Kinas kaip būdas suvokti karą

Ukrainiečių kino kritikė ir žurnalistė Natalija Serebriakova lankėsi šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje ir vedė seminarą „Fokusas – Ukraina. Šiuolaikinis Ukrainos kinas: dešimtmečio antologija kino kritikės akimis“. Populiarinanti šiuolaikinį ukrainietišką kiną kritikė savo recenzijas bei apžvalgas rašo įvairiems Europos kino sklaidos portalams, tokiems kaip „Cineuropa“, „Korydor“ ir „Screen Daily“. Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis bombarduojamame Sumų mieste ji rašė dienoraštį „Aš kino kritikė, ant kurios krinta bombos“. Su Serebriakova susitikome pasikalbėti apie Ukrainos kiną ir jo likimą.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip tapote kino kritike ir kokia buvo jūsų kelionė?

Nesiekiau tapti kritike. Baigusi universitetą, kuriame įgijau pedagoginį išsilavinimą, pradėjau dirbti žurnaliste vietiniame laikraštyje. Rašiau ir kultūrinėmis, ir socialinėmis temomis. Tada ištekėjau, susilaukiau vaiko. Kai jis užaugo, pradėjau dirbti redaktore interneto puslapyje. Turėjau daug laiko filmams žiūrėti, tai man visada patiko, tad ėmiau rašyti trumpus atsiliepimus. Kaip tik tuo metu pradėtas organizuoti Odesos kino festivalis, gavau šio festivalio akreditaciją kaip žurnalistė. Nusprendžiau pakalbinti amerikiečių režisierių Toddą Solondzą, kuris kartais vadinamas „tamsiuoju Woody Allenu“. Jis sukūrė tokius filmus kaip „Laimė“, „Taksiukas“, „Sveiki atvykę į lėlių namelį“. Savo filmuose jis dažniausiai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo puses, kalba apie pedofiliją ir kitokį blogį. Kitas mano interviu buvo su ukrainiečių režisieriumi Myroslavu Slabošpyckiu, 2012 m. Lokarno kino festivalyje gavusiu prizą už filmą „Branduolinės atliekos“ („Yaderni wydhody“). Ilgainiui pakalbinau daugiau režisierių ir pradėjau vis dažniau rašyti apie kiną. Taip atėjau į kino kritikos pasaulį.

Kaip kilo mintis rašyti internetinį dienoraštį apie savo patirtis karo akivaizdoje?

Turiu gerą draugą Dmitrijų Volčeką, kuris dirba radijuje „Svoboda“. Pirmąją rusų įsiveržimo į Ukrainą dieną jis man parašė ir paklausė, ar tiesa, kad Sumų miestas užimtas. Atsakiau, kad netiesa. Sumai yra 30 kilometrų atstumu nuo sienos su Rusija ir mes pirmieji pajutome smūgį, tačiau rusų kariuomenė tik perėjo per miestą, jo neokupavo. Tuomet Volčekas pasiūlė man rašyti tinklaraštį radijuje. Namuose nebuvo šilumos, slėpėmės rūsyje (mano katė dėl to labai nukentėjo), taip pat neturėjome elektros, nes buvo subombarduoti elektros tinklai, bet aš sutikau ir rašiau dienoraštį tęsiantis Rusijos agresijai. Vėliau mano draugė Maša Čustova pasiūlė jį publikuoti „Screen Daily“ ir aš sutikau. Vis dar sulaukiu jaudinančių atsiliepimų.

Kokių pokyčių įžvelgiate Ukrainos kine ir ką įvardintumėte kaip nacionalinius kino bruožus?

Mūsų kino tradicija labai turtinga, prasidedanti nuo Dzigos Vertovo. Taip pat svarbūs Sergejus Paradžanovas bei Kira Muratova. Dabar turime jaunų kino kūrėjų kartą, kuri susiformavo po 2014 m. Maidano revoliucijos. Deja, esame priversti kurti daug filmų apie karą. Tai mūsų pagrindinis bruožas. Nors taip pat turime kriminalinių filmų, kasdienių dramų, intelektualių komedijų ir poetinio kino.

Tiems, kurie neturėjo galimybės dalyvauti jūsų seminare, galbūt galėtumėte išdėstyti pagrindines tezes apie pastarąjį Ukrainos kino dešimtmetį ir jo procesus?

Kaip minėjau, po Maidano užaugo galinga ukrainiečių kino kūrėjų karta. Turime daug filmų šia tema. Pavyzdžiui, Jurijaus Hritsynos ,,Varta 1, Lvivas, Ukraina“ („Varta1, Lviv, Ukraine“, 2015) arba  Oleksandro Tečynskio „Viskas dega“ („Vse palaye“, 2014). Taip pat filmuojama daug dokumentinių ir vaidybinių filmų karo tema. Pavyzdžiui, 2019 m. Kanų kino festivalyje buvo pristatytas Narimano Alievo filmas „Namo“ („Evge“), pasakojantis apie Krymo totorių Mustafą, kuris automobilio bagažinėje veža sūnaus kūną, kad jį palaidotų gimtajame Kryme. Po metų Venecijos kino festivalyje buvo parodytas Natalijos Vorožbit filmas „Blogi keliai“ („Pohani dorogy“, 2020), pasakojantis apie gyvenimą Donbase. Be to, pagrindinė tendencija – kurti dokumentinius filmus, tai tęsiasi ir vykstant karui. 2022-ieji tapo sėkmingais metais Ukrainos kinui pasaulinėje arenoje, tačiau dabar nutrūko valstybės finansavimas ir netrukus Ukrainos kinas patirs priverstinę pauzę.

Kokius filmus nurodytumėte kaip svarbiausius?

Galiu rekomenduoti daug ukrainietiškų filmų. Pavyzdžiui, Maksymo Nakonečno „Drugelio žvilgsniu“ („Bachennya metelyka“, 2022), kuriame pasakojama apie į nelaisvę paimtos ukrainiečių karės išžaginimą. Taip pat galiu rekomenduoti režisierės Kristinos Tynkevič filmą ,,Kaip ten Katia?“ („Yak Tam Katia?“, 2022), kalbantį apie korupciją medicinos ir teisėtvarkos srityse. Be to, tikras ukrainietiško pasipriešinimo simbolis yra Iryna Tsilyk, kurios filmas „Akmuo, popierius, granata“ („Ya i Felix“, 2022) šiemet buvo pristatytas Varšuvos kino festivalyje. Tsilyk yra režisierė ir rašytoja, taip pat kariškio, dabar ginančio Ukrainą, žmona.

Kaip dėl Marinos Er Gorbač filmo „Klondaikas“?

„Klondaikas“ („Klondaik“, 2022) pristatytas Sandanse ir Berlinalėje prieš pat karą. Filmas sulaukė nemažai atsiliepimų, dalis jų buvo apie tai, kad vaizduojamas Donbaso gyvenimas atrodo netikroviškai. Pavyzdžiui, daug kam užkliuvo, kad filmo herojė po to, kai rusai paleido bombą į jos namus, toliau valo dulkes nuo baldų. Dabar įrodėme, kad esame tauta, kuri tarp priešo antpuolių toliau sodina bulves ir konservuoja pomidorus.

Ar manote, kad Ukrainos filmai sulaukia pakankamai pripažinimo tarptautiniuose kino festivaliuose ir apskritai medijose? Kaip šis pripažinimas ir dėmesys pasikeitė vykstant karui?

Aš labai stengiuosi, kad Ukrainos kinas būtų žinomas Europoje. Dirbu „Cineuropa“ portale, ten rašau beveik vien tik apie Ukrainos kiną, kuriam dabar pakankamai gausiai atstovaujama Europos kino festivaliuose. Mūsų filmai šiemet pasirodė Kanuose, Venecijoje ir Taline. Taip pat Paryžiuje ir Madride vyko specialios retrospektyvos, skirtos Ukrainos kinui.

Skaičiau jūsų interviu su Maksymu Nakonečnu. Uždavėte labai svarbų klausimą, to paties norėčiau paklausti ir jūsų: ar įmanoma kurti filmus karo metu?

Šiuolaikinio Ukrainos kino misija – ne tik užfiksuoti karo nusikaltimų Ukrainoje faktus, bet ir apmąstyti šiuos tragiškus įvykius. Žinoma, per karą svarbiausia išgyventi, bet mes stengiamės nepasiduoti visomis prasmėmis.

Kalbėjosi Gina Kimantaitė