Seniausiame Lotynų Amerikos festivalyje įvyko dokumentinio filmo „Nijolė“ premjera

Kovo 5–11 d. Kolumbijoje vyko 59-asis Tarptautinis Kartagenos kino festivalis FICCI. Festivalį sudarė 10 nekonkursinių programų, vienoje jų – ,,Migracija ir multikultūrinis pasaulis“ – dalyvavo Lietuvos ir Italijos bendros gamybos filmas „Nijolė“.

1960 m. pirmąkart surengtas festivalis iki šiol laikomas vienu svarbiausių Lotynų Amerikos regiono kino kūrėjų renginių. Visą savaitę žymiausiame Kolumbijos kurorte renkasi gausi regiono kino bendruomenė, čia susiformavusi ištikima žiūrovų auditorija. Šiemet festivalio meno vadovu tapo Kolumbijos režisierius Felipe Aljure.

„Tai buvo ypatinga premjera, nes Antanas Mockus ir jo šeima labai mylimi ir gerbiami visoje Kolumbijoje. Bet koks judėjimas su Mockumi viešumoje užtrunka daug kartų ilgiau, nes kas dešimt žingsnių turime sustoti: žmonės gatvėje prašo Antano kartu nusifotografuoti, nori pasikalbėti, padėkoti. Jis randa laiko ir žodžių kiekvienam. Net ir rytą po premjeros, kartu su režisieriumi Sandro Bozzolo praleidęs keturias valandas su žurnalistais, dar gerą valandą fotografavosi su jį apsupusiais žmonėmis. Turbūt todėl ir diskusijos po peržiūrų buvo tokios šiltos, emocingos, žmonės neslėpė ašarų, atvirai dalijosi užplūdusiais jausmais, mintimis, o Antanas į visus klausimus atsakė labai atsakingai. Tai buvo nepakartojama patirtis“, – įspūdžiais dalijosi filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Šių metų festivalio garbės svečiai buvo režisieriai Ethanas Coenas ir Marta Rodríguez, aktorius Michaelas Corbettas Shannonas, papildę įspūdingą ankstesnių metų svečių sąrašą, kuriame galima rasti Alejandro Gonzálezo Iñárritu, Carloso Reygadaso, Pawelo Pawlikowskiio, Darreno Aronofsky ir daugelio kitų pavardes.

,,Dalyvauti šiame festivalyje man labai svarbu. Filmas tapo dalimi programos, kviečiančios permąstyti migracijos, multikultūrinio ir multirasinio pasaulio temas. Manau, kad Nijolės Šivickas palikimas šių temų kontekste tampa simboliniais vartais tarp skirtingų tautų, kultūrų, tarp tremties ir laisvės. Išlaisvinantį ir atveriantį Nijolės bei Antano asmenybių ir jų skleidžiamos energijos poveikį liudijo pokalbiai po filmo peržiūrų. Skirtingų kartų, socialinių sluoksnių, kurie Kolumbijoje labai ryškūs, politinių pažiūrų žmonės atėjo žiūrėti filmo apie Antaną Mockų ir jo mamą Nijolę, o po filmo kalbėjo apie savo mamas, apie laisvę, apie žmogiškojo ryšio svarbą… Man tai geriausias įrodymas, kad filmas pavyko“, – sakė filmo režisierius Sandro Bozzolo.

Dokumentinio filmo ,,Nijolė“ pasakojimo centre – menininkė Nijolė Šivickas ir jos sūnus Antanas Mockus, antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, dideliems pokyčiams įkvėpęs ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapęs pavyzdžiu politiko, veikiančio visuomenės labui be korupcijos šešėlio. Antano mama skulptorė Nijolė Šivickas (1925–2018) po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos bėgo nuo sovietinio režimo, mokėsi Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleido Kolumbijoje. Ji mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet užsispyrusi dirbo ir viena užaugino savo vaikus lietuviais.

Kartu su Sandro Bozzolo filmą kūrė scenarijaus bendraautorė kolumbietė María Cecilia Reyes bei gausi lietuvių profesionalų komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Filmo gamybą ir pristatymą Kartagenos filmų festivalyje iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.