Svarbiausi XXI a. lietuviški filmai

Einame 25-uosius naujo tūkstantmečio metus, per kuriuos ir visuomenė, ir kinas išgyveno nemažai pokyčių. Sukuriama vis daugiau filmų, jie tapo labiau matomi tarptautinėje erdvėje ir pelno įvairius apdovanojimus. Tad norėtųsi pasiūlyti šiek tiek sustoti ir pagalvoti, kokie XXI a. lietuviški filmai (vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai) galėtų būti laikomi svarbiausiais. Paprašėme kino kritikus, tyrėjus, režisierius ir scenarijų autorius sudaryti savo asmeninius sąrašus (10–20 filmų).

 

Santa Lingevičiūtė

 

Į kino pasaulį iš filologijos pradėjau sukti apie 2002-uosius, tad nuo jų ir pradėsiu. O tais metais pasirodė debiutinis Kristijono Vildžiūno ilgametražis filmas „Nuomos sutartis“. Iki šiol pamenu kino salę, kurios tamsa taip tiko ekrane besirutuliojančiai Larisos Kalpokaitės herojės dramai. Pamenu ir šurmulį po filmo, todėl, kad lietuvių vaidybiniame kine tai buvo kažkas naujo. Ypač moters reprezentacija ir toks niuansuotas jos personažas, kurį sukūrė režisierius vyras.

 

Giedrės Beinoriūtės dokumentinis filmas „Troleibusų miestas“ taip pat pasirodė 2002-aisiais. Ne vienas kritikas tuomet rašė, kad jaunoji karta jaučia poreikį kalbėti apie tai, kas vyksta „čia ir dabar“. Beinoriūtė filme stebi viešojo transporto kontrolierius ir keleivius. Kaip yra rašiusi Laima Kreivytė, troleibusas – puikiausia laiko mašina, keliaujanti iš sovietmečio į dabartį. Keleivių ir kontrolierių akistata šiame filme, stebima ir su šypsena, ir su nuoširdumu, perteikia tuometės visuomenės nuotaikas.

 

Tai jaunajai kartai priklausė ir Ignas Miškinis, o išskirti norėtųsi jo 2004 m. sukurtą trumpametražį „Lengvai ir saldžiai“. Pamenu, kokio populiarumo sulaukė filmas ne tarp užsienio auditorijos, tačiau tarp mūsų žiūrovų, dar nebuvo regėta, kad trumpametražis darbas būtų įtrauktas į kino teatrų repertuarus. Gal patraukė ne tik grubi filmo poetika, bet ir nenudailintas naktinis Vilnius, tačiau akivaizdu, kad tokiu jaunųjų kinu prasidėjo savotiškas maištas prieš grandus – epizodinį vaidmenį atlikusiam Algimantui Puipai vidurinis pirštas parodytas neatsitiktinai.

 

2005-ieji ir Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“. Jei filmas būtų pasirodęs šįmet ar pernai, turbūt būtų suskaldęs visuomenę dėl režisūrinės etikos. Filmas pagerbtas ne tik Europoje, bet ir JAV – apdovanotas Amerikos režisierių gildijos, o 2014-aisiais britų dienraštis „The Guardian“ jį įtraukė į geriausių posovietinių filmų dešimtuką, tarp kurių yra ir Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ (2014).

 

Gal kolegos nepasmerks, tačiau iš 2006-aisiais sukurtų dokumentinių ir vaidybinių filmų pasirinkau Emilio Vėlyvio pirmąjį „Zero“. Jis nė iš tolo neprimena vėliau sukomercintų ir subanalintų tęsinių. Šis filmas patraukė savo kriminalinės „černuchos“ stiliumi ir maištu prieš nusistovėjusias lietuviško kino tradicijas, ar bent jau bandymu kurti nepriklausomą žanrinį kiną.

 

2007-aisiais vėl noriu grįžti prie Giedrės Beinoriūtės – išskirti jos filmą „Gyveno senelis ir bobutė“, nes jame ne tragiškai ir ne iš aukos pozicijos pasakojama apie tremties metus. Pasakojimas iš vaiko perspektyvos, gal kiek ir supaprastintai, labiau priartina prie šios istorinės tragedijos nei patoso pilni vaidybiniai ar dokumentiniai filmai. Nesu tikra, ar esu mačiusi kažką panašaus apie tremtį iki šiol.

 

2008-ieji ir Kristinos Buožytės debiutinis ilgametražis „Kolekcionierė“ sutapo su nacionalinių apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ įsteigimu, maža to – debiutantės darbas tąkart buvo pripažintas geriausiu vaidybinio filmo kategorijoje. Buožytė savo magistriniu darbu, padedama aktorės Gabijos Jaraminaitės, suvaidinusios pagrindinį vaidmenį, anuomet visiems nušluostė nosis – šaltai ir negailestingai sulaužė nusistovėjusias moters reprezentacijos normas.

 

2010-aisiais pasirodžiusį Kristijono Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ įtraukiu į šį sąrašą kaip turbūt vieną pirmųjų didelių koprodukcijų (su Lenkija ir Vokietija), kartu tai – pagaliau universali, daugeliui europiečių atpažįstama istorija apie Šaltojo karo metais iškilusią Berlyno sieną, kuri išskyrė tiek daug šeimų. O režisierius filme per vienos šeimos istoriją pasakoja didžiąją viso žemyno, kuriame yra ir Lietuva, istoriją.

 

Tais pačiais metais pasirodė ir Šarūno Barto „Eurazijos aborigenas“, pasakojantis apie žmogų be šaknų ir be vietos. Nors iš pirmo žvilgsnio Bartas, regis, kuria jam nebūdingu stiliumi, tai filmą daro dar įdomesnį, nes matome, kad režisierius savo idėjoms įgyvendinti gali pasirinkti bet kokį žanrą ir išlaikyti autorinį stilių. Beje, „Eurazijos aborigenas“ buvo įtrauktas į Berlinalės „Forumo“ programą, nuo kurios ir prasidėjo jo kino kelionė po pasaulį.

 

2011-aisiais pasirodęs Mindaugo Survilos „Stebuklų laukas“ man atrodo tikresnis už vėliau jo sukurtą „Sengirę“. Survilos debiutas – nenugludintas ir visiškai neestetizuojantis visuomenės paribyje ar veikiau pačiame jos dugne gyvenančių asmenų. Filmas – be galo žmoniškas, be pozos ir požiūrio iš aukšto, be moralizavimo ir skirstymo į gerus ir blogus, be režisieriaus kišimosi į procesą, ko dažnai pasigendu dabartiniame dokumentiniame kine.

 

Visai kitoks pasirodė ir 2011-aisiais išėjęs pirmasis Manto Kvedaravičiaus filmas „Barzakh“, nukeliantis į karo nualintą Čečėniją. Jau tada, kaip ir vėlesniuose filmuose apie Mariupolį, kur ir nutrūko jo gyvenimas, Kvedaravičius stebėjo ne tik aplinką, bet labai tiksliai sugebėjo perteikti žmogaus vidinę būseną ir kone sustabdyti prieš kamerą laiką. Kaip rašė Rūta Oginskaitė, „filmo autorius nėra žmogus iš šalies, jis gyvena tuo, ką rodo“, tad ir žiūrovas Kvedaravičiaus filmuose tampa ne tik stebėtoju.

 

Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“, pasirodęs 2015-aisiais, išsiskyrė dėmesiu dviem bręstančioms merginoms, kai svarbios tampa ir seksualinės tapatybės paieškos. Šis filmas – rimtesnis bandymas kurti kiną paaugliams.

 

2016-aisiais pasirodęs debiutinis Andriaus Blaževičiaus ilgametražis „Šventasis“ patvirtino, kad į nacionalinį kiną žengia savo balsą atradusi jaunoji karta. Kaip rašė Živilė Pipinytė, režisierius bei scenarijaus bendraautorės Teklė ir Marija Kavtaradzės diagnozuoja šių dienų Lietuvos fizinę, dvasinę būseną, įvardija tų nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą. Jaunosios kartos kūrėjai savo personažais nesirenka šaunuolių – atvirkščiai, jiems įdomu suprasti savo kartos atstovus, kuriuos pirmūnų pasaulyje būtų galima pavadinti „lūzeriais“ (šis apibūdinimas tinka ir M. Kavtaradzės filmo „Išgyventi vasarą“ (2018) personažams).

 

Linos Lužytės debiutinis ilgametražis „Amžinai kartu“ (2016) patraukė be galo atpažįstamu šeimos modeliu ir labai stipriu moters, kurią suvaidino Gabija Jaraminaitė, personažu. Tai vienas stipriausių šio amžiaus filmų apie nesusikalbėjimą ir mūsų pačių statomas sienas, kuriomis atsiskiriame, o Lužytė įrodė, kad yra puiki dabartinės visuomenės stebėtoja, kuriai rūpi ne tik jos pačios vidinis pasaulis.

 

2018-ieji ir debiutinis Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ atrodo savitas (gerąja prasme), mat jame prioritetas nebeteikiamas žmogui – jis atsiduria toje pačioje grandyje kaip ir gyvūnai. Belieka tik paantrinti Živilei Pipinytei, tuomet rašiusiai, kad „tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine seniai neteko matyti“.

 

2019-aisiais pasirodęs Šarūno Barto „Sutemose“ – pirmasis po nepriklausomybės neišlaižytas pasakojimas apie partizanus. Bartas ne kuria konjunktūrinę partizanų istoriją, o rodo juos buvus tiesiog žmonėmis. Šiuo filmu režisierius darkart įrodė, kad nepasiduos jokiam išoriniam ideologiniam spaudimui ir išliks savimi.

 

Tais pačiais metais Karolio Kaupinio sukurtas „Nova Lituania“ – taip pat unikalus žvilgsnis į šalies istoriją, tačiau ne tiek faktinę, kiek, veikiau, hipotetinę, arba tokią, kokią mato režisierius iš šiandienos perspektyvos, o tai ir yra filmo varomoji jėga.

 

Giedrė Žickytė turi asmeninį braižą, tad laukdama jos naujo filmo jau žinau, ko tikėtis, – ne tik smalsaus žvilgsnio, bet ir atlikto išsamaus tyrimo, daugiabalsio požiūrio į pasakojamą istoriją. Tuo įdomus ir jos vėliausias darbas „Šuolis“, pasirodęs 2020-aisiais, kuriame režisierė per savo herojų pasakoja didžiąją istoriją.

 

2021-aisiais sukurtas Lauryno Bareišos debiutinis ilgametražis „Piligrimai“ parodė, kad mūsų kine ryškėja dar vienas unikalus balsas. Šio režisieriaus šaltakraujiškas tonas (akivaizdus ir „Sesėse“) bei preciziška režisūra leidžia manyti, kad turime reikalų su lietuviškuoju Michaelio Haneke’s atitikmeniu, kuris taip pat negailestingai stebi savo personažus ir daro šiuolaikinės visuomenės skrodimą.

 

2024 m. Igno Miškinio sukurtas „Pietinia kronikas“, jo populiarumas ne tik tarp kritikų, bet ir tarp paprastų žiūrovų rodo, kad ne tik režisieriai, pradėję kurti pirmais nepriklausomybės dešimtmečiais, bet ir dalis visuomenės bręsta ir pagaliau be patoso ar idealizavimo pradeda kalbėti apie pirmuosius mūsų žingsnius laisvės link, žingsnius, kurie visai nebuvo gražūs, su nemažai kluptelėjimų. Galbūt po truputį išaugame iš paaugliškos aknės?

 

Linas Mikuta

 

1. „Laisvė“ (rež. Šarūnas Bartas, 2000). Paskutinė arthauzinės Barto trilogijos dalis, ženklinanti svarbaus etapo tiek Barto kūryboje, tiek Lietuvos kine pabaigą. Visiškai originalaus autorinio kino etalonas Lietuvoje iki pat šių dienų.

 

2. „Prieš parskrendant į Žemę“. Ko gero, arčiausiai  „Oskaro“ buvęs lietuvių filmas, laimėjęs beveik visus pagrindinių dokumentikos festivalių apdovanojimus bei Amerikos režisierių gildijos didįjį prizą.

 

3. „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2005). Netikėtas ir labai įdomus dokumentinis filmas. Kai kinas gimsta po kino. Giedrės pastabumas, empatija bei dokumentininkės instinktas įrodė, jog kartais tai, kas vyksta lyg ir šalia, nepastebimai, tarsi savotiškoje nesvarbumo dimensijoje, gali iškilti ir pasirodyti mums kaip jautrus ir gražus kino kūrinys. Filmas, palietęs pačią dokumentikos esmę.

 

4. „Ūkų ūkai“ (rež. Audrius Stonys, 2006). Svarbus etapinis Audriaus Stonio filmas, nuo kurio prasidėjo jo bendradarbiavimas su Audriumi Kemežiu, pagimdęs keletą įsimenančių dokumentinio kino šedevrų.

 

5. „Kolekcionierė“. Tai buvo to meto jaunosios kartos proveržio kūrinys, atsiradęs po ilgo skurdo etapo, po filmų, filmuotų VHS juostose, daugiausia – tik trumpametražių, be didelių organizacinių gamybinių ar postprodukcijos galimybių. Kristina sukūrė filmą, kuris nustebino visus – tiek Lietuvos, tiek užsienio festivalių žiūrovus ir įrodė, kad geras kinas – tai nebūtinai didžiulis biudžetas. Kur kas svarbiau – kas ir kaip jį kuria.

 

6. „Duburys“ (rež. Gytis Lukšas, 2009). Paskutinis mūsų gyvojo kino klasiko Gyčio Lukšo filmas, apibendrinęs tiek jo kūrybos, tiek (savo autobiografiškumu) gyvenimo kelią. Kartu tai vyresnės kino kūrėjų kartos (operatorius Viktoras Radzevičius, dailininkas Augis Kepežinskas) skambus akordas keičiantis kino epochoms.

 

7. „Barzakh“. Manto Kvedaravičiaus atėjimas į dokumentinį kiną buvo šiek tiek netikėtas tiek kino pasauliui, tiek mokslo bendruomenei. Su savimi Mantas atsinešė totalinio antropologinio dokumentinio kino idėją. Kino, balansuojančio ties realaus pavojaus kūrėjo gyvybei riba. Drąsaus, gilaus, skausmingo, be kompromisų su sąžine. Kino, einančio iki pat galo. Šito Lietuvoje niekada nebuvo.

 

8. „Stebuklų laukas“. Ypatingos jautros ir atsidavimo procesui iš jo kūrėjo pareikalavęs dokumentikos paminklas pažeidžiamiausiems ir labiausiai gyvenimo nuskriaustiems. Mindaugas kino kūrimo procesą sulieja su rezultatu. Rezultatas lieka, bet procesas nesibaigia – tai matom ir iš vėlesnių jo darbų.

 

9. „Lošėjas“ (rež. Ignas Jonynas, 2013). Turbūt pirmas filmas Lietuvoje, turėjęs tiek festivalinio, tiek komercinio potencialo.

 

10. „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė, 2014). Pirmas dokumentikos blokbasteris Lietuvoje. Tuo viskas pasakyta.

 

11. „Sangailės vasara“. Pirmas lietuviškas filmas, laimėjęs Sandanso festivalyje.

 

12. „Šventasis“. Andrius Blaževičius – realistinio kino kūrėjas. Tikslūs scenarijai ir tokia pat tiksli, neperdėta vaidyba daro jo kiną itin paveikų lietuviškame kontekste.

 

13. „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys, 2017). Įdomus ir labai savitas režisieriaus Gedimino Šiaulio animacijos pasaulis rodo, kad tai vienas originaliausių kūrėjų.

 

14. „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, 2018). Rugilė Barzdžiukaitė į Lietuvos dokumentinį kiną įneša eksperimentinį dėmenį. Jos kinas – konceptualus, tačiau lengvas ir turintis humoro. Tai ją išskiria iš Lietuvos dokumentininkų.

 

15. „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, 2022). Subtilūs ir trapūs žmonių pasauliai bei santykiai – režisierės Austėjos Urbaitės stiprioji pusė.

 

16. „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradze, 2023). Nauja karta, naujos temos, naujas pasaulis. Marijos Kavtaradzės kinas – naujosios kino kartos veidas. Nieko neprimenantis.

 

17. „Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė, 2023). Vienas ryškiausių debiutų dokumentiniame kine per 20 metų, atnešęs į dokumentiką detektyvo žanrą bei žadantis daug intriguojančių kinematografinių pasakojimų.

 

18. „Sesės“ (rež. Laurynas Bareiša, 2024). Nelinijinis pasakojimas, emocinė prisiminimų ir interpretacijų kino geografija – Lauryno Bareišos autorinio kino bruožai. Kino, jau įvertinto pasaulyje ir jau darančio stiprų poveikį dar tik debiutuojantiems būsimiems kūrėjams.

 

19. „Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė, 2024). Debiutas, vos per plauką nelaimėjęs Europos kino akademijos apdovanojimo. Saulės Bliuvaitės atvirumas, pasakojimo būdas, darbas su aktoriais – įsimenantys ir daug žadantys.

 

20. „Pietinia kronikas“. Pirmas reflektyvus žvilgsnis į naujausią Lietuvos istoriją, sujaudinęs tiek visuomenę (filmas tapo lankomiausias per visą istoriją), tiek kino profesionalus. Kartu tai pirmas filmas Lietuvoje, kuriame taip plačiai išnaudotos dirbtinio intelekto teikiamos galimybės.