Apie Stalo teatro spektaklį „DOUBLE magazin“ recenzijoje

Estijos Jaunojo žiūrovo teatras, prieš 70 metų įkurtas kaip respublikinis Estijos lėlių teatras, pakvietė Stalo teatrą į Baltijos šalių vizualaus teatro vitriną (Baltic Visual Theatre Showcase), surengtą 2022 metų gegužės 26–28 dienomis Taline.

Bendradarbiaudamas su Vilniaus teatru „Lėlė“ ir latvišku ASSITEJ biuru, festivalio vadovas Leino Rei sudarė programą iš 13 naujausių Lietuvos, Latvijos ir Estijos pastatymų, reprezentuojančių Baltijos šalių valstybinių ir privačių teatrų meninę kūrybą.

---

Parodytų darbų apimtis buvo nemaža: tikslinei grupei nuo vienerių metų iki suaugusiųjų žiūrovų buvo pasiūlyta nuo klasikinio veiksmo kūrinio lėlių namelyje („Queen of Seaguls”, Latvijos lėlių teatras), Klipp-Klapp dramaturgijos mistiniame zoologijos sode („Aardvark the One“, Rėzeknės teatras „Joriks“), iki ryškių videoinstaliacijų komiškame vodevilyje („Topsy-Turvy“, Estijos jaunojo žiūrovo teatras). Nuo abstraktaus pasakojimo apie pasaulio pradžią ir pabaigą („Big Bang“, Klaipėdos lėlių teatras), ypatingo įsijautimo apmąstant ir suteikiant savitą vaizdavimo sprendimą Oscaro Wilde‘o kūriniui („Doriano Grėjaus portretas“, Vilniaus teatras „Lėlė“) iki realybės reiškinių sudvasinimo („Emilie Sagée“, Kellerteater).

Mes visi – festivalio svečiai iš Baltijos ir kitų šalių – negalėjome likti abejingi grėsmei, kurią sukėlė okupacinis Rusijos karas Ukrainoje, Baltijos šalims pažįstamas itin betarpiškai ir stipriai.

Šiomis aplinkybėmis Vilniaus Stalo teatro spektaklis „Sibiro haiku“  buvo ypač aktualus. Pastatytas pagal to paties pavadinimo Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinį romaną, Saulės Degutytės režisuotas spektaklis žiaurią, liūdną ir, deja, autentišką stalinizmo laikų istoriją apie trėmimus ir  lagerius mums parodo per tam tikrą atstumą, bet kartu ir iš labai arti. Tokia tikroviška ir nepretenzinga aktoriaus Balio Ivanausko vaidyba kartu su jo naudojama atributika – skardiniu kibiru, medžio gabalėliais, buities daiktais ir, svarbiausia, žeme – leidžia mums be emocinio spaudimo ir patoso dalyvauti toje beviltiškai skurdžioje veikėjo gyvenimo buityje. Ir kaip nuostabu: trys moterys iš choro „Obuoliai“ papildo kūrinį garso takeliu, kurį sudaro skardinių kibirų barškėjimas, švilpavimai ir dainavimas (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis).

Choras ir kūrybinio gyvenimo grožis atsveria turinio baisumą. Galų gale – pagaliau gyva muzika šiame festivalyje! Spektaklis išsiskyrė iš kitų, jis nustebino savo dainavimu ir beveik be sustojimo skambančia konservų dėžučių muzika.

Visai kitaip Rygos Gertrūdos gatvės teatro performanse „Wood pads“ („Medinės paletės“): du vyrai, paletės, du medžio kamienai, ant scenos krašto išrūšiuoti darbo įrankiai. Tyla. Abu atlikėjai paima į rankas kirvius ir pradeda į taktą tuos kamienus kapoti. Medžio skiedros pasklinda po juodą erdvę, visa tai lydi ritmiškas garsas ir kartu stiprūs kamienus mušantys vyrų judesiai – daugiau nieko. Galiausiai įvairaus dydžio medžio gabalai susmulkinami pleištais ir fizine jėga. Visa tai užtrunka. Ir tie, kam dar laiko nervai, pradeda pastebėti bet kokį mažytį pasikeitimą – kaip kinta kapojimo ritmas, kaip vienodas ritmas pereina į sinkopinį ir koks tarp jų energetinis skirtumas; kuo skiriasi medžio kapojimas kirviu nuo jo draskymo rankomis. Kaip tai kvepia. Kaip skamba. Tamsa. Tamsoje švysčiodami kišeniniais žibintuvėliais tarp nebestabilios medienos vaiduokliškai juda abu aktoriai. Pabaigoje su gauruoto dirbtinio kailio kostiumais ir Dada popierinėmis kaukėmis jie negrabiai šoka, pozuodami didžiulės miško nuotraukos fone, kraiposi dar kartą pabrėždami šio performanso idėją apie abejotiną ir prievartinį žmogaus santykį su „gamta“.

Prieštaringumas kaip koncepcija renginio šeimininkų inscenizacijoje YLT (estiškai: ÜLT). Jos autorė, režisierė, dailininkė, garso režisierė – laisvai samdoma estų menininkė Renate Keerd. Jau pavadinimas suteikia režisierei būdingo paslaptingumo – ji siekia „neprimesti publikai savojo naratyvo – jis iš esmės yra ir tam tikru lygmeniu vienaip ar kitaip pasiekia žiūrovą“. Būtent tai tiesiogine prasme stulbinamai pavyksta. Pradžioje scenoje regime milžinišką drabužių krūvą ir keturis atlikėjus, kurie svaidosi jais tarsi norėtų atsikratyti, bėgioja po sceną, susisuka į kilimą. Pirmas paveikslas verčia susimąstyti apie perteklių, vartotojišką gyvenimo būdą, dažną ir greitą garderobo keitimą, atskleidžia žmogaus charakterį, cituoja epochas kailiniais arba krinolinais, suknele su šydu ir raudonais aukštakulniais arba odinėmis striukėmis, sujungia gyvūniška su techniška. Nuolat pagrindžia arba supriešina meilės ir smurto galimybę tarp lyčių, nuo bėgančio, šokinėjančio, šokančio gyvenimo džiaugsmo, artumo poreikio iki brutalumo. Absurdiška, ironiška, komiška ir latentiškai neramu. Pabaigoje, kai iš margų audinių lieka tik juoda krūva ir šioje tamsioje erdvėje atlikėjai beveik išnyksta, staiga viena išlekia kaip kokia sidabrinė strėlė ir krinta ant tos krūvos. Juoda. Viskas vėl atvira.

Iš vokiečių kalbos vertė Indraja Kubilytė