo galima mažiausiai tikėtis tokiame koncerte. Nutilus publikos ovacijoms salėje užgeso šviesa (liko apšviestas tik dirigentas) ir pasigirdo Andrew Lloydo Webberio miuziklo „Operos fantomas“ uvertiūra. Vėl sužibus salės šviesoms tą pačią melodiją užgrojo ir orkestras, o scenoje pasirodė Panevėžio muzikinio teatro choras. Nurimus didelėms publikos ovacijoms koncertą tęsė „Operos fantomo“ fragmentai: Christines Daaé arija „Think of Me“ (S. Lebrikaitė), choras „Masquerade“ bei duetas „All I ask of you“ (S. Lebrikaitė ir M. Janicki). Vakaro kulminacijoje publikos ovacijų sulaukė Georges’o Bizet operos „Karmen“ IV veiksmo antraktas, žymioji Habanera (E. Babich) bei Eskamilijo kupletai (M. Janicki) ir finalinis trio bei choras iš Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“, kurį atliko visi vakaro dalyviai.

Apie solistus dera paminėti, kad visi trys jaunosios kartos atlikėjai, nemažai koncertuojantys užsienyje, yra verti nacionalinės operos scenos. Ne tobula Anykščių kultūros centro akustika bei buvimas drauge su orkestru ant scenos ir dainuojant be mikrofonų nesukėlė nė mažiausios problemos nei vienam iš solistų. Visi puikiai girdėjosi, vaidino, reiškė emocijas, kaustė publikos dėmesį ir nusipelnė didžiausios pagarbos. Vertingas ir prasmingas koncertas taip pat buvo pakartotas Panevėžyje rugsėjo 1-ąją.

Deja, negaliu apsieiti be kritikos – renginio vedėja visas kompozitorių pavardes bei operų pavadinimus perskaitė iš lapelio taip, kaip yra parašyta, pasijautė ir muzikos istorijos spragos bei susikaustymas. Tad nebuvo labai smagu klausyti iškraipytas žinomų kompozitorių pavardes.

Svarbu, kad tokio aukšto lygio koncertai yra organizuojami ne tik didmiesčiuose, bet ir regionuose, kurie ne mažiau nusipelno kultūros ir yra jos verti. Galima tik pajuokauti, kad 8500 gyventojų turintys Anykščiai turi naujesnį kultūros centrą, nei Vilniuje esanti nacionalinė opera. Pagarba organizatoriams, atlikėjams ir anykštėnams, kurie su džiaugsmu įsileido naują tyro oro gurkšnį, pavadinimu „Inizio“.