Kinas
Atrasti kažką, kas „sudrebintų“ tikrovės suvokimo pagrindą, šiuolaikiniame kine vis sunkiau, ypač dokumentikoje, kurioje, regis, jau kuris laikas dominuoja įvairiausio plauko projektai, o kūrėjai nesugeba ne tik prieiti prie savo personažų, bet ir užmegzti elementaraus small talk’o, kuris, kaip parodė Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, gali nuvesti prie pamąstymų apie gyvenimo prasmę ir mus supantį pasaulį. Užtat dažnai galima matyti, kaip veikėjams primetamas kūrėjų požiūris ar net į lūpas „įdedami“ jų žodžiai. Tada išties pradedi manyti, kad geram dokumentininkui neužtenka išmanyti kino amato, kai kuriems režisieriams tiesiog duotas talentas pamatyti ir išgirsti žmogų arba neduotas.
Festivalio atidarymo filmas – Linos Lužytės „Piknikas Morijoje“ („Blue Red Deport“, Vokietija) – pasakoja apie vienos pabėgėlių šeimos likimą. Talibas Shahas Afganistane kūrė trumpas satyras, pašiepiančias valdžią. Dėl šios priežasties jis buvo priverstas bėgti iš gimtosios šalies, kartu turėjo pasiimti ir visą šeimą – žmoną ir tris mažamečius vaikus. Galiausiai šeima atsidūrė Vakarų civilizacijos širdyje – Lesbo saloje, didžiausioje pabėgėlių stovykloje Europoje, vadintoje humanitarine katastrofa (stovykla sudegė, tačiau greitai pastatyta kita). Joje įkalinti žmonės tarsi skaistykloje laukia savo likimo sprendimo...
Lužytė naudoja „filmo filme“ principą, kai kamera duodama pačiam Talibui Shahui, kuriančiam vaidybinį filmą – melodramą apie pabėgėlių gyvenimą, tuo metu Lužytė fiksuoja patį procesą. Metafilmo principas matytas jau ne kartą – nuo ekscentriško Joshua Oppenheimerio „Žudymo akto“ (2012) iki poetiško Irynos Tsilyk „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (2020), nors Lužytė sugeba jam suteikti savitumo – savo kinui būdingo humoro. Tačiau susidaro įspūdis, kad „Pikniką Morijoje“ Lužytė kūrė tarsi su liniuote ir skriestuvu, – jis toks tvarkingas, kad žiūrėdamas vieną sceną žinai, kokia bus kita. Nors, žinoma, pirmuosius socialinės dokumentikos žingsnius nacionaliniame kine derėtų tik sveikinti...
Ne filmą, o veikiau užsakomąjį projektą primena ir Simono Lerengo Wilmonto darbas „Namai iš šukių“ („A House Made of Splinters“, Danija, Ukraina, Švedija). Gali būti, kad visiškai nebesuprantame dabartinio kino, nes filmas buvo apdovanotas ir rimtajame CPH:DOX festivalyje, mat jame nagrinėjamas „aktualiausias šiandienos konfliktas“, esą režisierius jautriu žvilgsniu parodo vaikų, gyvenančių laikinuose globos namuose Ukrainoje, gyvenimą ir leidžia suprasti, kaip sunku jiems padėti. Už režisūrą filmas apdovanotas ir Sandanso kino festivalyje, ir kaip geriausias filmas Salonikuose. Maža to, „Namai iš šukių“ atsidūrė ir Europos kino akademijos trumpajame kandidatų sąraše.
Mums filmo režisūra pasirodė be galo prikišama, t.y. labai jau akivaizdžiai surežisuotos situacijos, pokalbiai ir pan. Keturi vaikai – Eva, Saša, Kolia, Polina – savaip unikalūs, be laiko subrendę, tačiau jie ne prakalbinami, o veikiau vaidina savo pačių iškamšas. Arba tai, kokius juos mato režisierius. Tad jų istorijos nė viename taške nesusilieja į vientisą pasakojimą, o primena kad ir powerpoint pristatymą. Jų mintis tiesiog „pražudo“ užkadrinė sentimentali muzika ir dar dramatiškesnis ar globos namų darbuotojos, ar tokios mintis įgarsinusios aktorės balsas, tarytum skaitydamas baisiai banalias mintis, o kartkartėmis pilnas tokio patoso, lyg būtų pranešama, kiek kokio derliaus nuimta. Tad vaikai klusniai degina bengališkąsias ugneles, svajoja apie namus, šypsosi arba verkia, linksi ir dažniau sako „taip“ arba „ne“, bet ne „galbūt“.
Žiūrėdamos filmą savęs klausėme, kam jis skirtas. Prestižinių pasaulinių festivalių žiūrovui, „Nepatogaus kino“ žiūrovui? Tiems, kurie pasižiūrės, palinguos galvą, kokia bėda, tačiau nė vienas tų globos namų vaiko taip ir neįsivaikins? O gal tai pristatomasis filmas būsimam globėjui iš Vakarų pasaulio? O gal besivaikantiems egzotikos? Juk vakariečiams Rytų Europos globos namai – nebesuvokiamas dalykas. Beje, tikime, kad tokių pilna ir Lietuvoje.
Susanne Reginos Meures „Panų gauja“ („Girl Gang“, Šveicarija) – dar vienas labai tvarkingas filmas, kuriame pasakojama apie paauglę influencerę Leonie iš Vokietijos. Leonie gyvenimas iš pirmo žvilgsnio – svajonė, ji gyvena Berlyne, turi daug sekėjų socialiniuose tinkluose, rengiasi madingai, lankosi įvairiuose renginiuose, kur susitinka su savo gerbėjomis, žurnalistams duoda interviu. Tačiau yra ir kita pusė: Leonie paskyros socialiniuose tinkluose iš esmės yra įvairių prekių reklama, už kurią jai nemenkai mokama, o Leonie tėvai – jos vadybininkai, kurie, regis, dėl dukters sėkmės visai pametė galvas. Režisierė labai aiškiai rodo, kaip, didėjant Leonie sekėjų skaičiui, tad ir uždarbiui, keičiasi jos ir tėvų santykiai – apkabinimus keičia nuolatiniai tėvų reikalavimai ir raginimai dirbti. Meures labai aiškiai ir gal net prikišamai formuluoja mintį, kad Leonie tėvai iš dukters padarė verslą, dėl to mergina neteko vaikystės... Tačiau kartais atrodo, kad režisierė siekia ne tiek suprasti, kaip socialiniai tinklai keičia mus ir mūsų santykius, kiek „surišti“ visą istoriją į lengvai suvirškinamą naratyvą. Gal dėl to pasirenkamas pasakos motyvas, rėminantis filmą, su labai aiškiu moralu. Net tėvų elgesį bandoma paaiškinti tuo, kad jie užaugo Rytų Vokietijoje.
Marta Dauliūtė ir Viktorija Šiaulytė „Gerame gyvenime“ (Švedija, Lietuva, Suomija) analizuoja, kaip internalizuoti verslo principai, neoliberali ideologija veikia mūsų vertybes, pasaulėžiūrą, savęs ir aplinkos suvokimą. Tam jos tiria vieną Stokholme įsikūrusį startuolį, siūlantį bendro gyvenimo ir darbo plotą. Šį verslo modelį išpopuliarino Adamas Neumannas ir jo įmonė „WeWork“. Neumannas, užaugęs Izraelio kibuce, sukūrė savotišką kultą, kuris derino neoliberalias ir kolektyvizmo idėjas, o tai leido jam užsidirbti ar išplauti milijardus dolerių (beje, apie jį sukurtas serialas „WeCrashed“). Neumanno sėkmė labai aiškiai parodė, kad daugeliui žmonių neužtenka tik dirbti ir uždirbti, jie taip pat siekia kažkokios prasmės, norėtų būti svarbesnių procesų dalimi. Žinoma, neperžengiant kapitalizmo ir individualizmo ribų. Tai tiksliai fiksuoja ir „Gero gyvenimo“ režisierės, parodančios, tarkim, kaip komercializuojamos kolektyvinio gėrio, ekologijos ir kitos idėjos arba „lankstus“, programėlėmis valdomas darbas (t.y. nesaugus, blogai apmokamas, be jokių socialinių garantijų) pateikiamas kaip kažkas progresyvaus. Juk svarbiausia savirealizacija ir savilyderystė, kad ir ką tai reikštų... Tai baltų dantų, plačių šypsenų ir švytinčių veidų pasaulis, su kuriuo, gink Dieve, nesinori turėti nieko bendro. Neatrodo, kad norėtų ir „Gero gyvenimo“ kūrėjos.
Natašos Urban „Užtemime“ („The Eclipse“, Norvegija) prikišamumo, baksnojimo pirštu nesijaučia, gal todėl, kad režisierės kalbinami žmonės – šeimos nariai, giminaičiai ir buvę ar esami artimi draugai. Kartu Urban nebando formuluoti visa paaiškinančio moralo. Žinoma, filmų apie 10-ojo dešimtmečio įvykius buvusioje Jugoslavijoje sukurta ne vienas. Tačiau Urban „Užtemimas“ išsiskiria tuo, kad yra konstruojamas tarsi mozaika: iš prisiminimų ir pokalbių nuotrupų, alpinisto tėvo užrašų.
Režisierė kalbina savo seneles, kurios prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir jo siaubą, tetą, kuriai į atmintį giliai įsirėžęs „auklėjimas“ smurtu, kai ji buvo penkerių. Taip pat įsimena pokalbis apie senelį, su sadistiniu malonumu skerdusį gyvulius, arba pasakojimas apie kaimynę, nusprendusią, kad nudvėsusią kiaulę geriau užkasti kažkieno kito kieme... Taip po truputėlį dėliojamas portretas iš smurto negebančios išbristi visuomenės, kurioje kiekvienas žiūri tik savęs. Taip pat visuomenės, kuri nenori ar negali suvokti visai nesenos kruvinos praeities, tad bando ją išstumti, užmiršti – nes per sudėtinga, skaudu, reikėtų kvestionuoti savo pasirinkimus, moralumą ir „serbų tautos gerumą“. Vienoje scenoje Urban tėvas Borislovas, atrodytų, šviesus ir išsilavinęs žmogus, dukters paklaustas apie Srebrenicą, prabyla tarsi atmestinai: suprask, iš tiesų negali žinoti, kas ten įvyko, gal nužudytieji buvo ginkluoti... O kai Urban vėl klausia apie šaldikliuose į masines kapavietes vežtus lavonus, sako apskritai to nepamenantis. Kas tai? Visiškas abejingumas? Traumos įveikimo mechanizmas? Tada nestebina, kad dabartinis Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius atvirai reiškia simpatijas Miloševičiui, Putinui ir grasina Kosovui...
Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
