Renata Marcinkutė-Lesieur: vargonai savo skambesiu gali pranokti lūkesčius

IX tarptautiniam M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui pasibaigus, jam skirtą interviu seriją baigiame pokalbiu su vargonininke, konkurso žiuri nare, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore Renata Marcinkute-Lesieur. Šį kartą kalbamės apie instrumentų ypatybes, vargonų muzikos repertuarą bei atlikėjų pasiruošimą konkursui ir išbandymus, dalyviams keliamus jo metu.

Gerb. Renata, daugiaunei prieš savaitę baigėsi IX M.K. Čiurlionio vargonininkų konkursas. Ar galėtumėte, emocijoms kiek atslūgus, pasidalinti bendrais įspūdžiais iš savo asmeninės kaip vertinimo komisijos narės perspektyvos apie šių metų konkursą? Kas nustebino, kalbant apie dalyvius, jų pasirodymus? Ir su kokiais iššūkiais susidūrė žiuri, kaip kiti kolegos atsiliepė apie viešnagę čia, Vilniuje?

Taip, per tą laiką emocijos truputį atslūgo, o aš mielai pasidalinsiu savo pastebėjimais. Bendras įspūdis apie konkursą – labai geras, stiprus. Puiki jūsų organizacija, pasiruošimas – iki smulkmenų viskas apgalvota.

Nustebino dalyvių aukštas meninis lygis. Manau, kad su kiekvienu konkursu mes stebime, kaip vargonininkai tobulėja, kaip kyla jų meninis lygis ir vis jaunesni vargonininkai atsiskleidžia kaip brandūs muzikai. Tai ne tik stebina, bet ir labai džiugina! O žiuri nariai, kaip ir daugelis užsienio svečių, Vilnių tiesiog įsimylėjo – visi grožėjosi ne tik sostinės architektūra, maloniais draugiškais žmonėmis, bet ir turiningu, įvairialypiu ir turtingu kultūriniu gyvenimu. Juolab, kad oras šiemet tikrai lepino, – buvo tarsi antrasis metų rugpjūtis su ilgais šiltais vakarais, vasariškai kaitriomis dienomis.

Ačiū už gražų įvertinimą, nors stiebtis, kaip visuomet, čia dar yra kur. Šiemet pirmųjų vietų nugalėtojai – čekų akademijos atstovai. Ar tai nustebino ir jie išsiskyrė? Konkurso metu bent keletas jų prasitarė manantys, kad studijų programos ir metodai gimtojoje šalyje galėtų būti peržiūrėti ir kiek atnaujinti…

Taip, pirmąsias vietas šiemet laimėjo dalyviai iš Čekijos. Bet dabar, kai jaunimas gali studijuoti kone visame pasaulyje, gabiausiems muzikos atlikėjams durys atvertos tikrai plačiai. Studijos užsienyje, mainų programos, meistriškumo kursai ir tarptautiniai renginiai reikalingi kiekvienam atlikėjui, siekiančiam tobulėti ir palaikyti pulsą. Galų gale sunku nugalėtoją susieti su viena ar kita mokykla, išskirti kaip būtent tos ir ne kitos mokyklos atstovą. Štai pirmosios premijos laureatas – vargonininkas iš Čekijos Janas Kopřiva, bet šiuo metu jis studijuoja magistrantūroje Vienos muzikos ir scenos menų universitete.

Komisija, nusiteikusi tikrai rimtai, profesionaliai konsultavo finalo nepasiekusius dalyvius, o noras išgristi patarimų tikrai buvo. Kokias pagrindines problemas, pakišusias koją jauniesiems vargonininkams, galėtumėte išskirti?

Vienas iš dalykų „pakišusių koją“, kaip jūs sakot, buvo – ir visada lieka – patirtis dalyvaujant konkursuose. Konkursas visada, ir matyt visiems, yra iššūkis. Ir ne kiekvienam pavyksta susitvarkyti su emocijomis, jauduliu, nuovargiu, o svarbiausia – ribotu repeticijų prie naujo instrumento laiku. Tai bene sunkiausia užduotis. Ir akustika kiekvienoje erdvėje yra skirtinga, reikia labai greitai prie jos prisitaikyti.

Lietuvai konkurse atstovavo Benas Jonušas ir Eglė Rudokaitė, tokiu būdu tarsi, žinoma netiesiogiai, atsakydami į prof. V. Landsbergio kritiką, išsakytą praėjusio konkurso metu, kuomet tarp dalyvių vargonininkų lietuvių nebuvo. Kaip jiems sekėsi ir kaip jautėtės jūs pati, būdama abiejų jų dėstytoja – buvo daug jaudulio?

Labai džiaugiuosi, kad šiemet konkurse dalyvavo du Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Ne tik dalyvavo – mūsų vargonininkai konkurse pasirodė puikiai. Žinoma, jaudulys už savus visad daug didesnis nei klausant svečių. Kaip įprasta tokiais atvejais, savo studentų žiuri nariai nevertina, ir šis konkursas ne išimtis – juos vertino visi likę žiuri nariai.

Galima pastebėti, kad konkursai vargonininkams, kurių pasaulyje, palyginus, nėra itin daug, išbando ne tik dalyvių techniką, meistriškumą. Šio konkurso dalyviai juokaudami sakė, kad didžiausias siurprizas kaskart nuvykus į vieną ar kitą vietą – instrumento ypatumai: niekad nežinai, su kokiais siurprizais teks susidurti. Tai vienas labiausiai intriguojančių, bet ir didžiausią nerimą keliančių momentų. Taigi, ką dar išbando konkursas, ir kodėl verta juose dalyvauti?

Konkursas – tai galimybė jauniesiems atlikėjams būti pastebėtiems ir įvertintiems. Šis konkursas atlikėjams ir šviesus langas jų karjeros vystymuisi, nes nepaisant to, kad vargonininkų konkursų sąlyginai vyksta mažiau, vis tik M.K. Čiurlionio konkursas turi tarptautinėje erdvėje turi susilaukęs pripažinimo ir yra rimtai vertinamas kaip vienas svarbiausių Europoje vargonininkų konkursų. Tad pelnytas laureato ir diplomanto statusas turi didelę svorį – konkursui pasibaigus, greta teikiamų momentinių prizų, atlikėjai yra kviečiami į tarptautinius festivalius, kurie itin laukia naujų vardų. Štai pernai Vilniuje viešėjo praėjusio M.K. Čiurlionio vargonininkų konkurso nugalėtoja, kuri surengė vieną ryškiausių pasirodymų Kristupo vasaros festivalyje, skambinusi Sakralinių valandų programoje ir žvelgdami į jos profesinę karjerą stebime, kaip puikiai jai sekasi. Tokie atvejai patvirtina, kad konkurso laureatai iš scenų nedingsta – jie kviečiami pasirodyti svarbiausiuose Europos, bendrai pasaulio festivaliuose, dalis jų ilgainiui pradeda dėstyti aukštosiose muzikos mokyklose.

Klausiate, ką ir kaip išbando konkursas? Hm... atsakant galima itin išsiplėsti, bemaž reikėtų surengti atskirą pašnekesį. Tačiau pirmiausia – konkursas praplečia atlikėjų galimybes. Joks kitas muzikinis renginys nepriverčia jaunojo atlikėjo kone peržengti savo galimybių, kaip konkursas ir ruošimasis jam. Skirtingos programos kas pora dienų, besikeičiantys instrumentai, erdvės – visa tai yra išbandymas. Bet būtent čia ir atsiskleidžia stipriausi.

Kokia bendrai vargonų būklė Lietuvoje? Pasirodė, kad šiemet konkurse instrumentai buvo itin įnoringi… Kuo remiantis parenkami skirtingi vargonai, kaip jie derinami prie repertuaro, ir ar pasiteisino organizatorių sprendimas keisti pasirodymų lokacijas?

Taip, vargonai – įnoringas instrumentas reikalaujantis geros nuolatinės, itin kruopščios priežiūros. Be to, ir jų „apkrovimas“ vykstant konkursui buvo ekstremalus, taigi kaip ir kiekvienam mechanizmui tai yra nemenkas iššūkis. Parenkama programa ir instrumentai yra neatsiejami. Mąstant apie konkurse atliekamus kūrinius, pirmiausia atsižvelgiama į vargonų galimybes (kuriuose jų registrų programavimo galimybių, kombinacijų skaičiai išties įspūdingi), akustines erdvių ypatybes. Todėl, pavyzdžiui, pirmas konkurso etapas vyko Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje daugiausia skambėjo Baroko epochos muzika, nereikalaujanti daugybės galimybių programuoti registrus, bet leidžianti puikiai atsiskleisti jaunojo atlikėjo profesionalumui. Tuo tarpu finalinė laisvoji programa, reikalaujanti didelio koncertinio instrumento, su daug didesnėmis registruočių galimybėmis, buvo atliekama Šv. Kazimiero bažnyčioje su „Oberlinger“ firmos vargonais, turinčiais virš tūkstančio  registrų  programavimo galimybių.

Dėliodamiesi programas jaunieji atlikėjai tikrai galvoja daug ir ilgai, bet neišvengiamai yra priversti daryti tam tikrus kompromisus. Ne visada visi pasirinkti atlikti kūriniai tobulai išpildytini erdvėje, kurioje skamba, bet atlikėjas renkasi, kam teiks prioritetą – savo meistriškumo, profesionalumo parodymui ar bendram skambesiui, galutiniam akustiniam rezultatui. Atlikėjas negali pasislėpti vienoje ar kitoje erdvėje – akustika jam gali nebent padėti. Atkreipiu dėmesį, kad prieš prasidedant konkursui dalyviams visad išsiunčiama vargonų dispozicija, nors teorinės ir praktinės galimybės gali kiek skirtis, bet iš esmės negali nuspėti tik akustikos.

Šio konkurso finalo ypatybė ta, kad be privalomos Čiurlionio fugos, atlikėjai turėjo didžiulę repertuaro pasirinkimo laisvę, kitaip, nei tarkime, pianistai. Šiemet programoje skambėjo M. Regerio ir J. Reubkės, J.S. Bacho, P. Ebeno, C. Franko, O. Messiaeno, J. Alaino, L. Vierne ir dar daugelio kitų kompozitorių kūryba. Kokie tokio organizatorių sprendimo motyvai, lėmę itin skirtingus dalyvių pasirinkimus?

Konkurso programą kaskart svarstome iš naujo kažką palikdami, o kažko ir atsisakydami, papildydami, galiausiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono ir vargonų katedra ją tvirtina. Svarbiausias mūsų ir pačių dalyvių tikslas, – kad toji programa padėtų kiekvienam atlikėjui kuo įvairiapusiškiau atsiskleisti kaip asmenybei. Tikslas – parodyti, atskleisti savo profesionalumą.

Ypatingas dėmesys konkurso finale yra skiriamas laisvai pasirinktai programai. Čia atlikėjas turi galimybę pačiu jam palankiausiu būdu, stipriausiais ir artimiausiais širdžiai kūriniais atskleisti savo savybes ir gebėjimus – kiekvienam iš jų individualiai suteikiama laisvė pasirinkti. Užtai ir tokia plati paletė pasirinktų kūrinių, tokie skirtingi tarpusavyje repertuarai. Laisva programa finale – didžiulė privilegija kiekvienam atlikėjui parodyti tai, ką jis sugeba geriausio.

Kalbant apie klausytojų auditoriją, ši daug mažesnė nei pianistų konkurso etapuose, nors vargonų muzika, ne liturgijos metu, šalyje tikrai skamba kur kas rečiau. Kaip manote, kas tai lemia, – dalį potencialių klausytojų atbaido tam tikri stereotipai, ir siauras įsivaizdavimas, kad, pavyzdžiui, visą vargonų repertuarą sudaro liturgijoje girdima įprastai daug paprastesnė, į Mišių tėkmę orientuota liturginė muzika? Kuo vargonų muzika žavi jus ir galėtų sužavėti kitus klausytojus?

Vargonų muzika Lietuvoje turi savo pastovų klausytoją, kuris nespėjus baigtis festivaliui, jau laukia ir ieško kito koncerto. Sutinku, kad vargonų muzikai ir mūsų dienomis sunku išsivaduoti iš tam tikrų stereotipų, tačiau bent kartą atėjęs į gerą vargonų muzikos koncertą kiekvienas įsitikina, kad vargonai – tarsi orkestras, galintis suskambėti gražiausiomis, įvairiausiomis spalvomis, ir savo skambesiu pranokti lūkesčius. Tikrai vargonų muzika siūlo daug daugiau nei liturginį vargonavimą – kiekvienas turėtų tą muziką išgirsti, patirti.

Tiesa, vargonininkų bendruomenė nedidelė, tad jų atliekamos muzikos koncertų, renginių matomumas mažesnis. O ir konkursas vyko daugiausia darbo valandomis ir tikėtina, kad ne kiekvienas norintis galėjo ateiti ir paklausyti. Mums visiems tenka derintis prie bažnyčių darbo laiko, o ir repeticijos organizuojamos kiek kitaip, dviem etapais – atitinkamai individualios akustinės ir su asistentais, kurie padeda junginėti registrus. Kaip ten bebūtų, sutinku, kad vargonų muziką reikia atrasti, tad kviečiu jos klausytis ir pamilti.

Kalbino Teodoras Jucius