Svarbiausi XXI a. lietuviški filmai

Einame 25-uosius naujo tūkstantmečio metus, per kuriuos ir visuomenė, ir kinas išgyveno nemažai pokyčių. Sukuriama vis daugiau filmų, jie tapo labiau matomi tarptautinėje erdvėje ir pelno įvairius apdovanojimus. Tad norėtųsi pasiūlyti šiek tiek sustoti ir pagalvoti, kokie XXI a. lietuviški filmai (vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai) galėtų būti laikomi svarbiausiais. Paprašėme kino kritikus, tyrėjus, režisierius ir scenarijų autorius sudaryti savo asmeninius sąrašus (10–20 filmų).

Auksė Kancerevičiūtė

1. „Laisvė“ (rež. Šarūnas Bartas, 2000). Monumentalus filmas, radikaliai nutolstantis nuo tradicinio naratyvinio kino: čia beveik nėra dialogų, aiškaus siužeto ar psichologiškai išplėtotų veikėjų. Bartas pasitelkia lėtą ritmą ir dykumos kraštovaizdžius, kurie atskleidžia trijų Maroko pakrantėje įstrigusių ir persekiojamų žmonių būsenas. Tai ryškus lėtojo kino pavyzdys – savotiška alternatyva Vakarų kultūroje vyraujančiam vartotojiškumui ar masinės produkcijos gamintojų primetamoms taisyklėms. „Laisvė“ buvo apdovanota Venecijos kino festivalio „Cinema Avvenire“ prizu.

2. „Prieš parskrendant į Žemę“ (rež. Arūnas Matelis, 2005) – vienas svarbiausių ir jautriausių dokumentinių filmų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. JAV režisierių gildijos apdovanotas „už išskirtinius nuopelnus kino režisūrai“, pelnęs pagrindinius prizus garsiausiuose dokumentinio kino festivaliuose Amsterdame (IDFA), Leipcige, „Documenta Madrid“, „ZagrebDOX“, Pernu ir kt. Nors pasirinkta kontroversiška ir itin sudėtinga tema – leukemija sergantys vaikai, jų kasdienybė, ji atskleista su tokia menine įtaiga bei empatija, kad nepalieka abejingų ir neabejotinai keičia mūsų išankstinio „žinojimo“, nuostatų rėmus, praplečia suvokimą. Dar vienas šio filmo nuopelnas, kad jis peržengė kino meno ribas ir paskatino daugybę gerumo akcijų, kai žmonės buvo skatinami solidarizuotis su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais ir jų tėvais.

3. „Aurora“ (rež. Kristina Buožytė, 2012). Filmas įpūtė naujų vėjų į žanrinį Lietuvos kiną. Buožytė, nusprendusi papasakoti apie pavojingą mokslinį eksperimentą, kai vieno žmogaus sąmonė įsilieja į kito sąmonę, pasitelkė novatorišką mokslinės fantastikos žanrą. „Aurora“ pasižymi puikiais stilistiniais sprendimais, specialiaisiais efektai. Ji ne veltui išrinkta geriausiu 2012 metų Europos fantastiniu filmu ir apdovanota „Melies d’Or“ prizu.

4. „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmas ilgametražis lietuvių vaidybinis filmas tremties tema, sukurtas pagal tikrą vienuolikmetės mergaitės, pabėgusios iš Sibiro, istoriją. Į skausmingą Lietuvai istorijos etapą žvelgiama be patoso, netgi gana laisvai, dėmesį sutelkiant į Marijos (Anastasija Marčenkaitė) kelionę namo, simbolizuojančią žmogaus dvasinę stiprybę, ištvermę ir viltį.

5. „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius, 2016). Ryškus posūkis egzistencinio realizmo link. Tai socialiai angažuotas kinas, kuris reflektuoja nenudailintą Lietuvos tikrovę su visomis jos problemomis – nedarbu, ekonomine krize, sunykusia provincija plačiąja prasme. Svarbi ir vyriškumo, maskulinizmo tema, paliečiama kitokiu, nei įprasta, aspektu: pagrindinis veikėjas Vytas (Marius Repšys) praranda darbą, netenka žmonos pasitikėjimo, o jo paties „vyriškumo“ suvokimas smarkiai susvyruoja. Organiška aktorių vaidyba ir natūraliai skambantys dialogai leidžia susitapatinti su veikėjais, kurie yra kasdieniški, niekuo neišsiskiriantys, tačiau bando kabintis į gyvenimą ir atrasti save iš naujo.

6. „Išgyventi vasarą“ (rež. Marija Kavtaradze, 2018). Didžiulio tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas (rodytas daugiau nei 50-yje tarptautinių kino festivalių), tapęs ir vienu labiausiai žiūrovų vertinamų autorinių lietuviškų filmų (šalies kino teatruose jį pamatė 26 tūkstančiai žiūrovų). „Išgyventi vasarą“ lietuvių kiną praturtino originalia tematika ir nestandartine kino kalba. Šis filmas ironiškas, intymus, artėjantis prie dokumentinio tikslumo, o režisūriniai sprendimai – netikėti ir įtaigūs. Pasakodama apie bipolinį sutrikimą turintį vaikiną, režisierė kelia svarbius klausimus, kviečia diskutuoti, dalintis savo asmeninėmis patirtimis. 

7. „Laiko tiltai“ (rež. Audrius Stonys, Kristīne Briede, 2018). Baltijos poetinės dokumentikos fenomeną aptariantis filmas, rodytas svarbiausiame Europoje dokumentinio kino festivalyje IDFA, programoje „Meistrai“. Pribloškiančio grožio kino juosta byloja ne tik apie pamirštus poetinio kino meistrus, bet ir apie būtinybę kurti dokumentinius filmus bei žmogaus troškimą įprasminti ir išsaugoti greit prabėgančias akimirkas.

8. „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ (rež. Aistė Žegulytė, 2018). Filmo premjera įvyko viename seniausių dokumentinių filmų festivalių – „DOK Leipzig“ „Next Masters“ konkursinėje programoje. Pasitelkus daugiaplanius vaizdus, tikslias montažines sandūras, muziką bei subtilų humorą, gvildenami klausimai apie gyvenimą ir mirtį, apie archajišką žmogaus ir gyvūno santykį bei antropoceno epochos keliamus iššūkius.

9. „Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė, 2020). Retas dokumentinis filmas gali pasigirti tokiu žiūrovų ir kino kritikų dėmesiu – jis rodytas daugiau nei 40-yje šalių, keturiuose žemynuose. Net devyniuose kino festivaliuose buvo nominuotas ir pelnė apdovanojimus: iš profesionalų žiuri – kaip geriausias, o žiūrovų – kaip mėgstamiausias filmas. Lietuvio jūreivio Simo Kudirkos, 1970 m. nesėkmingai bandžiusio pabėgti iš SSRS į JAV, istorija intriguoja intensyviais išgyvenimais, įtaigiai sukurta kone psichologinio trilerio atmosfera. Žickytė dar kartą įrodė, koks paveikus ir intriguojantis gali būti dokumentinis kinas, kokią plačią emocijų amplitudę jis gali aprėpti.

10. „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša, 2021). Filmas skatina žiūrovus išeiti iš komforto zonos, kitomis akimis pažvelgti į traumines patirtis, atpažinti nepatogius, dažniausiai užgniaužiamus ir į tolimiausius pasąmonės užkaborius nustumiamus jausmus. Išsiskiria precizišku operatoriaus darbu (Narvydas Naujalis), netradicine pasakojimo struktūra ir apgaulingu išoriniu paprastumu, po kuriuo slypi ne vienas ir ne du prasminiai klodai. 78-ajame Venecijos kino festivalyje „Piligrimai“ išrinktas geriausiu konkursinės programos „Horizontai“ filmu.

11. „Drugelio širdis“ (rež. Inesa Kurklietytė, 2021). Vienas iš nedaugelio sėkmingų lietuviškų filmų vaikams ir jaunimui, kuris apkeliavo daugiau nei 50 festivalių visame pasaulyje, pelnė per dešimt tarptautinių apdovanojimų. Tai subtilus pasakojimas apie buvimą ypatingu su visais to padariniais: patyčiomis, pajuoka, atmetimu. Kartu tai viltinga istorija, skatinanti atjautą ir supratimą. Nenusaldintai, natūraliai perteiktas vaikų gyvenimas, įspūdinga filmo atmosfera, specialieji efektai, perkeliantys į vaikų vaizduotės pasaulį, kuriame daug spalvų ir šviesos.  

12. „Mariupolis 2“ (rež. Mantas Kvedaravičius, Hanna Bilobrova, 2022). Šis filmas peržengia kino ribas – tai istorinis dokumentas, asmeninis liudijimas ir paskutinė Ukrainoje nužudyto režisieriaus žinia. Premjera įvyko prestižiniame Kanų kino festivalyje, o filmas buvo apdovanotas specialiu dokumentinio kino prizu. „Mariupolis 2“ sugebėjo pasauliui atskleisti karo niokojamo miesto, jo žmonių kasdienybę. „Screen Daily“ kritikas Lee Marshallas rašė apie filmą kaip apie „radikaliai kitokią dokumentiką“, kai „žinojimas, kad esi įstrigęs, laukimas tampa istorija ir virsta žiūrėjimo patirtimi“. Per Europos kino apdovanojimus (EFA) „Mariupolis 2“ pripažintas geriausiu 2022-ųjų Europos dokumentiniu filmu.

13. „Poetas“ (rež. Giedrius Tamoševičius ir Vytautas V. Landsbergis, 2022). Partizaninės tematikos filmas, tačiau prabylantis iš kiek kitokios perspektyvos. Laisvės kovų istorija atskleidžiama per poeto – išdaviko Kosto Kubilinsko (Donatas Želvys) – pasirinkimus, jo elgesį, kurį lemia ne aukšti idealai, bet noras išlikti. Kartu keliami nepatogūs, nevienareikšmiai klausimai apie pokario visuomenę, atsidūrusią žiauriame dvipoliame pasaulyje. 

14. „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, 2024). Filmas nukelia į praėjusį laiką, 1993–1996 metus, į posovietinę, nepriklausomybę tik atkūrusią Lietuvą, iš socialistinio lagerio stačia galva panirusią į laukinį kapitalizmą. Tačiau žiūrint nejuntama laiko distancija, nėra akį rėžiančio dirbtinumo. Filmo realybė tokia natūrali, išjausta ir neperspausta, kad porą valandų gali vėl išgyventi tuos beprotiškus laikus, kai viskas vertėsi aukštyn kojom. Taikliai perteikiamas specifinis Rimanto Kmitos humoras, paradoksai, kurie yra tarsi savaime suprantami ir įsilieja į bendrą filmo audinį, atspindėdami tiek personažų būsenas, tiek jų aplinką, kurioje jie bręsta.

15. „Akiplėša“ (rež. Saulė Bliuvaitė, 2024). Ryškus jaunos režisierės debiutas: pelnytas pagrindinis Lokarno kino festivalio prizas „Auksinis leopardas“, juosta taip pat apdovanota geriausio pirmojo vaidybinio filmo bei nepriklausomų – ekumeninės ir jaunosios – žiuri prizais. Tai drąsus ir autentiškas darbas, kurio centre dviejų paribiuose esančių paauglių – Marijos (Vesta Matulytė) ir Kristinos (Ieva Rupeikaitė) – bandymai išsivaduoti iš slegiančios, toksiškos aplinkos ir noras pritapti. Operatoriaus Vytauto Katkaus kamera tiksliai atspindi pačių veikėjų požiūrį į gyvenimą – atrodo, lyg jos būtų įstrigusios keistame sapnų pasaulyje, iš kurio anksčiau ar vėliau pabus. 

Izolda Keidošiūtė

Filmai nėra klasifikuoti ir surašyti iš eilės pagal sukūrimo laiką. Išrinkau tik po vieną filmą iš visų režisierių kūrybos. Tuos, kurie man buvo įdomiausi. Kai kurių autorių, ypač dokumentininkų, gal pridėčiau dar. Bet pasirinkau tokią nuostatą. Taip pat pabandžiau įvertinti ir geriausius, mano nuomone, žanrinius filmus. Čia Lietuvos kinas retai pasiekia gerų rezultatų.

„Laisvė“. Unikaliausio ir, matyt, kol kas labiausiai pripažinto, gal savičiausio mūsų vaidybinių filmų kūrėjo vienas iš darbų. Tik jam būdingas stilius, filosofija, požiūris į pasaulį.

„Nuomos sutartis“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2002). Bene pirmas ir gal iki šiol įdomiausias vaidybinis filmas apie moters gyvenimo akimirkas, meilę, neviltį, kasdienį gyvenimą.

„Prieš parskrendant į Žemę“. Nuoširdus, išgyventas, sukrečiantis talentingo dokumentininko pasakojimas apie nepaprastai skausmingus išbandymus. Apie baisią vaikų ligą ir netektį.

„Moteris ir ledynas“ (rež. Audrius Stonys, 2016). Subtiliai, atidžiai, be galo įspūdingai papasakota istorija apie unikalios moters likimą. Ypač nepakartojamas operatoriaus Audriaus Kemežio darbas.

„Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila, 2017). Filmas, sugražinęs į kino sales žiūrėti dokumentikos. Apie tai, kas mums be galo brangu ir netrukus gali išnykti. Kantrybė ir talentas atskleidė nuostabius girios gyventojų vaizdus.

„Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Unikalus, filosofinis jaunos debiutantės dokumentinis filmas apie gyvenimą ir mirtį, apie žmogaus ir žvėries draugystę bei žmonių klastą ir tuštybę. Įžūliai remiuosi kino kritikės Živilės Pipinytės mintimi: „Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti.“ Tikrai taip. Puikus operatoriaus Vytauto Katkaus darbas.

„Kita tylos pusė“ (rež. Algimantas Puipa, 2019). Lėta, apmąstyta, dramatiškų akimirkų kupina vienišių tragedija. Filmas, kokių labai pasiilgau.

„Nova Lituania“ (rež. Karolis Kaupinis, 2019). Galbūt kol kas geriausias šio amžiaus lietuvių vaidybinis filmas. „Istorija, kuri galėtų būti“ apima gerai parašytą, intriguojantį, nevengiantį ironijos scenarijų, meistrišką aktorių vaidybą, talentingą režisūrą, puikų operatoriaus, kompozitoriaus, dailininkų ir kt. darbą. Beveik tobulas filmas.

„Šuolis“. Puikiai sumontuota ir papasakota neįtikėtina istorija, kurią vieni jau buvo pamiršę, kiti jos net nežinojo. Tiesiog stebiesi autorės drąsa, atkaklumu, sugebėjimu peržiūrėti begalę archyvų ir atrinkti svarbiausius kadrus, parodyti žmones, kurių, regis, neįmanoma rasti ir prakalbinti, atkurti pačią istoriją, pagaliau prisijaukinti tokį charizmatišką herojų. Žavi autorės sąžiningumas nesmerkti, nekaltinti jokių filmo personažų. Neįmanoma likti abejingam šiai vieno drąsaus žmogaus istorijai. Labai talentinga režisierė, kurios naujų filmų nekantriai laukiu.

„Piktųjų karta“ (rež. Emilis Vėlyvis, 2021). Intriguojantis siužetas, netikėta atomazga, gera aktorių vaidyba. Labai mėgstu detektyvus. O lietuviai nelabai stiprūs šiame žanre.

„Paradas“ (rež. Titas Laucius, 2023). Smagi, šmaikšti, ironiška komedija apie gan skaudžiai aktualią Lietuvai problemą. Puikus scenarijus, gera aktorių vaidyba. Ar atrasite dar ką nors panašaus Lietuvos kine?

„Pietinia kronikas“. Puikiai atkurta to meto realybė, švieži aktorių veidai, ypač įdomus pagrindinio vaidmens atlikėjas Džiugas Grinys. Juokas, džiaugsmas, nusivylimas, atsiminimų skonis. Žiūrovai grįžta į kinus.

„Sesės“ (rež. Laurynas Bareiša, 2024). Įdomiai, subtiliai papasakota, gerai suvaidinta ir nufilmuota skausminga, dramatiška šeimos istorija.