Šokio dienos proga – karo metu Ukrainoje sukurtas šokio filmas

Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC) drauge su tarptautiniu šiuolaikinio šokio festivaliu „Naujasis Baltijos šokis“ kviečia minėti Tarptautinę šokio dieną su šokio kūriniu iš Ukrainos.

Žiūrovams pristatomas ten likusio choreografo, šokėjo, asociacijos „Šiuolaikinio šokio platforma“ ir tarptautinio šokio festivalio „Zelyonka FEST“ vadovo Antono Ovchinnikovo šokio filmas „Monochrom“, sukurtas karo sąlygomis. Antonas pažįstamas „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovams ir yra ilgametis Lietuvos šokio bendruomenės kolega.

Rusijai pradėjus karinius veiksmus Ukrainoje, kūrėjui iš užpulto Kijevo teko persikelti į netoli sostinės esantį Morozvikos kaimą. Tačiau šaudymai ir sprogimai priartėjo. „Jaučiausi suparalyžiuotas – negalėjau prisiversti net pajudėti. Sugebėjau tik rašyti poeziją – taip mintys ir jausmai ėmė įgauti formą“, – apie savo kūno reakciją prasidėjus karui pasakoja A. Ovchinnikovas.

Balandį, kai Ukrainos armija išstūmė rusų karius iš aplinkinių kaimų, menininkas sako pradėjęs atsigauti: „Nusprendžiau nufilmuoti keletą šokio improvizacijų tam, kad galėčiau išvysti savo kūno transformacijas“. Iš izoliacijos karo metu gimė šokio filmas, kurį sudėtingomis karo sąlygomis menininkas kūrė vienas – filme buvo atlikėju, operatoriumi, vaizdo medžiagos montuotoju bei muzikos autoriumi.

Visą balandžio 29 d. filmą nemokamai galite žiūrėti LŠIC platformoje: https://vimeo.com/704300999

Tarptautinės šokio dienos proga Antonas Ovchinnikovas filmo žiūrovams siunčia šiuos žodžius:

„Staiga, žodžiai prarado prasmę.

Ne dabar, kai rašau šį tekstą, bet prieš du mėnesius – 2022-ųjų vasario 24 dieną.

Tie patys žodžiai, kuriuos vartojome motyvuoti, įtikinti, gailėtis, prašyti atleidimo, prisipažinti meilėje ir aiškinti savo vaikams, ką tai reiškia, (jei atvirai) subyrėjo į raides ir pavirto į spygliuotus prieštankinius ežiukus. Dabar jie išreiškia tik tikslą ir gudriai slepia žinutės reikšmę už sudėtingų konstrukcijų ir intonacijų.

Žodžiai kalbos, kuri apibrėžia mūsų nacionalinį identitetą. Žodžiai mus vienija šioje kalboje. Tačiau mums reikia vis daugiau laiko rasti teisingiems ir išbraukti tuos, kurie nebėra tinkami.

Pasirodo, nuo šiol turime ieškoti būdų įrodyti vienų žodžių nuoširdumą ir pripažinti kitų žodžių nesėkmes. Mums reikia naujų įrodymų ir, galbūt, naujos kalbos.

Tvyro jausmas, lyg iš dabarties mums beliko tik mūsų pačių kūnas. Kartais stiprus, bet dažniau silpnas ir pažeidžiamas. Kūnas, kuris skauda, kraujuoja, džiaugiasi, žavisi ir, žinoma, myli. Nuoširdus, šokantis kūnas, su subtiliu gebėjimu pastebėti neišreiškiamus dalykus ir atlikti tai, ko negalima pasakyti žodžiais.

Kūnas, kuris girdi ir jaučia, bežvelgdamas į pasaulį, ir kiekvieną akimirką skelbia apie savo egzistavimą. Kūnas, išreiškiantis žmogaus buvimą, su visu jo sudėtingumu ir dviprasmiškumu.

Kūnas reikalauja galimybės kalbėti. O tada šokis tampa nuoširdžiausiu komunikacijos tarpininku. Mus supantis pasaulis reikalauja dar daugiau sąmoningumo ir dėmesingumo tam, kas pasakyta ir – dar svarbiau – tam, kas liko neištarta.

Šokis tampa būtinybe. Kūne sukaupta išmintis negali būti suklastota ar pakeista. Šokantis žmogus - tai žmogus, kuris mąsto ir išminties semiasi iš neįkainojamo šaltinio.

Šokime. Ir tegul šokis paverčia mus nuoširdžiais ir nešališkais.“

Mūsų veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė