7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kuo kvėpuoja Baltijos ir Šiaurės šalių scenos menas jaunajai auditorijai

Lietuvos kūrėjų delegacijos įspūdžiai iš Švedijoje vykusio Tarptautinio scenos meno vaikams ir jaunimui festivalio-bienalės BIBU

Ieva Jackevičiūtė
Nr. 22 (1514), 2024-05-31
Kronika
Festivalio-bienalės BIBU nuotr.
Festivalio-bienalės BIBU nuotr.

Teatras vaikams, kaip atskira teatro forma, imtas kurti jau nuo XX a. pradžios, tačiau šio scenos meno kūrybos procesai vis dar kelia klausimų ir kūrėjams, ir teatro tyrinėtojams. Tai susiję su jaunųjų žiūrovų tam tikrais brandos požymiais, turinčiais vis kitą raišką skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Tiek maži vaikai, tiek paaugliai ar jaunuoliai stebintys spektaklius, nuo suaugusio žiūrovo paprastai skiriasi spektaklių stebėjimo įgūdžiais ir poreikiu teatrą patirti pagal tuo metu dominuojančias raidos savybes. Tai įpareigoja teatro kūrėjus ieškoti vis naujų prieigų kūrybai, siekiant paneigti dar gajų ydingą požiūrį, kad teatras vaikams yra tiesiog supaprastinta teatro suaugusiems versija. Teatrą jaunajai auditorijai vienija požiūris, kad vaikas turi teisę į estetinę ir kultūrinę patirtį, atitinkančią jo brandą bei įsipareigojimas menine veikla vaiką perkelti į dėmesio centrą, suteikiant jam visapusišką globą, gerbiant teisę dalyvauti kultūriniame bei meniniame gyvenime. Vaikystėje suformuoti įgūdžiai išlieka visam gyvenimui, tad susidūrus su menu vaikystėje, daroma įtaką suaugusio žmogaus įsitraukimui į kultūrinį gyvenimą.

 

Lietuvos teatro scenoje vis dar gajus požiūris, kad reikia spektaklius kurti visai šeimai, ignoruojant įvairaus amžiaus vaikų skirtingų percepcinių poreikių faktą. Dažnai spektaklių repertuaras formuojamas pagal kuriančių režisierių skonį, o interpretacijoms parenkami įvertinti nusipelniusių autorių literatūriniai kūriniai, nepaisant akivaizdaus žiūrovų amžiaus skirtumo. Teatro jaunajai auditorijai kūrybiniai procesai turėtų būti įkvėpti teorinių žinių apie to amžiaus vaikų raidos psichologiją, bei ieškoti galimybių kaip jas pritaikyti praktiškai ir taip sukurti ilgalaikę ir vertingą praktiką, jaunajai auditorijai.

 

Šios ir kitos sąlygos įpareigoja kūrėjus nuolat kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į pasirinktos meninės raiškos ir raidos požymių dermės tinkamumą. Tam tinkamas būdas – stebėti ir analizuoti gerosios praktikos pavyzdžius, kam palaipsniui didėja prieinamumas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Jaunajai auditorijai kuriančias bendruomenes vienijančių asociacijų iniciatyva periodiškai rengiami tarptautiniai festivaliai, bienalės, konferencijos, forumai, kūrybinės laboratorijos. Jose galima ne tik susitikti diskusijose, seminaruose su kūrybiniais bendraminčiais, bet ir išvysti ne vieną trupę savitai, originaliai ir svarbiausia – atsižvelgiant į auditorijos percepciją, kuriančią meninę produkciją.

 

Toks renginys prieš savaitę įvyko Švedijoje, Helsingborgo mieste. Tai – vienas reikšmingiausių scenos meno įvykių, vienijančių menininkus, kuriančius jaunajai kartai, iš skirtingų pasaulio šalių. Šių metų scenos meno jaunajai auditorijai skirto forumo, BIBU festivalio-bienalės dėmesio centre buvo Baltijos ir Šiaurės šalių teatrai. Programoje dalyvavo atstovai iš aštuonių regionų. Tarp jų Suomija, Švedija, Norvegija, Islandija, Danija, Estija, Latvija ir Lietuva. Šis scenos meno forumas Lietuvai reikšmingas dėl tarptautinėje festivalio programoje parodyto Vilniaus miesto Low Air šokio teatro spektaklio paaugliams ,,Me too/savoj krūvoj“ (chor. A. Gudaitė, prod. L. Žakevičius, rež. J. Tertelis). Taip pat spektaklių pitch’ų platformoje buvo atrinkti ir pristatyti dviejų ASITEŽO narių  spektakliai: Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Pasaulėliai“ (rež. B. Banevičiūtės) ir Šokio teatro „Dansema“ įtraukus šokio spektaklis „Neregėtas pasaulis“ (chor. B. Banevičiūtė). Svarbu ir tai, kad diskusijoje su kolegomis iš Suomijos, Švedijos ir Norvegijos, dalyvaujant kūrybos ir tarptautiškumo patarėjai Indrei Šimeliūnei buvo aptartos tarptautinių gastrolių organizavimo ir bendradarbiavimo galimybės. Šįkart įvairiuose festivalio bienalės renginiuose (spektaklių peržiūrose, seminaruose, diskusijose ir kt.)  dalyvavo ypatingai gausi Lietuvos teatrų vaikams atstovų delegacija. Be jau minėtų atstovų, tarp jų ASITEŽO valdybos nariai S. Degutytė (Stalo teatras), I. Pilvelytė (Alytaus miesto teatras), R. Klezys (No Shoes teatras) ir kt. Dar neišblėsus įspūdžiams, festivalio bienalės dalyviai dalinasi įžvalgomis apie tarptautines teatro jaunajai kartai tematines ir stilistines tendencijas, bei įvardija naujai festivalyje atrastas kūrybines idėjas ir inspiracijas.

 

Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽO valdybos pirmininkė Birutė Banevičiūtė užsimena, kad idėja surengti Baltijos ir Šiaurės šalių teatrų platformą gimė dar prieš pora metų diskusijų su tarptautiniais asociacijos nariais Lietuvoje Alytuje vykusio Jėga/Cool festivalio metu. Tuo būdu norėta atkreipti didesnį dėmesį į šiame regione kuriančius menininkus.  Atviros atrankos metu iš gausaus pretendentų skaičiaus buvo atrinkti minėti spektakliai. Choreografė apibrėždama festivalio specifiką, išskiria neformalių susitikimų gerosios patirties mainams būdus. Tai rytiniai „walk and talk“,  vakariniai „mingling’ai“ bei įrengtas „Nordic Baltic lounge“, kur festivalio dalyviai turėjo galimybes tiktis neformaliems pokalbiams, kontaktų mainams, bendra partnerysčių mezgimui, idėjų pasidalinimui. Tai būdas plėsti tarptautiškumo ryšiams bei kūrybinės raiškos įsivertinimui savo šalyje. Kūrėja pažymi, kad tarp naujai, diskusijų metu, užgimusių idėjų įsikvėpė plačiau kūryboje mąstyti apie įtrauktį tiek įvairių negalių, tiek LGBT+ bendruomenės raiškos kontekste. Svarstydama apie įvairias įtraukties galimybes, choreografė visgi išreiškia susirūpinimą, kad dažnai scenos meno jaunajai auditorijai praktikoje yra daugiau deklaruojama apie spektaklių tinkamumą jauniesiems žiūrovams su negalia, nei praktiškai tai vyksta scenoje.  

 

Teatro Low Air kūrėjas ir prodiuseris Laurynas Žakevičius, antrindamas B. Banevičiūtei, pritaria, kad įtrauktis mene – svarbus ir opus klausimas. Laurynas užčiuopia įdomią mintį, kad Lietuvoje dažnai artikuliuojama tam tikromis įtraukties temomis, advokataujant vieną ar kitą bendruomenę, tačiau pačių narių tiesiogiai dalyvauti kūrybos procesuose neįtraukiama. BIBU festivalio metu teko matyti kūrėjų su įvairiomis negaliomis įtrauktų į spektaklius, taip pat dalyvauti LGBT + bendruomenės narių diskusijose apie įtrauktį plačiąja prasme. Svarbu paminėti, kad būtent Lietuvos atstovų pristatytas spektaklis paaugliams atliepė vieną iš minėtų temų, bei savo raiška, energija, kūrybine drąsa ir profesionalumu patraukė daugybės šalių atstovų dėmesį ir neformaliuose pokalbiuose, buvo ne kartą įvardintas, kaip vienas ryškiausių festivalio spektaklių. Paklaustas apie pagrindinį kūrybos principą jaunajai auditorijai, kūrėjas pabrėžia būtinybę į procesus įtraukti būsimus žiūrovus, kuriems skirtas spektaklis. Pasak jo, tuo būdu galima priartėti prie jaunuoliams  šiandien rūpimų temų ir taip ieškoti tinkamos meninės raiškos scenoje.

 

Alytaus miesto teatro vadovė Inesa Pilvelytė, dalindamasi BIBU festivalyje patirtais įspūdžiais, sako, kad spektakliuose paaugliams ir jaunimui dominavo visais laikais aktualios temos: kas aš esu, kokiai bendruomenei priklausau, su kuo tapatinuosi, prieš ką protestuoju, ar esu reikalingas, kaip mane priima visuomenė ir tt. Ji pamini Bobbi Lo interaktyvų šokio spektaklį „Tai nėra religija“, apie galią ir piktnaudžiavimą valdžia, kuomet apsišaukėlis dvasinis lyderis neva rodo kelią, o iš tiesų suklaidina. Taip pat išskiria Lietuvos kūrėjų spektaklį „Savoj Krūvoj“, kur mėginama atsakyti kiek esu laisvas reikšti savo nuomonę ir kiek pajėgus ją atstovėti. Apibendrindama spektaklių mažesniems vaikams raišką, Inesa pastebi, kad žanriškai jie labai skirtingi, tačiau beveik visur ieškoma patyriminio žiūrovo dalyvavimo. Ji pažymi, kad kai kurie spektakliai turi potencialą būti pratęsti specifinėmis edukacijomis iškarto po spektaklio. Kaip tokį pamini „Ritmo užaugintas“ (Unga Dramaten produkcija), kurio metu žiūrovai įtraukiami drauge kurti ritmus ir jais akomponuoti šokėjams spektaklio metu.  Būdama viena iš festivalių vaikams rengėjų Lietuvoje, teatro direktorė sako, kad atsiveža organizacinių idėjų dėl festivalio struktūros formavimo, rinkodaros specifikos, sklaidai pritaikytų technologijų panaudojimo ir kt. Taip pat akcentuoja spektaklių „pitch’ų“, trumpųjų pristatymų svarbą, kuomet mezgasi nauji kontaktai ir randasi tarptautinės galimybės bendra partnerystėms.

 

Nepriklausomo „No Shoes“ teatro įkūrėjas, aktorius ir dramaturgas Raimondas Klezys stebisi, kad festivalio metu žiūrovų tarpe buvo gausus teatro mokytojų būrys iš visos Švedijos. Jie dalyvavo visoje festivalio programoje: stebėjo spektaklius, dalyvavo edukacijose, formaliose ir neformaliose diskusijose. Tuo būdu kūrėjai mezga ryšius su mokyklų bendruomenėmis, ilgainiui siekdami pasiūlyti teatro produkciją pagal mūsų kultūros paso programos atitikmenį. Svarbu ir tai, kad mokytojams dalyvavimą festivalyje bienalėje finansuoja švietimo centrai, užskaitant tai kaip kvalifikacijos kėlimo programą. Šiuo pavyzdžiu vertėtų pasekti ir Lietuvoje, sako kūrėjas, pats aktyviai ieškodamas galimybių su savo spektakliais pasiekti mokinių auditoriją mokyklose. 

 

Nepriklausomo Stalo teatro aktorė ir režisierė, džiaugiasi turėjusi galimybę sudalyvauti net penkiolikoje festivalio spektaklių peržiūrų. Kūrėja atkreipia dėmesį į aukštą atlikėjų profesinę kvalifikaciją, tačiau apgailestauja, kad dažnu atvejų teko stebėti kūrėjų koncentraciją į raiškos formą, bet ne į turinį. Pasak jos, teatre vaikams labai svarbus turinio, kaip netiesioginės edukacijos, aspektas. Kūrėja taip pat, kaip labai kokybišką darbą tikslinei auditorijai, pažymi Low Air spektaklį „Savoj krūvoj“ bei pamini šiuolaikinio cirko spektaklį „Goldbergo variacijas“ (Giraff teatras)  įkvėptą J. S. Bacho muzikos. Nepaisant tam tikrų trūkumų, Saulė džiaugiasi kūrėjų jaunajai auditorijai kūrybine drąsa, noru eksperimentuoti, ieškoti žanrų sintezės ir šiuolaikinio teatro elementų raiškos spektakliuose. Kūrėja linkėtų ir Lietuvos kūrėjams įsikvėpti kūrybinės drąsos eksperimentuoti ir tokių apimčių festivalio atsiradimo. Šioje vietoje režisierė artikuliuoja svarbią mintį, jog Lietuvoje susiduriama su tam tikru požiūriu, trikdančiu teatro jaunajai auditorijai raidą. Kaip pavyzdį ji įvardina, faktą, kad Švedijoje vykusio festivalio atidarymo metu dalyvavo kultūros ministrė, ko deja, Lietuvoje jau vykusių teatrų festivalių vaikams metu neteko patirti.

 

Tenka sutikti, kad probleminiai aspektai, įžvelgiami Lietuvos teatro kūrėjų lauke, susikoncentruoja ties pačios bendruomenės požiūriu į teatrą vaikams, kas daro įtaką konstruktyvaus grįžtamojo ryšio stokai, nepatraukliai meninės produkcijos savireprezentacijai, spektaklių sukūrimui pritraukiamo finansavimo stygiui. Taip pat problemos iškyla dėl bendro profesionalių vertinimo kriterijų susitarimo, aptariant spektaklius mažiausiems žiūrovams, stokos. Didesnis dėmesys iš pačios kūrėjų bendruomenės ir lėšas kultūrai skirstančio sektoriaus, padėtų plėtoti kokybę formos ir turinio prasme, skatintų ieškoti bendra partnerysčių, megztų tarptautinius ryšius. To norėtųsi ir palinkėti, o kol kas džiaugiamės galimybėmis stebėti kolegų darbus svetur, semtis įkvėpimo ir tikėtis, jog teatras jaunajai auditorijai kažkada susilauks išskirtinio dėmesio ir Lietuva turės neribotas galimybes prisistatyti, kaip gero teatro jaunajai auditorijai šalis visame pasaulyje.

 

Publikacijos parengimas yra Lietuvos kultūros tarybos skirtos mobilumo stipendijos ataskaitos dalis

Festivalio-bienalės BIBU nuotr.
Festivalio-bienalės BIBU nuotr.