Seime diskutuota apie Lietuvos kino ateitį

Seime įvyko asociacijos „Vilniaus kino klasteris“ surengta metinė konferencija „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“. Jos tikslas – pažvelgti į kino gamybą bei jos pasiekimus, aptarti valstybės sukurtas sąlygas kino industrijai konkuruoti tarptautiniu mastu bei ekonominį augimą skatinančias galimybes. Pagrindiniai konferencijos partneriai – Lietuvos kino centras ir Lietuvos pramonininkų konfederacija.

„Kinas laikomas viena didžiausią potencialą generuoti reikšmingą ekonominę naudą galinčių kūrybinių industrijų sričių Lietuvoje. Tad ir konferencijoje į Lietuvos kiną bei jo ateitį žiūrėjome kompleksiškai, kaip į bendros Lietuvos ekonomikos sudėtinę dalį, sukuriančią ženklią pridėtinę vertę“, – teigia konferencijos organizatorius, „Vilniaus kino klasterio“ valdybos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.

Kino svarbą šiuolaikiniame pasaulyje įvertino ir LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, teigdamas, kad „kinas turi didžiulę reikšmę formuojant žmones, skatinant patriotizmą. Mes turime žinoti savo istoriją, savo šaknis ir tuo pagrindu kurti mūsų naująją visuomenę. Be to, menas ir verslas gali ir turi eiti drauge, o pasiekimai gali būti dvejopi: vienas – komercinis sėkmingumas ir antras – laimėjimai tarptautiniuose festivaliuose, tarptautinis pripažinimas, o kartu ir Lietuvos pripažinimas, jos žinomumo didinimas. Mes turime kurti lietuviško kino ateitį ir valstybė už visa tai taip pat yra atsakinga.“

Konferencijoje taip pat dalyvavo politikai ir ekspertai, audiovizualinės industrijos atstovai. Buvo aptartos svarbiausios problemos – Lietuvos kino industrijos žinomumo ir ekonominių rezultatų gerinimas, nauji filmų finansavimo būdai ir šaltiniai, pelno mokesčio lengvatos poveikis bei būtinybė ją pratęsti, kino rodymo infrastruktūros plėtra, kino specialistų rengimas.

Buvo atkreiptas dėmesys, kad dabar sukuriama apie penkiolika vaidybinių ilgametražių filmų per metus. Nepaisant to, išlieka žiūrovų pasiekiamumo ir kino sklaidos problema. Kino industrijai itin svarbu, kad filmas būtų ne tik pagamintas, bet ir pamatytas. Dabar lietuviški filmai užima apie 20 proc. Lietuvos rinkos, tačiau konferencijos dalyviai teigė norintys šį rezultatą padidinti ir lygiuotis į Suomiją bei Čekiją, kuri nacionaliniai filmai sudaro apie 30 procentų šalies rinkos. Tačiau silpnai išvystyta kino sklaidos infrastruktūra Lietuvoje koncentruojasi didmiesčiuose, daugiau kaip pusė Lietuvos gyventojų neturi galimybės pamatyti lietuviškų filmų, kurių sukūrimą parėmė valstybė. Kino teatrai nėra suinteresuoti rodyti nacionalinį kiną. Jei lietuviškas kino filmas per trumpą laiką nesulaukia pakankamo žiūrovų dėmesio, jis išimamas iš repertuaro. Todėl turėtų būti sukurtos priemonės ir finansiniai instrumentai kino teatrų plėtrai arba renovacijai regionuose. Taip pat svarbu, kad lietuviški filmai būtų prieinami užsienyje gyvenantiems lietuviams.

Konferencijoje iškelta ir lietuviškų filmų populiarinimo problema. „Turime kurti pasauliniam žiūrovui įdomius filmus, todėl labai norėtųsi, kad atsirastų žanrų įvairovė – filmai vaikams, lietuviški detektyvai. Taip galėtume padidinti potencialių žiūrovų, besidominčių lietuvišku kinu, ratą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai, kad esame lietuviškai kalbanti šalis, nėra nei problema, nei barjeras mūsų kino filmams susilaukti dėmesio tarptautinėje rinkoje“, – teigė K. Drazdauskas, pateikdamas Suomijos, Norvegijos ir Danijos šalių pavyzdžius.

Viena opiausių išlieka kino finansavimo problema. Dabar valstybinis kino biudžetas Lietuvoje – 4,6 milijonų eurų, Latvijoje – 10,7 milijonų, Estijoje – 12,05 milijonų. Pagal procentinę dalį nuo BVP, Lietuvos kino biudžetas nusileidžia net Gruzijai ar Armėnijai ir rikiuojasi greta Albanijos.