82-ojo simfoninės muzikos sezono blyksniai Vilniuje ir Cėsyje

drauge dalyvauti kūrybiniame procese,Saulėtą rugsėjo 14-tosios rytmetį Pasažo skersgatvyje Vilniuje būriavosi Vytauto Didžioiojo universiteto Švietimo akademijos studentai. Būsimieji muzikos mokytojai rinkosi paklausyti Lietuvos Nacionalinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncerto generalinės repeticijos. Programoje – Eduardo Balsio simfoninė poema „Jūros atspindžiai“,  Richardo Strausso simfoninė siuita „Rožės kavalierius“ ir legendinis prancūzų impresionisto Mourice’o Ravelio „Bolero“. Studentai suvažiavo iš visos Lietuvos, ir ne vienas jų Nacionalinėje filharmonijoje lankosi pirmą kartą. Tyliai išklausę pasaulinius simfoninės muzikos šedevrus, kuriuos dirigavo orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, jaunuoliai nuoširdžiais plojimais dėkojo dirigentui, savo gimtadienio proga padovanojusiam nuostabią muzikinę dovaną.

Prieš repeticiją dalinomės mintimis su šios žėrinčios programos vadovu M. Pitrėnu.

Gerbiamas maestro, sezono atidarymo koncerto programoje skamba visa dvidešimto amžiaus muzikinių spalvų paletė – nuo ankstyvojo impresionizmo iki moderniojo ekspresionizmo. Kas inspiravo tokios muzikos pasirinkimą ir atlikimą?

Džiaugiuosi mūsų orkestru, ir galimybe dirbti su tokiu kolektyvu. Kūrybinė atmosfera yra gera. Žmonės noriai eina į darbą. Jaučiu didelį pakilimą, man yra šventė matyti užsidegimą, norą, motyvaciją, vis tobulėjantį stiliaus pojūtį. Svarbu, kad orkestrantas atsisėdęs ne vienodai grotų Mozartą ir Šostakovičių. Yra stilistiniai dalykai, kurie formuoja ir lavina orkestrantus. Mes ir šįkart parinkome tokią muziką, kuri, mano manymu, labai ryškiai atskleidžia orkestro veidą. Ar tai skambėtų vėlyvoji romantika, impresionizmas, ar Strausso ekspresionizmas... Aišku, Richardas Straussas – labai rimtas žinių bagažo patikrinimas kiekvienam orkestro nariui, ar tai būtų pūtikas, ar stygininkas, ar mušikas, visi turi darbo. Strausso muziką įdomu ne tik klausyti, bet ir groti. Ką jau kalbėti apie Ravelio „Bolero“ kuris tituluojamas pačiu žinomiausiu pasaulyje klasikinės muzikos veikalu, tai vienbalsiai, visiškas klasikinės muzikos karalius. Net mažai su muzika susidūręs žmogus, manau, galėtų padainuoti šio kūrinio pradžią. Taip ir susidėjo programa. Kartais, taikantis prie žinomo solisto, ji sukrenta vos ne atsitiktiniu būdu. Koncertinio sezono pradžiai turime ir violončelės fiestą. Tai negirdėtas, bet labai įdomus Andráso Mihály 1963 metais komponuotas koncertas violončelei ir orkestrui. Jame jaučiamos vengrų liaudies muzikos ištakos bei šios tautos kompozitorių  Bélos Bartóko, Zoltáno Kodály kūrinių atgarsiai. Tai mums visiškai nežinomas, vengrų solisto aktyviai propaguojamas kūrinys.

O Eduardo Balsio simfoninė poema styginiams „Jūros atspindžiai“, mano supratimu, yra vienas geriausiai Balsio muziką reprezentuojančių kūrinių.  Balsys – vienas iš banginių, ant kurių laikosi tautinė kompozicijos mokykla. Tiesa, kūrinys šik tiek eklektiškas. Jame jaučiama to meto Lenkijos avangardistų ir modernistų įtaka, tačiau sudėtas su neįtikėtina jėga, spalvų įvairove, gausybe dinaminių niuansų. Girdime jūros ošimą, užuodžiame kvapą, regime net ir paplūdimyje žaižaruojančius gintarus. Visa tai mums labai artima, įdomu klausytis  per šiuos vaizdinius mes pažįstame save.

Dar vienas svarbus momentas – pasaulinė premjera. Latvių kompozitorius Arturas Maskatas mums patikėjo savo premjerą, kurią įgyvendiname Tarptautinio Latvijos Cēsio muzikos violončelei  festivalyje. Tai antrasis koncertas violončelei su simfoniniu orkestru, baigtas komponuoti prieš keletą savaičių. Jį atliks latvių violončelininkas  Kristapas Bergas. Smagu, kad esame pirmieji šios ryškios muzikos atlikėjai. Prabėgusią vasarą Maskato muzika skambėjo plačiai: Drezdene, Bostone, Vienos Šionbruno festivalyje diriguojant Andriui Nelsonui. Matome, kad Maskatas yra populiarus ir žinomas šiuolaikinis kompozitorius, mano draugas nuo senų Rygos laikų. Kartu statėme pirmąją jo operą „Valentina“, vėliau statytą „Deutsche Opera“. Ši kūrybinė bičiulystė paskatino autorių kūrinį patikėti mums, LNSO. Tikimės nenuvilti autoriaus ir publikos.

Labai įdomų vaizdą matome ir tarp orkestro solistų. Išskirtinai atsakingas partijas atlieka jauniausi LNSO nariai. Virtuozinę trombono partiją Ravelio „Bolero“ tobulai griežia Albinas Gražulis, pirmą kartą Lietuvoje lemuro partiją šiame kurinyje nepriekaištingai atlieka Tadas Girčys, jautriai ir šauniai muzikuoja fleitininkas Giedrius Gelgotas, obojininkas Tomas Bieliauskas, anglų rago pūtėjas Lukas Sarpalius. Atsakingą trimito partiją puikiai atlieka Domas Lietuvninkas. Visus šaunius, jaunus orkestro solistus sunku suminėti. Ar tai gavosi savaime, ar su Jūsų rekomendacijomis?     

Tikrai taip. Visada skatinu ir palaikau jaunimą. Kur kitur tas jaunatviškas plienas gali būti užgrūdintas, jei ne koncertinėje ugnyje. Perfrazuojant galima sakyti: „Į tą ugnį įmestas sausas nekelsi...“ Kiek matau, rizika pasiteisina šimtu procentu, jaunimas nėra jau toks žalias. Jis gražiai subrendo mūsų orkestre. Kiekvieną kartą labai džiaugiuosi tokiu sužibėjimu. Kartu labai džiaugiuosi nuoširdžiu ir šiltu kolegų palaikymu.

Negaliu nepasidžiaugti dideliu, etapiniu orkestro įvykiu. Tai kolektyvo koncertmeisterio išrinkimas. Rasa Vosiliūtė – jauna muzikė, turinti nemažai muzikinės ir, žinoma, orkestrinės patirties. Kolektyve ji muzikuoja daugiau nei dešimtmetį. Jos koncertmeisteriavimas – tarsi uraganiškas gaivus vėjas, kurio kelyje kartais norisi struktūros ir ramybės. Tačiau matau, kad gal būt kaip tik to ir reikėjo – naujos energijos, naujų idėjų ir garso kultūros, kurią ji įnešė. Džiaugiuosi, kad ir kolektyvas turi naują vedlį, tikiuosi visi gražiai žengsime koja kojon.

Gal trumpai apie ateities planus?

Filharmonijos sezonas jau įsibėgėjo, raškome pirmuosius vaisius. Po praūžusių vasaros festivalių orkestras apšilęs, pasirengęs rimtam darbui. Kiekvieną šeštadienį atliksime vis kitokiu kampu atskleidžiamą skirtingų stilių muziką. Laukia labai stiprus „Gaidos“ festivalis, kuriame vyraus brolystės-seserystės ženklas, išgirsime daug žvaigždžių. Tai sererys Katia ir Marielle Labèque (fortepijoninis duetas, Prancūzija), broliai Lucas ir Arthuras Jussenai (fortepijoninis duetas, Olandija). Šie atlikėjai dviejuose koncertuose pristatys šiuolaikinės muzikos programas. Tai garsios pavardės, charizmatiški žmonės. Šiuolaikinė muzika nežada būti tolima publikai, bus labai energinga ir įdomi.

Deja, kalėdinių koncertų man diriguoti nepavyks. Pirmą kartą per septynerius metus užleidžiu podiumą Vilmantui Kaliūnui. Šį pusmetį matysime ir kitus lietuvių dirigentus. Tai Robertas Šervenikas, Modestas Barkauskas, Martynas Stakionis – visa plejada talentingų dirigentų. Gruodžio mėnesį  manęs laukia penki įdomūs spektakliai Frankfurto valstybinėje operoje. Diriguosiu Giacomo Puccini „Manon Lesko“ su mūsų žaviąja Asmik Grigorian. Vienas spektaklių išpuola gruodžio 31 dieną, o mielame Saint Galene sausio pirmąją diriguosiu Naujametinius koncertus. Vakarų Europoje į Naujametinius koncertus renkasi sausio 1-ąją, o Senųjų palydas gruodžio 31-ąją švenčia su draugais ir pažįstamais.   

Dėkodamas už pokalbį linkiu naujų kūrybinių atradimų ir turiningų muzikinių pergalių.

***

Po sezono atidarymo koncerto Vilniuje maestro pakvietė orkestrą gimtadienio tortui. O kitą rytą kolektyvas, jo meno vadovas ir vyriausias dirigentas keliavo į Latvijos Violončelės festivalį Cėsyje. Orkestras šioje puikios akustikos salėje koncertavo dar prieš pandemiją, 2019 metais.  Ir šį kartą Lietuvos muzikus žavėjo nepriekaištingas muzikos skambesys, architektūra ir šiuolaikiška scenos įranga. Susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, pirmosios ir antrosios fleitų partijas skubiai teko atlikti Raimondai Virvytienei ir Linai Baublytei. Po trumpos repeticijos artistės koncerte puikiai susitvarkė su netikėtai iškilusiomis muzikinėmis užduotimis. Kolektyvas, savo ruoštu, po koncerto apdovanojo talentingas koleges audringomis ovacijomis.

Negalime nepaminėti išskirtinio muzikalumo vengrų solisto violončelininko Istváno Várdai. Daugelis orkestrantų per visą karjeros laikotarpį pirmą kartą girdėjo taip skambantį instrumentą. Solistas Vilniuje ir Cėsyje tiesiog užbūrė muzikalumu, tobulai nuglūdinta atlikimo technika ir išskirtinai kuklia scenine laikysena. Orkestras ir dirigentas šioje vienoje prestižiškiausių Latvijos salių sulaukė puikaus publikos įvertinimo. O grįžus iš kelionės, kitą dieną Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro jau laukė šiuolaikinės ukrainiečių muzikos įrašymo darbai...

Repeticijoje pertraukos metu bendraujame su naująja orkestro koncertmeistere, tarptautinio konkurso laureate Rasa Vosyliūte.

Miela Rasa, Nacionaliniame simfoniame orkestre muzikuoji jau vienuolika metų. O kur smuikavai iki šio kolektyvo?

Orkestre „Kremerata Baltica“ nuo pat jo įkūrimo penkiolika metų griežiau pirmųjų smuikų antrajame pulte. Kaip žinia, šį kolektyvą subūrė ir daug metų vadovauja pasaulyje garsus latvių kilmės smuikininkas Gidonas Kremeris. Ten įgijau pirmuosius aukščiausio lygio orkestrinio muzikavimo įgūdžius, plačiai keliavome po pasaulį. Pirmaisiais darbo „Kremeratoje“ metais Vilniuje sukūriau šeimą.

Savo keliu link simfoninio orkestro ėjau pakankamai ilgai. Muzikos akademijoje mano mylimiausias profesorius, šviesaus atminimo Raimundas Katilius žadėjo man netgi solinę karjerą. Būdama studente tarptautiniame H. Elerio konkurse laimėjau antrąją vietą, grojau rečitalius ir solinius koncertus su orkestru. Tuo metu  Kremeris savo jubiliejaus proga įkūrė žymųjį kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“. Sėkmingai sudalyvavau perklausoje ir pradėjau groti šiame kolektyve. Darbas buvo labai įdomus, repertuaras – įvairiausias. Įdomu, kad repeticijos vyko vis kitoje pasaulio vietoje. Daugeliui iš mūsų tai buvo labai patogu, nes galėjai studijuoti bet kur. Atvykdavome į intensyvias repeticijas, po to – koncertinis turas, o paskui vėl išsiskirstydavome kas kur. Tuo metu laimėjau stipendiją podiplominėms smuiko solo studijoms Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje, kurias baigiau su pagyrimu. Taigi buvo malonu ir patogu derinti studijas ir koncertinę veiklai su žymiuoju Kremerio kameriniu orkestru.

Darbas su Kremeriu visiems „Kremeratos“ nariams buvo tikra mokykla. Visų pirma išmokome vieni kitų klausytis ir girdėti. Supratome, kad muzika niekada nesikartoja taip pat. Grojome daug įvairiausio repertuaro – tiek opusus styginių kvartetui, tiek kamerinės, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos šedevrus. Mano vyras – Lietuvos diplomatas, tad ir su juo kelionių netrūko. Gimus trečiam kūdikiui supratau, kad teks gyventi sėsliau. Va tada ir apsisprendžiau jėgas išbandyti simfoniniame orkestre, labai norėjosi pakeisti žanrą ir leistis į kelionę po nežinomą muzikinę žemę... Pradėjau nuo laisvos vietos kolektyve. O tai buvo antrųjų smuikų ketvirtasis pultas. Taip ir kilau mažais laipteliais po truputį vis labiau pažindama grojimo dideliame kolektyve paslaptis. Kai tik paskelbdavo konkursą į aukštesnę vietą – visada dalyvaudavau ir laimėdavau, o paskui supratau, kad koncertmeisterio pozicija yra man labai tinkanti, nes tai – vieta, kur esu arčiausiai dirigento, įkvėpėjo ir galiu dalintis muzikinėmis mintimis, drauge dalyvauti kūrybiniame procese, tartis, bandyti. Dabar orkestrą̨ pažįstu tikrai iš arti, nes esu griežusi įvairiose scenos vietose, gerai žinau kur ir kaip skamba, kokie iššūkiai kur laukia. Dažnai simfonijų partitūrose pasitaikančios solo smuikui vietos kaip ir išpildė mano profesoriaus Katiliaus pranašystę – dabar solo orkestre groju beveik kiekvieną programą...

Dėkoju už pokalbį. Linkime kuo geriausios kūrybinės sėkmės.