Kinas
Užgesus kino salės šviesoms jaučiausi kiek skeptiškai. Pastaruoju metu vis nusivildavau įvairių kino festivalių filmais (ypač dokumentiniais), kad ir kaip gerai jie būdavo pateikti iš rinkodaros pusės. Vis dėlto pasigirdus pirmiesiems garsams, o į akis skverbiantis šviesos spalvų mozaikas primenantiems kadrams, mano skepticizmas po truputį mažėjo, o nuostaba ir smalsumas Emilijos Škarnulytės „Kapinyno“ (Lietuva, Norvegija, 2022) atžvilgiu vis augo. Jaučiausi kaip muzikos ir vaizdų meditacijoje, kuriai pasibaigus dar ilgai galvojau apie tai, kokią dokumentinio kino patirtį man suteikė šis filmas.
Debiutinį ilgametražį Škarnulytės „Kapinyną“ galima laikyti eksperimentiniu dokumentiniu filmu, tad tiems, kurie tikėjosi sužinoti apie Ignalinos atominės elektrinės niuansus tradiciniu būdu, tikriausiai teko nusivilti. Filme žiūrovai „įdarbinami“ mąstyti, pasitelkiant asociatyvius vaizdus bei juose „užkoduotus“ simbolius ir prasmes. Kitaip tariant, mano patarimas prieš žiūrint šį filmą neturėti jokių išankstinių nuostatų, koks turi būti dokumentinis kinas. Kiekvienas „Kapinyno“ kadras įtraukia į istoriją, kurią žingsnis po žingsnio dėlioja operatoriai Eitvydas Doškus, Audrius Budrys, Adamas Khalilas ir pati Škarnulytė. Nors tai nėra linijiniu naratyvu pagrįsta istorija, turbūt kiekvienas žiūrovas joje gali atpažinti tam tikrus simbolius ir ciklus.
Branduolinės energijos ciklas filme analizuojamas nevienareikšmiškai. Kadrai, kuriuose matome Ignalinos atominės elektrinės ardymo procesus ir branduolinių atliekų laidojimo kompleksiškumą, atskleidžia, kad energetiniai žmonijos poreikiai palieka milijonus metų gyvuosiančius branduolinius „vaiduoklius“. Branduolinės energijos sukūrimas leidžia mums tenkinti savo, nors ir labai realius, tačiau dažniausiai momentinius, o visatos begalybės kontekste net nereikšmingus poreikius, kurių tenkinimo rezultatas, virtęs branduolinėmis atliekomis, gal net pergyvens mus visus. Ypač didelį įspūdį daro kadrai iš Prancūzijoje giliai po žeme konstruojamo atominių atliekų „kapinyno“, kuris vienu metu kelia ir susižavėjimą žmonijos gebėjimu kurti naujas technologijas bei inžinerinius sprendimus, ir baimę dėl žmonijos ateities. Deja, noras kliautis technologijomis, siekiant išspręsti visas aplinkosaugos problemas, ne visada pasiteisina.
Nors dalyje filmo viešinimo kampanijos tekstų pabrėžiama, kad „Kapinyne“ vaizduojamas branduolinės energijos ciklas primena amžinąjį sugrįžimą, „save ryjančią“ gyvatę, norėčiau su tuo nesutikti. Mano požiūriu, branduolinės energijos ciklas labai baigtinis. Tai labiau mirties nei amžinojo sugrįžimo ciklas. Tiesiogine to žodžio prasme viskas yra palaidojama, tikintis, kad tai, kas užkasta šimtus metrų po žeme, niekada nebesugrįš, nebepalies žmonių. Branduolinė energija, kaip rodo istorija, yra mirties energija.
Kadrai, kuriuose matome gyvatę, plaukiančią užlietoje urano kasykloje Lenkijoje ar besiraitančią ant Ignalinos atominės elektrinės valdymo pultų, išties įspūdingi. Jie ne vaizduoja amžinąjį sugrįžimo ciklą, bet priešina gyvatę, kuri simbolizuoja atgimimą, transformaciją, nemirtingumą ir gijimą, su baigtiniu branduolinės energijos procesu. Kiti kadrai, kuriuose atsiveria įvairių kultūrų laidojimo vietos, siejasi su gyvate gaivališkais gamtos saitais. Technologijos procesai lyginami su iš tikrųjų niekada nesibaigiančiais, amžinaisiais gamtos gyvavimo, mirties ir atgimimo ciklais.
„Kapinynas“ – vizualiai labai paveikus filmas, verčiantis susimąstyti apie pradžią, pabaigą ir viską, kas yra tarp jų. Tam tikra prasme tai ir politinė dokumentika, kuri kūrybiškai atskleidžia susirūpinimą atominės energetikos keliamais iššūkiais. Taip, žmonės gali palaidoti branduolines atliekas labai giliai po žeme, tikėdamiesi, kad niekada nebereikės apie jas galvoti. Tačiau giliai širdyje žinome, kad tie kapai yra tik laikinas sprendimas, galintis amžinai persekioti ateities kartas. Todėl klausimas „ką iš tikrųjų laidojame?“ lieka atviras.
